Dokt. Galinos Sapozhnikovos interviu apie disertaciją „Vilniaus universiteto rektoriaus Petro Skargos lenkiškojo leidinio „Żywoty Święntych“ vertimai į rusėnų ir bažnytinę slavų kalbas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštytės kirilinėje rankraštinėje tradicijoje kalbų ir kultūrų sąveikos kontekste“

Jūsų disertacija vadinasi „Vilniaus universiteto rektoriaus Petro Skargos lenkiškojo leidinio „Żywoty Święntych“ vertimai į rusėnų ir bažnytinę slavų kalbas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštytės kirilinėje rankraštinėje tradicijoje kalbų ir kultūrų sąveikos kontekste“. Gal galėtumėte trumpai pristatyti, apie ką yra Jūsų darbas, koks tyrimo tikslas?

Labai ilgas pavadinimas. Kai kam nors pasakau savo disertacijos temą, pirmoji reakcija būna: „O Dieve, apie ką čia rašei.“ Labai trumpai dviejų šimtmečių tradicijos istoriją (XVII–XVIII a.) galima apibūdinti taip: lenkas katalikas sudarė ir išleido šventųjų gyvenimo aprašymų knygą, kuri išpopuliarėjo tarp stačiatikių ir unitų, – daugiau nei pusė tekstų buvo išversti ir nukopijuoti ranka. Rankraščiai buvo naudojami bažnyčios aplinkoje, kol dalis jų atsidūrė knygų saugyklose ir buvo aprašyti archyvarų. Taip tyrinėtojai sužinojo apie šią tradiciją, kuri yra Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) kultūros paveldo ir rankraštinės kirilinės tradicijos dalis. Kelios dešimtys rankraščių (65), kuriuos dabar žinau, yra maža dalis to, kas egzistavo. Juose – daugiau nei 120 išverstų tekstų. Tyrimo tikslas – atskleisti P. Skargos lenkų kalba leistų „Żywoty Świętych“ kirilinių vertimų kultūrinius ir kalbinius bruožus. Kitaip tariant, reikėjo atsakyti į daugybę klausimų: kada, kur ir kas galėjo išversti kūrinį iš lenkų į rusėnų ir bažnytinę slavų kalbas, taip pat kokia yra vertimo teksto istorija. Trijų verstinių kūrinių nuorašų tarminių (regioninių) kalbos ypatybių sugretinimas su jų tekstologine istorija bei rankraščių chronologija leidžia susieti vertimą su Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (o ne Lenkijos ar Vengrijos karalystės) rusėnų žemėmis. Šiuo metu nėra tiesioginių įrodymų, kad būtent graikai katalikai (unitai) galėtų būti šių vertimų tikslinė auditorija. Tiek jie, tiek stačiatikiai galėjo versti iš lenkų kalbos P. Skargos rengtus šventųjų gyvenimo aprašymus, juos skaityti ir perrašyti. Tačiau netiesioginiai duomenys leidžia manyti, kad bent kai kurie vertimai buvo skirti stačiatikių auditorijai – tie, kuriuose vengiama katalikų vardo ar praleidžiami epizodai apie Romos popiežiaus veiklą. Nėra įrodymų, kad tiriamoji rankraštinė tradicija būtų centralizuota. XVII a. Kijevo metropolijoje Maskvos Rusios siekis didžiųjų skaitomųjų minėjų pavyzdžiu sukurti savo hagiografinių kūrinių sąvadą įgyvendintas tik amžiaus pabaigoje, pradėjus leisti Dmitrijaus Rostoviečio „Šventųjų gyvenimo aprašymus“. Būtent tokį siekį liudija P. Skargos hagiografinio sąvado kūrinių kiriliniai vertimai, gana plačiai paplitę Abiejų Tautų Respublikos rusėnų žemėse.

Jūsų atliktas tyrimas skirtas Petro Skargos (1579‒1584) lenkų kalba parašyto hagiografijos leidinio „Żywoty Święntych“ („Šventųjų gyvenimo aprašymai“) rankraštinei vertimų į rusėnų ir bažnytinę slavų kalbas tradicijai. Kaip susidomėjote šia rankraštine tradicija ir Petro Skargos asmenybe, darbais?

Lėmė kelios priežastys – noras užsiimti tiriamąja veikla ir domėjimasis XVI–XVII a. istorija bei rankraščiais. Tai sutapo su išgirstu pasakojimu apie P. Skargos asmenybę, dar neištirtos rankraštinės vertimų tradicijos ir jo knygos egzistavimą. Ši tema man tebėra intriguojančiai įdomi.

Tekstologiškai tyrinėjote pasirinktus P. Skargos veikalo „Żywoty Święntych“ („Šventųjų gyvenimo aprašymai“) į rusėnų ir bažnytinę slavų kalbas išverstus gyvenimo aprašymus. Kokia yra kirilinių vertimų iš lenkų kalbos tekstologinė istorija?

Pirmieji labai tikslūs vertimai į rusėnų kalbą buvo atlikti dar P. Skargai gyvam esant, XVI–XVII a. sandūroje LDK (o ne Lenkijos karalystės) teritorijoje, vėliau kai kurie tekstai buvo išversti ir į bažnytinę slavų kalbą. Dažniausiai šventųjų gyvenimo aprašymai buvo įtraukti į menologinio tipo kirilinių tekstų rinkinius, kuriuose P. Skargos knygos vertimai buvo derinami su kitos kilmės tekstais. Du tirti gyvenimo aprašymai buvo du kartus išversti iš skirtingų P. Skargos knygos leidimų, o trečiasis tekstas buvo išverstas vieną kartą. Nustatytos kelios tarpinės kiekvieno vertimo versijos, kai tekstas buvo ne tiesiog perrašomas, o specialiai redaguojamas.

Savo disertacijoje pateikėte septynis gintinus teiginius. Ar atliekant tyrimą pasitvirtino visos Jūsų suformuluotos mintys?

Ginamieji teiginiai yra ne mano mintys ar hipotezės apie tai, kaip galėjo būti, o svarbiausi trumpai suformuluoti tyrimo rezultatai. Dabar esu iškėlusi hipotezes, kurios dar nepasitvirtino ir nebuvo paneigtos, – reikia dirbti toliau ir tada bus aiškiau.

Su kokiais sunkumais ir iššūkiais susidūrėte rašydama darbą?

Pagrindiniai sunkumai buvo didelės viduramžių rankraštinio teksto apimtys, tekstologijos darbo subtilybės ir kai kurių rankraščių neprieinamumas.

Kokios yra tolesnės Jūsų atlikto tyrimo perspektyvos?

Ištirti tik trys gyvenimo aprašymai, bet išversta daugiau nei 120. Tai didžiulės teksto apimtys, kurios beveik dar nebuvo panaudotos moksliniam darbui ir tekstų leksika neįtraukta į senosios baltarusių kalbos žodyną. Planuoju parengti monografiją, kurioje papildysiu savo tyrimus nauja medžiaga. Turiu preliminarią išverstų šventųjų gyvenimų katalogo versiją, kuri gali praversti iškilus klausimui, ar vertimas buvo iš P. Skargos knygos leidimo, ar iš kito šaltinio. Taip pat galvoju apie elektronines hagiografijų leidybos perspektyvas, norėčiau naudodamasi informacinėmis technologijomis tyrinėti jų istoriją, kad kompiuterinė programa atpažintų ranka rašytą tekstą.

Disertacijos gynimas vyks rugsėjo 28 d. 13 val. Lietuvių kalbos instituto Didžiojoje salėje.