Lietuvos nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvade – vietovardžių atminties ir vartojimo tradicija

Lietuvos nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą papildė dar dešimt iš kartos į kartą perduodamų ir išsaugotų šalies tradicijų. Viena iš jų – vietovardžių atminties ir vartojimo tradicija, kurios įtraukimą į Nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą inicijavo mūsų Baltų kalbų ir vardyno tyrimų centro vyresnysis mokslo darbuotojas dr. Laimutis Bilkis kartu su Lietuvos etninės kultūros globos taryba, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutu bei Lietuvos geografų draugija. 

L. Bilkis dalyvavo ir Lietuvos nacionaliniame kultūros centre vykusiame paraiškos svarstyme. Ten kalbėdamas pabrėžė Lietuvos vietovardžių, kaip labai senos žmonių kūrybos išraiškos, išsaugojimo svarbą mokslui ir bendruomenėms, jų istorinės ir kultūrinės vertės aspektus.

Nacionalinis kultūros centras teigiamai įvertino rengėjų darbą bei pastangas ir nusprendė Nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą papildyti šia vertybe. Tuo ypač norima pabrėžti mūsų vietovardžių senumą, jų istorinį ir kultūrinį vaidmenį, perdavimo iš kartos į kartą ir išsaugojimo bendruomenėse svarbą.

Anot L. Bilkio, vietovardžių atminties ir vartojimo tradicijos įtraukimas į šį sąvadą yra be galo svarbus: „Kaimuose ir viensėdžiuose nelieka nė vieno gyventojo, todėl jie išbraukiami iš oficialių registrų. Kartu išnyksta ir pavadinimai. Žemėvardžiai, kurių daug užrašyta tarpukario Lietuvoje, jaunesnės kartos žmonėms jau tampa nežinomi. Todėl svarbu vietovardžius išsaugoti duomenų bazėse, paminkluose, pavadinti jais kitus objektus (gatves, įmones ir pan.). Dabar tai ir vyksta, pavyzdžiui, bendruomenės stato atminimo ženklus išnykusioms gyvenvietėms, siekiama kiek galima pristabdyti kaimų ir jų vardų išbraukimo iš valstybės registrų procesą ir t. t.“

Vietovardžių atminties ir vartojimo tradicija – tik viena iš dešimties tradicijų, patekusių į sąvadą. Taip pat įtraukta drevinė bitininkystė Varėnos krašte, Kuršių marių burvalčių vėtrungių gamyba, Lietuvos karaimų vestuvių tradicija, Mažosios Lietuvos delmonai, pirčių lankymo tradicija, Rasos šventė Kernavėje, Velykų būgno mušimo tradicija Aukštaitijoje, totorių vestuvių pyrago čiakčiako tradicija ir Žemaičių Kalvarijos kalnų giedojimo tradicija.

Nematerialus kultūros paveldas – gyvas, klestintis, perduodamas iš kartos į kartą, teikiantis žmogui taip reikalingą tapatybės jausmą – visada užėmė svarbią vietą visuomenės gyvenime: nuo visuotinai į kraują įaugusių tradicijų iki mažų bendruomenių nuoširdžiai puoselėjamų papročių, kuriais jos dosniai dalijasi su visais, norinčiais pažinti ir patirti mūsų folklorą, liaudies meną ir amatus, ūkines veiklas, pasaulėžiūrą, net savitus bruožus išlaikiusius žmonių charakterius.

Šiandien į sąvadą įtrauktos jau 32 vertybės, priskaičiuojant ir tris, esančias UNESCO Reprezentatyviajame nematerialaus kultūros paveldo sąvade, – kryždirbystę ir kryžių simboliką Lietuvoje, lietuvių polifonines dainas – sutartines, Dainų ir šokių švenčių tradiciją Estijoje, Latvijoje ir Lietuvoje.