Laimutis Bilkis: „Vietovardžiai atskleidžia mūsų protėvių kultūrą ir gyvenimo sąlygas.“

Ar kada susimąstėte, iš kur kilo jūsų gyvenamojo miesto, gimtojo kaimo ar ežero, prie kurio kas vasarą ilsitės, pavadinimai? Kas juos sugalvojo, kokiame amžiuje jie buvo sukurti ir ką jie reiškia? Anot vietovardžius tiriančio Lietuvių kalbos instituto Baltų kalbų ir vardyno centro vyresniojo mokslo darbuotojo dr. Laimučio Bilkio, pirmiausia atsirado jūrų, upių, ežerų, kuriais keliauta, šalia kurių kurtasi, vardai, vėliau pavadinimus gavo gyvenamosios vietovės, paskiausiai – aplink gyvenvietes esantys geografiniai objektai. „Pagal vietų vardus galima spręsti apie tai, kokios tautos seniau vienoje ar kitoje vietoje gyventa, kokios buvo tos kalbos ypatybės“, – pasakoja mokslininkas.

Visų pirmiausia, papasakokite, kaip susidomėjote vietovardžių tyrinėjimu?

Negaliu teigti, kad tai buvo mano svajonė, kad dar vidurinėje ar aukštojoje mokykloje jau planavau susieti savo tolesnį gyvenimą su šia kalbotyros sritimi. Tikrinių žodžių tyrėju tapau greičiau sutapus aplinkybėms. Baigiant studijuoti Vilniaus pedagoginio universiteto (dabar – VDU Švietimo akademija) Lituanistikos fakultete atsirado onomastikos (mokslo apie tikrinius žodžius) kursas, kurį lankiau. Dėstytojai pasiūlė išbandyti darbą Lietuvių kalbos instituto Vardyno skyriuje (dabar – Baltų kalbų ir vardyno tyrimų centras). Kadangi tematika buvo nauja, įdomi, tai ir sutikau. Po truputį kaupėsi mokslinių žinių bagažas, patirtis, įdirbis, kurio jau nesinorėjo pamesti. Be to, radosi prasmingas ir tautai bei mokslui reikalingas darbas – daugiatomio „Lietuvos vietovardžių žodyno“ rašymas ir leidimas. Jis dar tęsis daug metų. Taigi, iki šiol veiklą sieju su vietovardžių tyrimu ir, jei jausiuosi reikalingas, šį darbą dirbsiu ir toliau.    

Ar galėtumėte skaitytojams atskleisti, kaip atrodo standartinė jūsų darbo diena?

Kad tokios nusistovėjusios standartinės dienos kaip ir nėra. Greičiau įvairovė. Dabar kalbininkai (ir visi mokslininkai) negali vien tik ramiai sėdėti darbo kabinetuose ar bibliotekose. Esame ir projektų bei programų rašytojai, ir ataskaitų rengėjai, ir įvairių ekspertinių organizacijų nariai, ir mokslo žinių skleidėjai bei konsultantai… Aišku, daugiausia džiaugsmo teikia tiriamoji veikla, kai galima atrasti ką nors naujo – išsiaiškinti vietovardžio kilmę, suburti įvairiais aspektais įdomų „Lietuvos vietovardžių žodyno“ vietovardžių kilminį lizdą ir pan. Dažną dieną sulaukiu ir elektroninių laiškų, kuriuose žmonės klausia, kokia galėtų būti jiems svarbių vietovardžių kilmė, teigia, kad vienas ar kitas jų gimtųjų vietų pavadinimas neteisingai sunormintas ir t. t. Taigi ir į šiuos laiškus reikia atsakyti. Bet tai malonus ir reikalingas darbas, skatinantis gyventojus domėtis gimtinių, tėviškių žemės vardais.      

Kas sudaro vietovardžių apibrėžimą? Ar tai miestų, kaimų, gatvių, ar, tarkim, ir piliakalnių pavadinimai?

Vietovardžiai yra visų vietų, visų geografinių objektų tikriniai vardai. Jie aprėpia ir didesnių, labiau žinomų vietų (vandenynų, jūrų, upių, ežerų, miestų, miestelių, kalnų, miškų), ir tik vieno kaimo gyventojams svarbių objektų (pievų, dirvų, balų, upelių, laukų) vardus. Moksliškai vietovardžiai yra skirstomi pagal jais įvardijamų objektų geografinį ar socialinį pobūdį. Vandens objektus pavadinantys vietovardžiai yra vandenvardžiai, arba hidronimai, gyvenamųjų vietų vardai – oikonimai, pelkėtų vietų vardai – helonimai, kalnų vardai – oronimai ir t. t. Čia galima pasididžiuoti, kad Lietuva turi unikalų iš vietinių gyventojų surinktų įvairiausių vietovardžių šaltinį – Lietuvos žemės vardyno anketas. Jos sudarytos 1935–1937 m. Anketose surašyti kiekvieno miesto, miestelio, kaimo, vienkiemio, dvaro teritorijoje tuo metu buvę įvairiausių vietų ir vietelių pavadinimai. O juk tarpukario Lietuvoje žmonės buvo kiekvieno žemės lopinėlio savininkai, labai mylėjo savo žemę ir kiekvieną jos kampelį vadindavo vardu. Gerai, kad tuomet vietovardžių surinkimu pasirūpino valstybės institucijos – Švietimo ministerija ir prie jos įkurta Valstybės archeologijos komisija, kuri sudarė anketas, jas išsiuntinėjo mokytojams ir girininkams, o šie apklausdami vietinius gyventojus vietovardžius surašė į minėtas anketas. Greitai prasidėjo okupacija, ją lydėjusi kolektyvizacija, viensėdžių naikinimas. Jeigu vietovardžiai nebūtų surinkti 1935–1937 m., didelė jų dalis, ypač mažiau žinomų pievų, laukų, dirvų, balų, upelių, kalnelių, miškelių pavadinimų, būtų negrįžtamai prarasta. Šių laikų mūsų valstybei būtų privalu pasirūpinti tų duomenų suskaitmeninimu. Tai suteiktų galimybę juos išsaugoti, tirti, atgaivinti. Be to, gyventojai galėtų sužinoti savo gimtųjų vietų žemės vardus, kuriuos vartojo jų seneliai ir proseneliai. Daug kur apie tai kalbame, beldžiamės, bet retai kur atidaroma…       

Kodėl, jūsų nuomone, yra svarbu tirti vietovardžius?

Vietovardžiai yra, ko gero, mažiausiai kintanti kalbos (leksikos) dalis. Senovėje vyko tautų, taigi ir kalbų, migracija, kai kurios tautos ir kalbos visai išnyko. Tačiau vietų vardai neretai likdavo nepakitę arba tik būdavo priderinami prie kitos kalbos sistemos. Todėl pagal juos galima spręsti apie tai, kokios tautos seniau vienoje ar kitoje vietoje gyventa, kokios buvo tos kalbos ypatybės. Ypač senas yra mūsų upių ir ežerų vardų sluoksnis. Juk daugelio iš jų prasmė dabar mums yra neaiški, tokių vardų negalime susieti su dabartiniais lietuvių kalbos žodžiais. Taip yra todėl, kad kalba (bendriniai žodžiai) laikui bėgant kito labiau nei iš kartos į kartą perduodami vandenvardžiai. Pavyzdžiui, mūsų dabartiniai upių ir ežerų vardai Alantas, Amata, Anykšta, Atesys, Barys, Birva, Deimė, Ditva, Ersla, Gaimynas, Jiesia, Kamė, Lavysas, Liminas, Mera, Nieda, Niedus, Nova galėjo susidaryti prieš kelis tūkstančius metų. Jų šaknys turi atitikmenų kitose indoeuropiečių kalbose. Vandenvardžiai Ilmėdas, Ymasta, Jara, Kirgas, Kivė, Korbis, Lambis, Luodis, Robata, Tervetė, Ugra gali būti kažkada mūsų teritorijoje gyvenusių finougrų palikimas. Baltams priskiriamos išnykusios sėlių tautos ir kalbos liekanomis gali būti laikomi šiaurės rytų Lietuvos vandenvardžiai Sirvėta, Sirvėtas, Uzinas, Zarasas, Erzvėta, Erzvėtas, Izitas, Vazajà, Zaduojys, Zirnajys, Čedasas, Čiaunas, Čičirys ir t. t.

Be to, vietovardžiai yra mūsų įvairiapusio gyvenimo atspindys, atskleidžiantis geografines, gamtines, socialines, ekonomines, istorines mūsų protėvių gyvenimo sąlygas, požiūrį į supančią aplinką. Tokią plačią prasminę amplitudę galėtų reprezentuoti tokie žemės vardai kaip Lenkimai, Šilalė, Dumblys, Greitupė, Totoriškė, Dievo Krėslas, Egiptas, Amerika, Cholerkapiai, Geri Vakarai, Ilgoji Lova, Amžinoji Varlių Karalystė, Jaučiavariai ir t. t. Taigi šiuo požiūriu vietų vardų tyrimo įvairovė tiesiog neišsemiama.        

Kaip gimsta vietovardžiai? Kaip nustatoma jų kilmė?

Atsigręžus į istoriją, senovę, galima manyti, kad vietovardžius kūrė tose vietose gyvenę žmonės. Vystantis socialiniams, ekonominiams santykiams prireikė identifikuoti vietoves, išskirti jas iš kitų. Panašūs procesai vyko tiek įvardijant žmones, tiek ir vietas. Pirmiausia, matyt, radosi jūrų, upių, ežerų, kuriais keliauta, šalia kurių kurtasi, vardai. Įsikūrus, apsigyvenus buvo pavadinamos ir gyvenamosios vietovės, o dar vėliau – aplink gyvenvietes esantys geografiniai objektai. Tokią vardų atsiradimo grandinę paliudija ir mūsų sostinės vardas Vilnius, atsiradęs iš upėvardžio Vilnia, arba miesto vardas Panevėžys, susidaręs iš upės vardo Nevėžis. Žinoma, yra ir kitokių vietovardžių atsiradimo šaltinių. Tai įvairūs asmenvardžiai, geografiniai terminai ir t. t. 

Vietovardžių kilmė nustatoma pirmiausia lyginant su lietuvių kalbos žodžiais, po to – su kitų baltų, indoeuropiečių ir kitų kalbų grupių atitikmenimis. Taip pat labai svarbūs yra istorijos šaltinių, kuriuose paminėti vietovardžiai, duomenys. Neretai kilmės nustatymą galima laikyti tik viena iš hipotezių. Štai dėl didžiausios mūsų upės vardo Nemunas kilmės iškeltos dvi hipotezės: ‘šilo, per šilus tekanti upė’ arba ‘lenkta upė’.   

Ar dabar dar atsiranda naujų vietovardžių? Jei taip, kas kuria jų pavadinimus, kokiais motyvais vadovaujantis jie sudaromi?

Kalbant apie oficialių, į valstybės registrus įrašomų, vietovardžių radimąsi, galima išskirti kelis atvejus. Retkarčiais atstatomos buvusios ar kuriamos naujos gyvenvietės – vienkiemiai, kaimai. Šiais atvejais yra apibrėžta tvarka: vietinių gyventojų apklausa, kalbininkų rekomendacija, savivaldybių sprendimai. Stengiamasi naujai gyvenvietei suteikti toje vietoje buvusio kaimo ar vienkiemio pavadinimą, o jo neradus vardą siūloma suteikti atsižvelgiant į nuo seno susiformavusius gyvenamųjų vietų vardų darymo polinkius.

Daugiausia šiuo metu atsiranda gatvių pavadinimų. Jie suteikiami net ir nedidelių gyvenviečių gatvėms. Daugelyje savivaldybių veikia komisijos, sprendžiančios gatvėvardžių suteikimo klausimus. Stengiamasi grąžinti istorinius gatvių pavadinimus, gatves pavadinti išnykusių kaimų ar vienkiemių vardais, kitais vietovardžiais, žymių krašto žmonių vardais ir pavardėmis ir t. t.

Kai kurios socialinės grupės (jaunimas, studentai) kuria neoficialius vietovardžius – miestų rajonų ar kitokių dalių pavadinimus. Dažniausiai tai būna jau esamo vardo perdirbimas jį sutrumpinant ar suteikiant jam žaismingumo (Karoliniškės – Koralai, Fabijoniškės – Fabai ir pan.). Beje, tokia kūryba jau tapusi ir vietovardžių tyrėjų tyrimų objektu.

Pasauliui vis globalėjant, nemažai žmonių keičia gyvenamąsias vietas, iš mažų kaimelių keliasi į miestus ar net išsikrausto į užsienį. Kaip tuomet sprendžiamas gyvenviečių, kaimų pavadinimų likimas, kai vietovėje nebelieka gyventojų? Ar jie išbraukiami iš oficialių sąrašų? Kokios galimybės šiuos vietovardžius apsaugoti?

Gyvenviečių nykimas prasidėjo jau seniai. Tai reikėtų sieti su sovietine okupacija, priverstine kolektyvizacija, melioracija naikinant vienkiemius. Vėliau prisidėjo ir jūsų paminėti natūralūs veiksniai. Čia dar reikia pridurti, kad Lietuvoje ir taip gyventojų mąžta. Nuo pokario laikų iš oficialių valstybės registrų išbraukta keli tūkstančiai gyvenviečių ir jų pavadinimų. Gyvenamosios vietovės buvo naikinamos arba jungiamos atsisakant vieno iš jų vardo. Kilus pasipriešinimo tokiam naikinimui sąjūdžiui, dabar šis procesas kiek sulėtėjęs. Gyvenvietėje nelikus gyventojų ir jos teritoriją jungiant prie kitos gyvenvietės, stengiamasi nykstantį vardą išsaugoti jį suteikiant pastarosios gatvei. Kita vertus, yra atvejų, kai žmonės kaip tik nori atkurti jau seniau panaikintas gyvenvietes. Taip grąžinamas ir nunykęs vietovardis. Šitokiu savo gimtines mylinčių gyventojų entuziazmu reikia tik džiaugtis ir jį skatinti. Sprendžiant atstatymo klausimus mes visada mielai konsultuojame dėl labiausiai tinkamos vardo formos.

Yra ir daugiau išnykusių gyvenviečių vardų (ir apskritai vietovardžių) išsaugojimo būdų. Tai ir tų vardų suteikimas kitiems objektams (gatvėms, įstaigoms, įmonėms, pastatams), ir atminimo ženklų pastatymas buvusių gyvenamųjų vietovių teritorijose. Labai svarbu, kad pats vardas kažkokiu (geriausia skaitmeniniu) būdu būtų užfiksuotas. Lietuvių kalbos instituto vardyno tyrėjai prie to prisideda rengdami ir leisdami „Lietuvos vietovardžių žodyną“ (išleisti I–III tomai, A–H, šiuo metu baigiamas IV tomas, I–J), kurdami Lietuvos vietovardžių geoinformacinę duomenų bazę. Tačiau labai svarbu, kad vietovardžiai būtų vietinių gyventojų savasties dalis, kad būtų perduodami iš kartos į kartą, kad būtų taisyklingai ištariami ir kirčiuojami. Tai svarbiausia jų gyvasties sąlyga.

Interviu autorė Rūta Šetikaitė. Tekstas publikuotas naujienų portale delfi.lt 2020 m. sausio 28 d.