Vilija Sakalauskienė. Jono Jablonskio kartoteką „Lietuvių kalbos žodynui medžiaga“ pavarčius

Jonas Jablonskis jau nuo pat savo kalbinės veiklos pradžios suvokė vienintelį tuo metu tinkamą kelią – kalbos normas grįsti kaimo žmonių kalbos dėsniais bei duomenimis. Tokių duomenų, be tų, kuriuos yra panaudojęs ir paskelbęs savo gramatikose, kalbininkas dar sukaupė užrašydamas 14,5 tūkst. vienetų atskirose kortelėse. Jablonskio sudaryta kartoteka, kurią jis pats vadino „Lietuvių kalbos žodynui medžiaga“, saugoma Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotèkos Rankraščių skyriuje. Kartotekoje skirtingo dydžio kortelės iš įvairių Lietuvos vietovių ir įvairių užrašytojų (apie tai žr. plačiau Sakalauskienė 2010: 44–56). Užrašytieji lapeliai rodo, kad kartoteka pradėta kaupti XIX a. pabaigoje. Raidžių A, B kortelės datuojamos XIX a. pãbaiga, kitų raidžių – XX a. pradžia. 

Rinkti medžiagą žodynui buvo pradėta neatsitiktinai. Jablonskį, dar gyvenantį Revelyje (dabar – Talinas), Rusijos mokslų akademija 1897 m. sausį pakvietė redaguoti Antano Juškos lietuvių–lenkų kalbų žodyno teksto. Kadangi Juškos žodyne buvo daugybė nežinomų žodžių, kurių autentiškumas pasirodė labai abejotinas, redaktorius ėmėsi tikrinti tuos žodžius vietose. Lankydamasis Veliuonojè, Vilkijojè, Jurbarkè, Kaltinėnuose, Šiluvoje, Betýgaloje, Alsėdžiuose kalbininkas užrašė apie du tūkstančius naujų žodžių, kurių nebuvo Juškos rankraštyje. Tačiau leidėjai nesutiko, kad žodynas būtų pildomas naujais faktais. Nepaisant to, atliktas darbas tik pažadino dar didesnius redaktoriaus užmojus. 

Dirbdamas prie Juškos žodyno, kalbininkas galėjo geriau susipažinti su gyvąja kalba ir jos tarmėmis. Jis surinko daugybę medžiagos lietuvių rašomajai kalbai tirti. Bendradarbiavimas su rusų mokslininkais Filipu Fortunatovu, Aleksandru Šachmatovu, Janu Boduenu de Kurtenė (Baudouin de Courtenay), Fiodoru Koršu ir kitais jam padėjo geriau suprasti žodynų redagavimo teoriją ir praktiką. 

Jablonskis turėjo didžiulį būrį duomenų rinkimo talkininkų, kurie teikė arba tikslino kartotekos medžiagą įvairiose Lietuvos vietose, išrašinėjo sakinius iš raštų. Juškos žodyno duomenis tikrinęs ir žodžius iš tarmių rinkęs Jonas Kriaučiūnas atsiminimuose apie Jablonskį minėjęs, kad pateiktą medžiagą Jablonskis įsirašydavo į savo žodyną, kurį jau seniai buvo pradėjęs rengti ir į kurį leisdavęs žvilgtelėti ir jam, ir kitiems jauniems lietuviams (AJJ 86). 

Jablonskio sudarytoje kartotekoje surinkti duomenys ne tik iš tarmių, bet ir iš žodynų, įvairių raštų, tekstų, grožinės literatūros, tautosakos rinkinių, gramatikų, vadovėlių. Taigi žodžių iliustracijų įvairovė didžiulė. Kalbininkui tarmių medžiaga buvo vienas iš svarbiausių kartotekos būsimam žodynui šaltinių ir pats gausiausias lyginant visą kartoteką. Čia rasime retų tarmiškų žodžių ir vaizdingų iliustrãcinių sakinių. Pavyzdžiui, žodis ãbrinas arba ãbrinė vienoje kortelėje paaiškintas „kūpka (sviestui)“, užrašytas iš Žagãrės, o kitoje kortelėje prie šių žodžių užfiksuoti sakiniai: Penki vyrai gyvenę vieni, kaip abrinai (be moterų); Vienos moters kaip abrinės (be vyrų), esantys Juškos žodyne. Gali būti, kad į Jablonskio kartoteką minėtas žodis su iliustrãciniais sakiniais buvo įtraukti iš šio žodyno. Negalima nepacituoti bent vieno kito sakinio iš Juškos žodyno: Nereikia kàbarioti kelį su karklėmis (J. Ž.); Maldininkės kabariojas, t. y. apsikabina su ryšeleis (J. Ž.); Žirginiai, karkaliùkai, virbai kabaruo par žiẽmą ant alksnio, lazdos, beržo (J. Ž.); Bizūnas pasikoręs ant tvoros kabaruo (J. Ž.). 

Skaitydamas kartotekos lapelius, tarsi patenki į kaimo sodybą. Pavyzdžiui, žodis atlikuonis „pasilikėlis“: Buvo toks atlikuonis (žąsiokas), varnos ir sukapójo (Skap.); Paršas atlikuõnis – kurs visuomet atsilikęs nuo kitų, menkas (Skap.). Žemaitės žodis atputnãgis aiškinamas „kurio nagai nupuvę“, o Stasys Dabušis pateikia sinonimą atgrubnãgis ir jį paaiškina kurs atgrùbusiais nagais dirba (blogai, negreitai dirba) (Leipg. Db.). Štai šie sakiniai, užrašyti kortelėje be pateikėjo inicialų ir vietovės, gali būti paties Jablonskio: Apártė, raištis autams ant kojos surišti arba kelinėms iš apačios parišti; Menkas iš jo katalikas, tik iki aparčių; Apýlanka, javuose vieta, sėjėjo netyčia aplenktà ir neužsėta palikusi. 

Dabar jau retas žodis ir tarmėse at(t)ienis, -nio, dgs. -niai, -ius, pateiktas su paradig­minėmis formomis ir paaiškinta réikšme „kur nebėga, stovi vanduo upėje“: Žùvys gùli at(t)ieniuose ant dugno (Vel.). Jablonskiui leksikos duomenis iš Veliuonõs teikė Jonas Kriaučiūnas ir Jonas Kumetis: Bùsokas, kartis su geležia stumtis dugnu ir reikiant užkabinti, didesnė už prýsą (Vel.); Ma dieveris, o jos brolis (Vel.); Dõklai, etc. keselis, smulkiam pašarui nešti, pelams dėti (Vel.); Ìšdrikas guli (Vel.); Ant akių nupuolė (sunegalavo) (Kr.). 

Kortelėje su žodžiu agúonapienis užrašytojas Stasys Dabušis iš Léipalingio pateikia ne tik sakinį, bet ir plačiai paaiškina, ką reiškia žodis gožė, ir nurodo kitas šio žodžio formas: Aš agúonapienio nenoriu, man dúokit gožių (gožių; gõžės, dgs. gal. gožès (sutrintos aguonos agúonapieny, daugiau, žinoma, lukštai, nekaip grūdai) (Leipg. Db.); Ištrauk gùziką iš kélnių antãjuosčio. Kelnių antãjuostis (juosmuõ) man per añkštas (Leipg. Db.); Be midùlio, be saldaũs, be alùlio, be gardaus (Leipg. Db.). 

Vandens kirminėlis, įsitraukęs į padarytą iš smėlio ir medžio trupinėlių lukštą, vakarų aukštaičių kauniškių vadinamas žodžiu ãpdiegas, ­-ai. Užsimáuk ãpdiegą ant meškerės (Ilg.). Reikia pasiieškoti apdiegų aukšlėms gáudyti (Ilg.). Abdiegai laikos vandenyje, lindo žvyro (makštyse) gūnelėje (Ilg.). Toje pačioje kortelėje Stasys Dabušis, pažymėjęs apsiuvà, nes taip vadinama dzūkų. 

Jablonskiui aiškinantis kalbos duomenis daug pagelbėjo Kazimieras Jaunius. Jis pateikė kalbos faktų iš Kvėdarnos ir kitų žemaičių bei aukštaičių šnektų: Ánčkarpu (vns. įn.) gaváu pjauti, kad nupjautieji javai virstum ant nenupjautųjų (K. J.); Laukneša yra kodỹs su lanketù ant viršaus (K. J.); Nùms – trobesys, atskirtas nuo trobos, valgiams virti, žlugtui žluginti, namų darbams atlikti (K. J.); Linų mynė ilgesnė buvo neko (nekaip) kanapių (K. J.); Nárs yra kilpa žuviai užnérti ir užnėrus ištráukti (K. J.); Riešutai ne valgis, bet parėsks (skanėstas) (K. J.); Grobis su paplėšais (K. J.); Žemėvilka pavažóms pajėdà (papjūtis) (K. J.); Talkauju – ieškau talkos, kviečiu į talką (K. J.); Jei kàs pamato kauką bèlekiant ir nor anan nukratyti, tat yrà atimti nū ano tus daiktus, kurius kauks neš, tàs tur anam špygą paródyti (K. J.); Gardokùlis, žolė valgoma pavasarį (valgant nulupa žievę), panaši į kvyną (žydi kaip jis, grūdai didesni), auga žemaičių sodnuose. Prie mūsų po pietų duodama yra (K. J.). 

Kartotekoje rasime ir vaizdingų veiksmažodžių: Aš tau šónus išaižýsiu (išdirbsiu kailį) (Leipg. Db.); Kad aš jam daviau, net gurnėti pradėjo, pakniopstom bėgti (Sm.); Grapštùkas grapštauja (vagiliauja) (Smet.); Tai jau tavo nagai nerimsta! Nukalsiu (numušiu), tai nurims (Smet.); Atkarnójo, nukarnójo nãgą, piršto nãgą (nusimušė, nuvanojo, atvanojo) (Sm.); Kas ten toli (iš tolo) kemėrúoja (juda), atkemėrúoja (ateina) (Leipg. Db.); Gorúoti – ait grait ir sušilusiom (Jok.); Skūrą prisimýnęs ángia. Nuángė màne (nulùpo, nuplėšė). Išángiau jam skūrą (Vel.); Kam suarskójai (sudraskei) marškinius žmogui! (Skap.); Tep bedirbdams apjàksi ir utimis apteksi (Als.); Kur baũžini (vėplini)? Baũžinė kap Prūsų Viešpats (Als.). 

Kartotekoje daug lapelių su pavyzdžiais, iliustruojančiais Lietuvos vidurio šnektas, yra iš Mato Slančiausko tautosakos rinkinių: Vaitoj kai vaitoklis (vaitoklis – paaiškinta paukštis) (Slanč.); Tekučių daug, vedučių mažai (Slanč.); Žarna žarną ryj, teip noriu valgyt (Slanč.); Vilką vijus nors uodega atiteko (Slanč.); Tėvo, motinos mūšis, kai sviesto tėpis (Slanč.); Verskis vilku, verskis lokiu, kaip tiek, teip tiek (Slanč.); Tiek didis, tiek mažas – duok man didįjį (Slanč.); Tiek varna perta, tiek neperta, bo juoda – juoda (Slanč.); Trat kai aglišakių tvora (Slanč.); Šnypšč kai šnypštėlė (paaiškinta – gyvatė) (Slanč.). 

Ypač daug medžiagos Jablonskiui yra davusi Alsėdžių šnekta. Čia kalbininkui talkino vietos gyventojas Florijonas Būbelė. Jis gerokai palengvino darbą leksikogrãfui aiškinantis žemaičių tarmės dalykus. Tik žemaičiams žinomi žodžiai: Apsikurtinas arba apalus (Als.); Stáls apsikurtins (Als.); Apskribai daržą aptvérti, dailiu rinkiu aptverti (Visk.); Káušenos (paaiškinta – naginės) iš káušo, paskutinių kojų, skūra ta naginėms (Als.); Naginėms káušenas pirkos (Als.). LKŽe pastarasis sakinys prie žodžio káušenos pažymėtas santrumpa J. Jabl. Vikšris (viksva) trimis kantimis (briaunomis), trikañtis (Als.); Šónai pragilo begulint, pragilst rañkos barašant (Als.); Mėsa kartúota, sluoksniuota, vieną kartą lašiniai (riebi), antrą – raumens (liesa) (Als.). LKŽe panašus sakinys iš Juškos žodyno: Atminiais penamas meitėlis ant lašinių bus kartúotas, t. y. turės vieną kartą raumens, antrą – lašinių (J.). 

Žemaičių tarmė̃s Jablonskis visada mokydavosi iš Žemaitės kalbos, paimdamas viską, kas joje gera ir gražu, ir atmesdamas tai, kas rašomajai kalbai netiko (Pupkis 2010: 46). Žemaitė buvo kaip gyvasis kalbos šaltinis. Kur Jablonskis abejodavo dėl sintaksės ar etimologijos, ten ieškodavo atsakymo žemaičių tarmėje. Pasak kalbininko: „Be to, žodynui ir apskritai aiškindamasis daugelį žemaičių tarmės, ypač jos šiaurės šnektų, faktų, aš itin daug pasinaudojau iš retos žemaičių žmonių kalbos mokovės p. Julijos Žymantienės pranešimų“ (JSL 144): Naktis visada aklesnė ir kurtesnė (Žem. R.); Atbulám sakyn vieną, dirb kitą. Dirb, ein kap ãtbuls (Žem.); Dùras, geležinis mietas ledui laužti (Žem.). 

Iš Kùpiškio medžiagą teikė Jurgis Šlapelis. Štai keletas kupiškėnų pavyzdžių: arškùs, -ki, vns. gal. arškų: Arškùs kumelỹs, kurs daug žvengia (Šlap.); Vaikas jau gembes moka vedžiot (Šlap.); Grūžýtas (gręžiotas, rinktinis) audimas, grūžyti (gręžioti) raštai, grūžaũ raštus (Šl.). Jablonskiui įvairiausių žodžių ir posakių iš Skãpiškio siuntė Kazimieras Jokantas: Laukas akytas, kai ant jo visa matos (Jok.); Kviečiai kai kada esti labai akuotuoti (Jok.); Nei to tekėjimo, bet va alma, alma alus iš bačkos (Jok.); Ankstoka do miežiai sėt: rugiai tebėr bemblỹ (Jok.); Pečiaus gomurỹs; yra ir gerklėj gomurỹs (Jok.). 

„Lietuvių kalbos žodyne“ prie žodžio arkladañtis „riebus (apie molį)“ pateiktas vienintelis pavyzdys, kuris, pasirodo, yra iš Jablonskio kartotekos: Arkladañtis mólis, kurs labai daug klijo tur (Btg.). Tiesa, sakinys pažymėtas tik vietovės nuoroda. Atvirkščiai yra su būdvardžiu grasùs, kuris réikšme „šlykštus, nemalonus“ dar ir dabar vartojamas vakarų aukštaičių kauniškių: Žali lašiniai ne grasù valgyti (daugiau gali suvalgyti) (Suv.). Į LKŽe įtrauktas šis sakinys pažymėtas J. Jabl. 

Tuo laiku, kai buvo renkami žodžiai kartotekai, lietuvių kalba knibždėte knibždėjo skolinių. Jablonskio kartotekoje jų randame vos vieną kitą, jie kartotekoje neišskirti ir kaip nors specialiai nepažymėti, pavyzdžiui, ãdvakas: Įmetė ir uždarė į advaką (paaiškinta – į kozą) (Ilg.); Advokè sėdi (Leipg. Db.); Aš tave į ãdvoką patupdysiu (JJk). Skolinių pasitaiko ir iliustrãciniuose sakiniuose. 

Kartotekoje rasime stilistiškai konotuotų žodžių, apibūdinančių žmogų pagal įvairias neigiamas charakterio savybes, netikusius įpročius, polinkius, elgesį, pavyzdžiui: Jis apigaižis žmogus (tas netinka, tas netinka, mėgsta paõlbyti) (Ner.); Apilamis žmogus (nevikras, nečystas), katras negražiai, bet kaip darbą dirba (Jok.); Būrvalgis, daug ir ilgai valgąs, apgriùvėlis, sutižęs (Visk.); Arški mergà, arškùs bérnas – kurs neiškenčia nelindęs (Šlap.); Toks jis labai įžūlas, keñkia žmogui, nors taikosi gyventi gerù su juo (Vel.); pagal sveikatą, negalią: Gývakaras, labai liesas žmogus (Mac.); Griáumedis, baisiai didelis, dramblótas žmogus (Jas.); Kamuolãkis, kurio akys išverstos kaip kamuolei (Ilg.); Sudžiūvėlis, sausas žmogus arba gyvulỹs (Vel.); Gūra, apie žmogų, kurs kaklą ištiesęs eina (nors netiẽsiai stovi), netiesus visas (Šlap.); Kiūtõnas, kas viską daro iš lėto, kiūtinėja (Putr.); Mãklas, kurs maklinėja, goželis (Skap., Kup.); Maklẽkas, kurs maklena: bėgioja be siekio, bet nieko nepadirba (Mac.); Kurgi tu eini, apštãkėli! (Skap.); Dambralūpis; tu, dambra! (Vel.). Žmonių vertinimo skalę teužbaigia mįslė: Juodas jautis subliovė, visus žmones sugriovė (naktis) (Vilkav.). 

Atskirai dera paminėti patarles ir priežodžius, kurių iš keliolikos tūkstančių kortelių tikrai gausiai pasirinktume. Nemažas pluoštas vien Mato Slančiausko posakių apie darbą: Darbs meistrą gir (Slanč.); Duoną čėdyk (skalsink) rytojui, ne darbą (Slanč.); Darbs nedirbts nepaliks (Slanč.); Darbs saikus, ne taikus (Slanč.); Be darbo ilgu (Slanč.); Už tokį darbą tau tik nagus nudaužyti (Slanč.); Už gerus darbus dangum užmoka (Slanč.). Dar keletas patarlių: Kieno laki, tam ir lok (Žtė); Akys nori miego, širdelė – ragaišio (Šlap.); Ant burnos numanysi šaukšto didumą (Kr.); Nežino, nė kuriuo daiktu eina, nė kur galą prieis (Uk.). Darbas ir laikas – žmogui neatsiejamos sąvokos. Kartotekoje rasime pavyzdžių, susijusių su laiku: Gal laiko ieškai tokioj tumsioj nakty vaikščiodams (Sk.); Laikas čia taũ (tave) nešiója (Skap.).

Iš Jablonskio kartotekos pavyzdžių sužinojau apie laimingas uogas, t. y. vaisingas, derlingas: Avietės laimingos (nuraškei, vėl žỹdi, vėl mezga) (Puš.). LKŽe ši reikšmė užfiksuota tik iš Juškos žodyno ir Jablonskio kartotekos. 

Kartotekoje nei patarlės, nei frazeologizmai nėra pažymėti. Juos gali surasti tik atsitiktinai: Visà josios nauda aiktais išėjo (išnykti, dingti) (J. Ž.); Ar tave áitvaras po visùs laukus nešiojo? (bara vaiką, kurs neváido (nelanko, nepaiso) namų, nekliūva namų, o po laukus švaistos (Leipg. Db.). 

Nors kalbininkas pats nespėjo parašyti žodyno, bet savo darbais daug prisidėjo prie „Lietuvių kalbos žodyno“ parengiamųjų darbų. Vienas didžiausių ir svarbiausių darbų – turtinga žodyno kartoteka, kurios šaltiniai – gyvosios kalbos leksika, žodynai, gramatikos, tautosakos rinkiniai, įvairūs raštai. Šią kartoteką būtina padaryti prieinamą tirti ir analizuoti. 

Straipsnis buvo publikuotas leidinio „Gimtoji kalba“ gruodžio numeryje.