Birželio 29 d. lietuvių kalbininkei Angelei Vilutytei-Rimševičienei (1943‒2022) būtų sukakę 80 metų

Birželio 29 d. lietuvių kalbininkei, leksikografei, dėstytojai, vertėjai, redaktorei Angelei Vilutytei-Rimševičienei (1943‒2022) būtų sukakę 80 metų.

Angelė Vilutytė-Rimševičienė gimė 1943 m. birželio 29 d. Kūrinių kaime, Kaltanėnų valsčiuje, Švenčionių apskrityje. Mokėsi Saldutiškio vidurinėje mokykloje, vėliau baigė klasikinę filologiją Vilniaus universitete. 1966‒2010 m. dirbo Lietuvių kalbos ir literatūros (nuo 1991 m. – Lietuvių kalbos) institute. A. Vilutytė-Rimševičienė yra viena iš lietuvių leksikografijos mokyklos atstovų. Ji priklauso labai produktyviai ketvirtajai Lietuvių kalbos žodyno autorių kartai – kartu su Antanu Balašaičiu, Irena Ermanyte, Onute Kažukauskaite, Sofija Kėzyte, Antanu Lyberiu, Gertrūda Naktiniene, Kaziu Pakalka, Jonu Paulausku, Ritute Petrokiene, Dovile Svetikiene, Zita Šimėnaite, Kaziu Ulvydu, Adele Valeckiene, Vytautu Vitkausku, Klementina Vosylyte A. Vilutytė-Rimševičienė rašė straipsnius žodyno X–XX tomams, redagavo XIX–XX tomų tekstus. Iš Švenčionių krašto kilusių kalbininkų Lietuvių kalbos žodyno redakcijoje nebuvo, tad Angelės indėlis buvo labai svarbus, nes dirbant su autentiška tarmių medžiaga, transponuojant į bendrinę kalbą užrašytus tarmių faktus buvo itin vertinamas tarmės mokėjimas. „Iš Švenčionių krašto mes neturim kalbininkų, teks tau prisidėt, rinkt medžiagą, vežti mums, domėtis ir Kaltanėnų tarme“, ‒ taip Angelės uždavinius mokslinio kelio pradžioje apibrėžė profesorius Juozas Balčikonis. Mokslininkė jų laikėsi visą gyvenimą sakydama: „Pildžiau žodyną kuo daugiau, kad mūsų kraštas būtų žinomas.“ 1996 m. už darbą rengiant Lietuvių kalbos žodyno VII–XVI tomus A. Vilutytei-Rimševičienei kartu su kolegomis buvo skirta Lietuvos mokslo premija. Baigus leisti žodyną, ji kartu su kitais jo autoriais rašė bandomuosius papildymų tekstus, taip pat redagavo ir adaptavo Lietuvių kalbos žodyno elektroninio varianto tekstus.

Kita A. Vilutytės-Rimševičienės mokslinė veikla glaudžiai susijusi su minėto žodyno kartotekomis. Ji užrašė daugiau nei 70 000 žodžių, iš jų ‒ 40 000 vienetų iš lietuvių kalbos tarmių. Angelė buvo laikoma viena iš labiausiai patyrusių žodyno žodžių rinkėjų: ji gebėdavo iš sakytinės kalbos srauto išskirti vaizdingą sakinį, iliustruojantį autentišką tarmės žodį, jos sakinių nereikėdavo kupiūruoti, o antraštinių žodžių formas ar reikšmių aiškinimą ji pateikdavo leksikografiškai tiksliai. A. Vilutytė-Rimševičienė konsultuodavo pradedančiuosius žodžių rinkėjus, organizuodavo leksikos duomenų rinkimą, yra dalyvavusi ekspedicijose Baltarusijos lietuvių salose – Pelesoje, Rodūnioje, taip pat Degučiuose (Zarasų r.), Žilinuose (Varėnos r.), Adutiškyje (Švenčionių r.) ir kitur. Mokslininkė domėjosi Lietuvių kalbos žodyno kartotekos duomenų autentiškumo klausimu, publikacijose vertino žodžių rinkėjų medžiagos patikimumą.

2001 m. A. Vilutytė-Rimševičienė kartu su kolegomis I. Ermanyte, O. Kažukauskaite, G. Naktiniene, J. Paulausku, Z. Šimėnaite parengė ir išleido Frazeologijos žodyną, į kurį sudėti frazeologizmai iš sakytinės kalbos (tarmių), senųjų raštų, periodinės ir grožinės literatūros, taip pat nurodyta frazeologinių junginių sandara, jų reikšmė ir vartojimo ypatybės, aptartas frazeologijos reiškinys.

Dar viena kalbininkės veiklos sritis susijusi su Jurgio Ambraziejaus Pabrėžos leksikografiniu palikimu. A. Vilutytė-Rimševičienė tyrė J. A. Pabrėžos botanikos terminų žodyną Sryje Balsenyyny. Biiluu Žemayt (1834), sisteminį augalų vardyną Waardaa taislyynee Augimiu, analizavo Jono Kruopo pastabas apie J. A. Pabrėžos veikalus. Mokslo žurnaluose nuolat pasirodydavo tyrinėtojos publikacijos įvairiais kitais leksikografijos, kalbos kultūros klausimais.

Vilutytė-Rimševičienė paragavo ir dėstytojo, ir vertėjo, ir redaktoriaus duonos. 1975–1982 m. ji dėstė lotynų kalbą Vilniaus pedagoginiame universitete (nuo 2011 m. ‒ Lietuvos edukologijos universitetas, nuo 2019 m. ‒ Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademija), 1988–2007 m. dirbo Vilniaus universiteto Medicinos fakultete. Mokydama būsimuosius medikus lotynų kalbos, išvertė Sabinos Filipczak-Nowickos ir Zofijos Grech-Żmijewskos vadovėlį Lingua Latina ad usum medicinae studentium. Angelė bendradarbiavo su „Versmės“ leidykla rengiant Lietuvos valsčių serijos monografijas Saldutiškis (2020), Viešvilė (I–II d., 2020), Kaltanėnai. Labanoras. Reškutėnai (rengiama). Taip pat redagavo Joninos Lipskienės žodyną Vaizdingieji lietuvių kalbos posakiai (2008).

Vienas svarbiausių mokslininkės gyvenimo darbų – paminklas gimtajai tarmei – 2008 m. pasirodęs Kaltanėnų šnektos žodynas. Daugiau kaip 40 metų rengtame žodyne, kurio medžiagą sudaro 40 000 leksikos vienetų su iliustraciniais sakiniais, ne tik išsaugota vaizdinga senųjų kaltanėniškių tarmė, bet ir esama svarbios geolingvistinės medžiagos, mat per Kaltanėnų apylinkes eina dviejų rytų aukštaičių patarmių – uteniškių ir vilniškių – riba (1919–1939 m. per šias vietas ėjo Lietuvos ir Lenkijos demarkacinė linija). Visi iliustraciniai žodyno sakiniai užrašyti fonetine transkripcija, tad yra vertingi ir leksikografams, ir fonetikams, o medžiagos autentiškumas gali sudominti ir etnografus.

Paskutinę savo knygą Gimtinės kalbos lobiai (2022) Angelė rašė karantino sąlygomis, tik mintimis apsilankydama gimtuosiuose Kūriniuose. Knygoje pateikiami Kaltanėnų senosios kartos žmonių tarminiai pasakojimai, surinkti vaizdingieji posakiai, frazeologizmai, sudarytas slavizmų žodynėlis, esama ir nuotraukų iš asmeninio albumo. Prie knygos pridedama ir kompaktinė plokštelė su mamos Eleonoros Dailidytės-Vilutienės pasakojimais, užrašytais 1975 m. Angelė yra pripažinusi, kad leisdama knygą norėjo kaltanėniškius paskatinti žinoti ir mylėti savo tarmę, o per kalbą mylėti gimtąjį kraštą.

Angelė Vilutytė-Rimševičienė mirė 2022 m. birželio 27 d. Vilniuje, palaidota Kaltanėnuose.