VASARA SU MOKSLININKU. Dr. Anželika Smetonienė laisvalaikį skiria savo „zoologijos sodui“

VASARA SU MOKSLININKU – šios vasaros naujienų rubrika, kurioje kviečiame skaityti interviu su Lietuvių kalbos instituto mokslo darbuotojais apie tai, kaip jie leidžia vasaras. Antrasis interviu su Raštijos paveldo tyrimų centro mokslininke dr. Anželika Smetoniene apie darbą, lietuvių skalikus ir sunkiosios muzikos festivalius.

Dr. Anželikos Smetonienės darbui vasara įtakos neturi ir mokslininkė stengiasi visus darbus susiplanuoti taip, kad darbas vyktų tolygiai.

„Kad ir koks smagus būtų mokslininko darbas, man jis visų pirma yra darbas, todėl stengiuosi dirbti protingai ir likusį laiką skirti šeimai ir pomėgiams. Net kai atostogauju, stengiuosi dirbti taip pat, kaip ir visada, nes negaliu pakęsti po atsipalaidavimo susikaupusios darbų krūvos“, – nusišypso dr. Anželika Smetonienė pasakodama apie darbo ir laisvalaikio derinimą.

Mokslininkė pripažįsta, kad mokslininko darbas yra specifinis ir neapribotas laiku.

„Dirbant mokslinį darbą labai sunku imti ir sustoti tam tikrą valandą, atsiriboti nuo darytos veiklos, bent jau aš taip negaliu. Vasarą gal tik noro dirbti mažiau, nes norisi daugiau laiko praleisti lauke ir grožėtis gamta, vaikščioti, todėl rudenį kartais tenka atsigriebti“, – pasakoja dr. Anželika Smetonienė.

Pasak moters, visi smagūs dalykai prasideda vos atšilus orui, todėl kiekvienais metais ji laukia ne vasaros, o pavasario. Gyvendama užmiestyje mokslininkė tą ypač jaučia, todėl jai puikiausias laikas prasideda ankstyvą pavasarį. Ji prisipažįsta, kad negali gyventi be vaikščiojimo miškuose, nes tai ją ramina, atpalaiduoja.

„Tyliai einant ne tik galima klausytis paukščių giesmių, bet ir pamatyti kokį nors baikštesnį padarėlį, pavyzdžiui, žaltį ar juodąjį gandrą, pamatyti nuostabių vaizdų ir nufotografuoti. Svarbu stebėti, klausytis“, – pataria dr. Anželika Smetonienė.

Nuotraukose: pasivaikščiojimų gamtoje metu sutiktas žaltys ir įspūdingas ąžuolas.

Dr. Anželika Smetonienė turi begalę pomėgių ir sako, kad vieno gyvenimo negana viską sužinoti.

„Nuo seno domiuosi muzika, psichologija, istorija, genealogija, stalo žaidimais, paukščiais, šaudymu iš lanko, nors pastarasis pomėgis kiek primirštas“, – pasakoja mokslininkė.

Moteris kartu su šeima beveik visą savo laisvalaikį praleidžia gamtoje, nes, kaip ji pati sako, augina „zoologijos sodą“.

„Be proto myliu gyvūnus, todėl auginame ir veisiame lietuvių skalikus, turime ir katiną, nors šią akimirką tik vieną, bet paprastai būna trys, ir papūgą, ir žaltį, ir akvariumą. Ir nežinau, ar juos galima pavadinti pomėgiu, tačiau toks „zoologijos sodas“ priverčia domėtis jų auginimu, priežiūra, veislėmis ir panašiai“, – dalijasi dr. Anželika Smetonienė.

Nuotraukose: dr. Anželikos Smetonienės su bendraautoriais knygos „Lietuvių skalikai“ viršelis, augintinis katinas Pūkis, 12 dienų skalikė Cedula, akvariumas su auksinėmis žuvytėmis – vienauodege „London shubunkin“ ir dviuodegėmis „Calico“ ir oranda.

Mokslininkės visą laisvą laiką yra „okupavę“ lietuvių skalikai. Ji juokauja, kad su vyru jie ir mašinos bagažinę matuoja skalikais (kiek jų ten tilptų?), ir tvoros gerumą (ar skalikas peršoks, ar prasikas?), ir rengiasi taip, kad su šunimis būtų patogu. Moteris su bendraautoriais yra parašiusi ir knygą apie lietuvių skalikus, o šios veislės auginimas ir veisimas moters šeimai jau tapo gyvenimo būdu.

„Augau su katėmis ir šunys mano gyvenime atsirado tik dėl vyro – jis vieną dieną tiesiog man pareiškė, kad važiuos pirkti lietuvių skalikiukės, o aš ir neprieštaravau. Ir… įsimylėjau šią veislę. Kaip sako šeimos draugas, „nusiperki vieną skaliką, antras yra būtinas, trečias netrukdo, o nuo ketvirto nebeskaičiuoji“. Tai yra unikalūs šunys, itin protingi, bet su charakteriu, greitai įsižeidžiantys ir tą aiškiai parodantys, visiškai neagresyvūs žmonėms (aišku, visada gali būti išimčių), mylintys šeimą ir vaikus iki išprotėjimo. Ypač aktyvūs ir turi ypatingą gebėjimą pajusti savo žmonių nuotaikas, net jei šeimininkai slepia savo jausmus“, – pasakoja dr. Anželika Smetonienė.

Susidomėjimas lietuvių skalikais virto gyvenimo būdu ir moters šeimoje jau auga trys skalikų kartos – Naida, Apuolė ir Ciri.

„Kai su savo augintiniais atsikrausčiau pas vyrą, jis turėjo ne tik dvi kates, bet ir du šunis – taksiuką Pifą ir vokiečių aviganę Vilkę. 2012 m. taksiukas jau buvo 14 metų, buvo kurčias ir blogai matė, tad supratome, kas artėja. Vyras kažkaip ramiai tam ruošėsi ir man vis rodė lietuvių skalikų nuotraukas (tuo metu šita veislė buvo mažai žinoma), skaitė apie juos, domėjosi. Kai tų metų birželį Pifas iškeliavo anapus, mano vyras laikėsi savo plano, susirado lietuvių skalikų veislyną Žemaitijoje ir su draugu nuvažiavo skalikytės. Taip pas mus atsirado Naida nuo Sausdravo. Su ja pradėjome lankyti dresūrą, parodas. Ten susipažinome su jaunu skalikininku, su kuriuo susibičiuliavome ir įsitraukėme į Lietuvių skalikų augintojų sąjungos veiklą. 2016 m. anapus iškeliavo ir Vilkutė. Tuo metu mes įkūrėme lietuvių skalikų veislyną „Medeinos šuo“, kur 2017 m. gimė pirmoji Naidos vada ir iš jos sau pasilikome Apuolę. Dabar su mumis dar ir Ciri, Apuolės dukra“, – skalikų atsiradimo savo šeimoje istoriją prisimena dr. Anželika Smetonienė.

Veislynas – tai dar vienas, kaip sako moteris, daug kainuojantis hobis, jokiu būdu ne verslas, kaip gali kai kurie pagalvoti.

„Turėdami veislyną, priklausome keliems šunų klubams, parodos mums yra privalomos, nes kitaip būtų pažeidžiamos veisimo nuostatos. Visos mūsų skalikės yra čempionės. Naida yra Lietuvos čempionė, Lietuvos grand čempionė, Lietuvos veteranų čempionė, Lietuvių veteranų grand čempionė, klubo veteranų čempionė. Apuolė yra Lietuvos jaunimo čempionė, Lietuvos čempionė, Lietuvos grand čempionė, Latvijos čempionė, Estijos čempionė, Baltijos čempionė. O Ciri dar jaunutė, neseniai tapo Lietuvos jaunimo čempione“, – savo augintinėmis didžiuojasi dr. Anželika Smetonienė.

Nuotraukose: augintinės skalikės Naida, Apuolė ir Ciri ir jų pelnyti apdovanojimai.

Ir vis dėlto lietuvių skalikų veislė nėra labai žinoma Lietuvoje ir žmonės dažnai supainioja juos su dobermanais arba rotveileriais.

„Skalikai tiems, kas nesigaudo veislėse, gali pasirodyti panašūs į kitų veislių šunis. Mūsų draugo patinuką žmonės, akivaizdžiai nesuprantantys, kas čia per veislė, kalbėdami tarpusavyje išvadino „nevykusiu rotveileriu“, o mūsų Apuolę parodos lankytojai, spėlioję, kas čia per veislė, išvadino dobermanu: „Kas čia per veislė? Matyt, dobermanas, tik baisiai nevykęs.“ Tad dabar, kai kas nors pasako, kad čia dobermanas ar rotveileris, mes pradedame juoktis ir pridedame: „Taip, taip, dar ir nevykęs“, – juokiasi mokslininkė.

Šunų auginimu dr. Anželika Smetonienė užsiima kartu su vyru, visada į parodas, įvairius renginius važiuoja kartu, neretai ir su vaikais.

„Tai užima daug laiko, nes parodos vyksta visoje Lietuvoje, tenka keltis anksti ryte ir grįžti vėlai vakare. Apuolė dar mėgsta lure coursing (aut. past. – mechaninio kiškio / masalo persekiojimą), ji yra pirmas licencijuotas šios veiklos lietuvių skalikas, todėl irgi tenka išvažiuoti pusdieniui į treniruotes. Taip pat mūsų dažnai paprašo sudalyvauti su šunimis kokiame nors renginyje ar laidoje. Dabar mėginame su bendraminčiais pasiekti, kad mūsų veislė būtų pripažinta FCI (aut. past. – Tarptautinės kinologų federacijos), tad irgi teko nemažai padirbėti ir dar teks. O kur dar dažni pasivaikščiojimai mažiausiai po 5 km“, – pasakoja mokslininkė.

Tomo Bručo nuotraukose: dr. Anželika Smetonienė su skalike Apuole.

Be lietuvių skalikų ir kitų augintinių, dr. Anželika Smetonienė turi pomėgį, kuris ją lydi jau daugiau kaip dvidešimt metų.

„Mėgstu sunkiąją muziką ir anksčiau labai dažnai lankydavausi koncertuose visoje Lietuvoje, tačiau dabar retokai pavyksta ištrūkti. Festivaliai, vykstantys kur nors gamtoje, nėra dažni ir suderinti juos su kitais reikalais būna sunkoka. Bet kai pavyksta nuvažiuoti, labai atsipalaiduoju – gera gyvo garso muzika, gera kompanija, grynas oras. Kas gali būti geriau?“ – dalijasi savo pomėgiu moteris.

Nors pati nemuzikuoja, tačiau prisimena, kad norėjo groti pianinu ir būdama maža prašė tėvų užrašyti į muzikos mokyklą, bet tuomet tėvams tai pasirodė nereikalinga. Todėl dr. Anželika Smetonienė savo dukrai suteikė tokią galimybę – jos dukra lanko Balio Dvariono muzikos mokyklą ir mokosi groti smuiku.

Mokslininkė pripažįsta, kad muzika padeda atsipalaiduoti ir pasikrauti energijos, todėl vasaromis, nors ir retai, jai pavyksta ištrūkti į vieną kitą sunkiosios muzikos koncertą.

„Man pasisekė, kad ir mano vyras mėgsta sunkiąją muziką ir festivalius, todėl važiuojame kartu. Tokios muzikos festivalių nėra daug Lietuvoje, o nuvažiuoti į užsienį nebėra laiko. Šunų ir vaikų nesivežame, nes vis dėlto ten labai garsi muzika, naktys dažnai būna šaltos. Dukra jau žada kitąmet kartu važiuoti, o sūnus tegul paauga. Nors mane vargina triukšmingos vietos, žmonės, labiau mėgstu vienatvę, festivaliai ar šiaip koncertai yra kas kita. Nežinau kodėl, bet jų metu ir atsipalaiduoju, ir jėgų daugiau atsiranda, ir bendrauti su aplinkiniais kyla noras. Tiesiog ten ypatinga atmosfera“, – dalijasi savo emocijomis dr. Anželika Smetonienė.

Nuotraukoje: muzikos festivalis „Kilkim žaibu“.

Moteris mielai sutiko pasidalyti, ko gali prireikti važiuojant į festivalį gamtoje.

„Kokių priemonių reikia žmogui, priklauso tik nuo jo. Bet turiu kelis patarimus. Pirmiausia, jeigu planuojate įsigyti palapinę, netaupykite. Reikia pirkti specialiose parduotuvėse ir patartina, kad būtų kuo didesnė apsauga nuo lietaus, nes su Lietuvos orais jau po pirmo lietaus galite „išplaukti“. Antra, jei miegate su kažkuo, nepirkite vieno didelio pripučiamo čiužinio. Kiaulystės dėsnis labai gajus – jei ne pirmą, tai kitą kartą jam kas nors atsitiks. Tad geriau pirkti du atskirus, o dar geriau dar vieną turėti atsarginį – čiužinių per daug nebūna. Ir, svarbiausia, gerai parinkite vietą palapinei. Savaime suprantama, kad geriausia ją statyti kuo lygesnėje vietoje, vengti skruzdėlių kompanijos, bet nuoširdžiai patariu – palapinę reikia statyti taip, kad ryte ji būtų pavėsyje, nes nepaprastai bjauru pabusti po kelių valandų miego paryčiais nuo tvankumos palapinėje“, – dalijasi patarimais dr. Anželika Smetonienė.