Lietuvos vietovardžių geoinformacinė duomenų bazė papildyta naujais vietovardžiais

2018 m. Baltų kalbų ir vardyno tyrimų centro darbuotojai bendradarbiaudami su kitais Lietuvos ir Vokietijos onomastais baigė vykdyti Lietuvos mokslo tarybos iš Valstybinės lituanistinių tyrimų ir sklaidos 2016–2024 metų programos lėšų finansuotą projektą „Vakarinių pietų aukštaičių vietovardžių integravimas į Lietuvos vietovardžių geoinformacinę duomenų bazę ir jų kilmės bei motyvacijos tyrimai“.

Vykdant projektą į minėtą duomenų bazę (http://lkiis.lki.lt/lietuvos-vietovardziu-geoinformacine-duomenu-baze) buvo įkelti ir lingvistiniu požiūriu išanalizuoti vieno Lietuvos regiono – vakarinių pietų aukštaičių (Užnemunės dzūkų) – vietovardžiai. Taip pat sukurtas ir į duomenų bazę integruotas Alytaus ir Lazdijų rajonų savivaldybių teritorijų gyvenviečių tarpukario administracinės teritorinės priklausomybės klasifikatorius (apie 1000 gyvenamųjų vietovių, suskirstytų pagal priklausymą valsčiams ir apskritims). Į duomenų bazę taip pat įkelta ir aprašyta (išanalizuota) apie 10 000 geoobjektų ir vietovardžių, priklausančių Alytaus miesto savivaldybės teritorijai, Alytaus r. savivaldybės Alytaus, Miroslavo, Krokialaukio, Simno seniūnijų teritorijoms ir Lazdijų r. savivaldybės Kapčiamiesčio, Kučiūnų, Noragėlių, Lazdijų, Seirijų, Šeštokų, Šlavantų, Šventežerio, Teizų, Veisiejų seniūnijų teritorijoms.

  • Aprašant geografinius objektus nurodoma juos apibūdinanti informacija: pavadinimas, statusas (esantis, išnykęs, nežinomas), tipas, dabartinė ir tarpukario administracinė priklausomybė, geografiniai dydžiai (dydžio pavadinimas, dydis, matavimo vienetai), vaizdavimo tikslumas (apytikslis – gyvenvietės ribose, apytikslis – seniūnijos ribose, apytikslis – savivaldybės ribose, objekto vieta žinoma), objekto šaltinis.

 

 

  • Kiekvienas geoobjektas pažymėtas elektroniniame žemėlapyje tašku, plotu arba tiese.

 

  • Bazėje pateikiami visų geografinių objektų vardai (vietovardžiai) analizuojami įvairiais kalbiniais požiūriais: pateikiama sukirčiuota forma, nurodoma giminė, skaičius, kirčiuotė, sukirčiuoti visi linksniai, kilmė (pagal vietovardžiui pradžią davusių žodžių priklausomybę kalbai), kilmė pagal leksinį šaltinį (apeliatyvinė, asmenvardinė, vietovardinė), kilmės aiškinimas, darybos būdas, darybos aiškinimas. Bazėje labiau aktualių vartosenos požiūriu toponimų (gyvenamųjų vietų, ežerų, upių vardų) pridedamas visų linksnių tarimo įrašas.

 

 

  • Turint duomenų nurodomas ir vietovardžių pirmojo paminėjimo istorijos šaltiniuose laikas. Siekiant išlaikyti šaltinių autentiškumą, pateikiami vietovardžių rinkėjų ir pateikėjų vardai, pavardės, amžius, profesija ir vietovardžių užrašymo iš gyvosios kalbos metai.
  • Analizuojamų vietovardžių puslapyje taip pat sukurtos nuorodos į kitus vietovardžius, iš kurių vietovardžiai kildinami, nuorodos į istorinius vietovardžių užrašymus Istorinių vietovardžių duomenų bazėje (kai toks istorinis vietovardis Istorinių vietovardžių duomenų bazėje randamas), nuorodos į pavardes Pavardžių duomenų bazėje (kai vietovardžiai kilę iš pavardžių, esančių Pavardžių duomenų bazėje). Daugelis vietovardžių (ypač žemėvardžių) į duomenų bazę įkelti iš tarpukario Lietuvos žemės vardyno anketų ir publikuojami pirmą kartą.

Į duomenų bazę integruotų duomenų pagrindu atlikta išsami šios teritorijos vietovardžių kilmės, motyvacijos ir darybos analizė, kurios rezultatai publikuojami ir apibendrinami Vokietijoje Baltų studijų draugijos leidinių serijoje leidžiamoje knygoje „Lietuvių gyvenamųjų vietų vardai, mikrotoponimai ir vandenvardžiai Europos kontekste“ („Litauische Orts-, Flur- und Gewässernamen im europäischen Kontext“). Darbe nagrinėjama Alytaus ir Lazdijų r. savivaldybių ir Druskininkų savivaldybės teritorijų ežerų ir upių vardų (limnonimų ir potamonimų), pelkėtų vietų vardų (helonimų), gyvenamųjų vietų vardų (oikonimų), kalnų vardų (oronimų), miškų vardų (drimonimų), pievų, laukų, dirvų vardų (agronimų) kilmė ir motyvacija. Knygą planuojama išleisti balandžio mėnesį.

Baltų kalbų ir vardyno tyrimų centro vyresnysis mokslo darbuotojas dr. Laimutis Bilkis