VASARA SU MOKSLININKU. Dr. Simona Vyniautaitė: geriausia man tiesiog pabūti ramioje, gamtos apsuptoje vietoje
VASARA SU MOKSLININKU – vasaros naujienų rubrika, kurioje kviečiame skaityti interviu su Lietuvių kalbos instituto mokslininkais apie tai, kaip jie leidžia vasaras. Antroji pašnekovė ‒ Geolingvistikos centro mokslo darbuotoja dr. Simona Vyniautaitė.
Sakoma, kad vasara yra atostogų, poilsio metas. Ką reiškia vasara mokslininkui?
Manau, vasara mokslininkams taip pat yra atokvėpio (daugiau ar mažiau), seniai suplanuotų, o galbūt staiga sugalvotų ir su mokslo darbais nesusijusių užsiėmimų laikas. Vis dėlto dažniausiai vasara yra ir kokių nors nebaigtų arba naujų darbų pradžios metas. Ko gero, tai toks aukso vidurio ieškojimas tarp poilsio ir darbo.
Kaip Jums pavyksta atsipalaiduoti ir mintimis atitrūkti nuo vienas kitą vejančių darbų?
Labiausiai padeda aplinkos pakeitimas, kai galiu išvykti iš miesto erdvės. Žinoma, mintis atitraukia buvimas su šeimos nariais ir apskritai įvairios kitos veiklos. Mažesnis praleistų valandų skaičius prie kompiuterio ekrano taip pat visuomet išeina į naudą.
Ką planuojate veikti šią vasarą? Gal jau numatėte kelionę ar kokias nors kitas veiklas?
Keliausiu į Žemaitiją, į savo gimtąjį kaimą Skuodo rajone. Bus puikus atitrūkimas nuo Vilniaus šurmulio, įsiliejimas į to krašto ritmą, mažesnius ar didesnius įvykius. Ypatingų veiklų kol kas nesu suplanavusi, geriausia man tiesiog yra pabūti ramioje, gamtos apsuptoje vietoje. O gamtoje irgi verda gyvenimas – pamatai, ko dar nematęs… Kadangi atostogausiu ne tik aš viena, bet ir dukterėčia bei sūnėnas, tai neišvengiamai turėsiu prisiminti arba išmokti įvairių naujų žaidimų, užsiėmimų 😊.
Vasara – ne tik poilsio, bet ir nuotykių, naujų potyrių metas. Ar vasarą esate patekęs į kokią nors netikėtą, kuriozišką situaciją, kurią prisimenate iki šiol?
Gal kaip tik vasarą viskas klostosi ramiau. Sunku prisiminti, dabar į galvą ateina toks vienas atsitikimas gamtoje, kai teko gelbėti mažą stirniuką nuo šuns takso. Būdamos miške su mama išgirdome kažką cypiant netoliese – lyg paukštis, lyg zuikis… Priėjusi prie šaltinio, pamačiau, kad mūsų taksas pričiupo stirnelę. Ką gi – šunį į glėbį, o stirniukas sveikas nubėgo (šuo nieko blogo nepadarė, tik išgąsdino). Taksas, aišku, nebuvo patenkintas tokia mano artima draugija, bet nemažą kelio gabalą nešiau jį. Kai paleidau, jis visu greičiu pradėjo bėgti atgal prie miško. Manau, turėjo būti gana juokingas vaizdelis, kaip vejuosi trumpakojį nedidelį taksą ir tai padaryti man sunkokai sekasi.
Ko palinkėtumėte sau ir kitiems žmonėms, kurie ilsisi ar planuoja atostogauti?
Pirmiausia linkėčiau pailsėti, pasistengti atsipūsti nuo darbų ir rūpesčių. Tikiuosi, kad pavyks praleisti daug įdomių akimirkų su šeimos nariais, bičiuliais, kitais artimais žmonėmis. Linkiu taip pat pasidžiaugti tiek įspūdingais įvykiais, potyriais, tiek tomis mažomis smulkmenomis, pasak Igno Končiaus, kibliomis, patraukliomis ir veiksmingomis.
