Lietuvių kalbos instituto leksikografės dr. Ritutės Šepetytės-Petrokienės straipsnis „Bendrinės kalbos įtaka rytų aukštaičių leksikai“
Kad bendrinė kalba veikia šnektų ir tarmių leksiką – savaime suprantamas dalykas: juk ji matoma ir girdima žiniasklaidos priemonėse, ja bendraujama mokyklose, medicinos ir valdžios įstaigose, pagaliau tekstų įrašytojai ja kalbina pateikėjus (dialektologinių ekspedicijų metu pastebėta, kad tarmių atstovai žiūri įtariai, kai į juos kreipiamasi vietos šnekta, nebent tai būtų gerai pažįstamas vietinis žmogus). Apie bendrinės (autoriaus žodžiais ir tuo metu vartotu terminu literatūrinės) kalbos įtaką tarmių leksikai dar žr. Zinkevičius 1966: 18–19.
Tyrimo tikslas – paanalizuoti ir apžvelgti rytų aukštaičių leksikos kaitos tendencijas. Remiamasi spausdintais rytų aukštaičių šnektų (ir vienos patarmės) žodynais ir paskelbtais tekstais (žr. šaltinių ir literatūros sąrašą). Dauguma tekstų orientuoti į praeitį: pateikėjų prašoma pasakoti apie senovę, anksčiau dirbtus darbus, pasekti pasaką ir pan. Tačiau ir šiuose tekstuose, įrašytuose iš vyresnio amžiaus žmonių, matyti tendencija vartoti ne senuosius šnektos žodžius, o perimtus iš bendrinės kalbos. Analizei pasirinktos žodžių poros, iš kurių pirmasis yra savas šnektos žodis, o antrasis – dėl bendrinės kalbos įtakos vartojamas žodis ar dėl šios įtakos pakitusios reikšmės žodis ar jų vediniai. Nustatant žodžio „savumą“ šnektai remiamasi tekstų rengėjų pastabomis (Markevičienė 2009: 55; Rinkauskienė 2010: 34, 35 [17 išn.] ir kt.), taip pat savo, rytų aukštaitės anykštėnės, kalbine kompetencija. Pirmiausia (a) apibūdinamas žodžių fiksavimas žodynuose, po to (b) – tarminiuose tekstuose. Žodžiai ir jų formos pateikiami netranskribuoti ir, jei tai nerelevantiška, nekirčiuoti.
