Aurelija Gritėnienė. Eugenijos Šimkūnaitės žodžiai „Lietuvių kalbos žodyne“ ir jo kartotekose

  • Date 2020-10-27

2020-uosius Lietuvos Respublikos Seimas paskelbė vaistininkės, etnobotanikės, vaistinių augalų ir liaudies medicinos žinovės, habilituotos gamtos mokslų daktarės Eugenijos Šimkūnaitės metais. Garsioji žolininkė buvo nepaprasta asmenybė, kelių šimtų straipsnių ir straipsnelių autorė. Ji rašė apie liaudies medicinos tradicijas ir paslaptis, apie vaistinių augalų naudą ir žalą. Šimkūnaitė žodžio kišenėje neieškojo, buvo šmaikšti ir iškalbinga. Ne vieną šimtą retų, iki tol niekur negirdėtų ir nefiksuotų žodžių ji yra užrašiusi ir „Lietuvių kalbos žodynuiׅ“ (toliau cituojama iš šio žodyno el. varianto, sutr. LKŽe).

LKŽe Papildymų kartotekoje paieškos laukelyje „Užrašytojas“ įrašius Šimkūnaitės pavardę sistema pateikia 120 kortelių. Iš jų 103 priklauso garsiajai vaistažolininkei. Šios kortelės spausdintos mašinėle ant rusvo popieriaus, užrašytos nuo 1933 iki 1963 m. Taip pat nemažai (apie kelis šimtus) Šimkūnaitės kortelių galime rasti ir žodyno Pagrindinėje kartotekoje: dalis jos užrašytų žodžių pateko į LKŽ tomus, o nemažai liko gulėti popierinių dėželių gale už specialaus metalinio skirtuko – čia žodynininkai sudėdavo rašant žodyno tekstą nepanaudotas ar abejotinos vertės korteles. Visas korteles garsioji žolininkė spausdindavo rašomąja mašinėle. Ja spausdindavo ir visus savo straipsnius bei knygas, nes, kaip pati sakydavo, jos rašysena buvusi tikrai baisi ir niekas jos neįskaitydavęs (Rimantienė 2006: 246). Už neįskaitomą raštą Šimkūnaitę bardavę ir mokytojai, tačiau jis taip ir liko prastas visą gyvenimą, nes „jos mintis bėgo greičiau, negu ranka spėdavo užrašyti. Reikėjo skubėti, o skubant niekada gražiai neparašysi. Vėliau savo rašto ir pati dažnai neperskaitydavo“ (Žukienė 2006: 19). Papildymų kartotekos duomenys rodo, kad pirmąją kortelę akademiniam žodynui Šimkūnaitė užrašė būdama 13 metų, dar mokydamasi Utenõs gimnazijoje. Tiesa, su tų metų data Papildymų kartotekoje rasta tik viena kortelė, 1935 m. ar 1936 m. data rasta taip pat nedaug kortelių. Tikėtina, kad jos galėjo būti užrašytos vėliau, jau studijuojant ar dirbant, tik su ankstesnių metų data. Pati Šimkūnaitė yra sakiusi, kad padoriai rašyti mašinėle pramokusi 1947 m., dirbdama Farmacijos valdyboje (Šimkūnaitė 2006: 115).

Viename interviu mokslininkė yra sakiusi, kad dar besimokydama gimnazijoje, mokytojų paraginta, ėmė rinkti tautosaką (Žemulis 2006: 133). LKŽe kartotekose galima rasti Šimkūnaitės užrašytų žodžių, kurie iliustruojami sakiniais iš liaudies dainų ar pasakų, pavyzdžiui: Praša karaliūčia, kad jas dvarų atvaduotų. Padare karaliūnas ir tų darbų (ž. karaliūnas2); Bernas ir paėmė až susparas ir tysia visų namų, mata ponas, kad blagai (ž. sąspara); Ažgirda šaškriu juoku juokiantis ir perprata raganų (ž. šaškrus); Šeši mano anytėlė / anksti ryto kelia / šiūrus mano šešuorėlis / vis šiaurūs žodeliai (ž. šešus). Taigi tuo metu ji užrašinėjo ne tik pasakas, dainas, liaudies medicinos žinias, bet ir žodžius didžiajam žodynui.

1937 m. Šimkūnaitė baigė Utenõs gimnaziją ir tais pačiais metais Vytauto Didžiojo universitete pradėjo studijuoti farmaciją. Daugiausia Šimkūnaitės kortelių LKŽe Papildymų kartotekoje rasta su 1938 m. data. Kortelių su vėlesnių metų datomis rasta palyginti nedaug (nuo 1 iki 9). Nuo 1963 m. Papildymų kartotekoje Šimkūnaitės rašomąja mašinėle spausdintų kortelių neberasime, išskyrus tas, kurias žodynininkai išrašė iš jos knygų bei straipsnių, paskelbtų įvairiuose žurnaluose ir laikraščiuose.

LKŽe Papildymų kartotekoje yra 17 kortelių, užrašytų ranka, mėlynu šratinuku. Jose taip pat nurodyta Šimkūnaitės pavardė. Visos jos užrašytos 1973 m. iš Kùktiškių ir su garsiąja žolininke neturi nieko bendra, išskyrus sutampančią pavardę, nes šios užrašytojos rašysena labai skiriasi nuo daktarės Šimkūnaitės – jos raštas buvo tikrai sunkiai įskaitomas, platus, raidės kampuotos. Plg. kortelių ir rašysenos pavyzdžius (antrojoje kortelėje po mašinėle spausdintu tekstu Šimkūnaitė ranka užrašiusi dar vie- ną iliustrãcinį sakinį iš Taurãgnų).

Šimkūnaitės kortelės iš pirmo žvilgsnio atrodo labai patikimos, nes jos užrašytos laikantis žodynininkų suformuluotų užrašymo principų: iškeltas antraštinis žodis, dažnai užrašytas ne tik daiktavardžio vardininkas, bet ir kiti linksniai (kilmininkas, naudininkas, galininkas), nurodomos pagrindinės veiksmažodžio formos. Dauguma užrašytų žodžių nepriklauso visuotinės (bendratautės) leksikos sluoksniui. Priešingai – dauguma jų yra morfoneminės arba leksinės tarmybės (arba jas primena). Šimkūnaitės kortelėse visada nurodyta žodžio reikšmė, prie jos kartais pàteikta ir žodynininkams skirtų trumpų pastabų: žodis vartojamas vienaskaita ar daugiskaita, kaip reikšmę aiškina pateikėjai, kartais parašyta žodžio atitikmenų kitomis kalbomis, dažniausiai rusų, pavyzdžiui: „vien.[askaita] negirdėta, tėvo pusbroliai, dvojurodnyj dede“ (ž. antradėdžiai); „išversti, „perevernut v verch dnom“, išdraikyti“ (ž. iškepoti); „vozitsja“, krapštytis, kuistis“ (ž. kutalyti); „Čepulis [pateikėjas] taip nusakė Varšuvos operetės tualetus“ (ž. kabarda). Kai kurių žodžių apibrėžtys labai ilgos, išsamios, pavyzdžiui: „skystoj vietoj išaugusi giria – gilus raistas kur ne kur apaugęs pavieniais dideliais medžiais, tokios poretės girios būna mažų, bet vandeningų upeliukų ilguose siauruose aukštais krantais apsuptuose kloniuose“ (ž. kemeša); „kai kokį blogą gyvulį ar žmogų nenori minėt vardu, kad jo neprisišaukus, kalbant nusako kitu žodžiu, dažniausiai kokią ypatybę pabrėžiančiu, toks žodis nemini vardo, dėl to ir bėdos negalįs padaryti“ (ž. nevardijamas).

Pasitaiko kortelių, kuriose žodžiai aiškinami gana sudėtingai, pasitelkus vaistininkams įprastus terminus ir formuluotes, pavyzdžiui: „vaisių ir žolių (tik ne arbatž.) arbata; l. m. karšta, ext. vartojama vaistų forma, tarpinė infuzui ir dekoktui“ (ž. kaitimas); „sergant šlapiu pleuritu, pl. uždegimu ar kitomis eksudatyvinėmis ligomis kvėpuojant gargaliuoja skysčiai“ (ž. korkti); „išsiplėtę plaučiai pilnai neišspaudžia oro, dėl to kvėpavimas lyg prismaugtas, gaudant orą, astmatiko kvėp.“ (ž. kriokti); „urtikarija, alerginiai bėrimai“ (ž. kuisa). Tokios žodžių apibrėžtys primena Šimkūnaitės išrašytus receptus. Ji pati yra pasakojusi, kad dėl sudėtingų formuluočių jos surinktą liaudies medicinos medžiagą sukritikavo ir anuometinio Lietuvių kalbos ir literatūros instituto direktorius Kostas Korsakas: „Buvau surinkusi nemažą liaudies medicinos rinkinį ir norėjau perduoti Tautosakos archyvui. Bet surinkau taip, kaip reikia farmacijoje (augalas, jo vartojimas ir t. t.). Kostas Korsakas mane iškaršė, kad negerai. Dabar ta medžiaga guli Medicinos istorijos muziejuje“ (Žemulis 2006: 133).

Kartais antraštiniame žodyje užrašytoja pabraukia kirčiuotą skiemenį. Kai kuriose kortelėse pieštuku ar rašalu to meto žodynininkai (Jonas Pakalka, Jonas Paulauskas ir kt.) savo ranka yra pataisę Šimkūnaitės ne visai tinkamai iškéltas žodžių formas (dalyvius, prieveiksmius ir pan.), netiksliai į bendrinę kalbą transponuotus antraštinius ar paantraštinius žodžius ir pan.

Šimkūnaitės kortelėse prie visų augalų pavadinimų visada nurodyti lotyniški genties arba rūšies atitikmenys, pavyzdžiui, ankstelė „gojinė švitrė“ (Draba nemorosa L.); kačiukas „purpurinis gluosnis“ (Salix purpurea L.); šertė „paprastoji šertvė“ (Polypo­ dium vulgare L.); šuniamuilė „skleistenis plikis“ (Herniaria glabra); šalnos „gluosnialapis astras“ (Aster salicifolius); šaranta „paprastoji tuklė“ (Pinguicula vulgaris) ir kt.

Nors iliustrãciniai sakiniai užrašyti ne fonetine transkripcija, tačiau pagrindinės fonetinės tarmės ypatybės juose atspindėtos (rytų aukštaičių uteniškių patarmę užrašytoja mokėjo puikiai, o dar ir pati buvo iškalbinga bei žodinga, tikra žodžio meistrė, neprilygstama pasakotoja). Jos užrašytuose sakiniuose beveik visada pabrauktas iškeltas antraštinis žodis, kortelės apačioje kairėje nurodyti užrašymo metai ir užrašytojos pavardė, o apačioje dešinėje – vietovė, iš kurios užrašytas žodis. Daugiausia kortelių (net 108) Papildymų kartotekoje užrašyta iš Taurãgnų apylinkės. Žodžio užrašymo vieta žymima įvairiai: 1) vartojama LKŽe įprasta vienos vietos santrumpa Trgn arba visas vietovardis: Taurãgnai (ž. kačiukas); Javinėla (=Javinėlė) (ž. kiauliauogė); Sėla (=Sėlė) (ž. augti); Skaistūla (=Skaistùlė) (ž. keturūsiai); Stugliai (=Stūgliai) (ž. kaitimas); 2) vartojama vietos santrumpa Trgn, o greta jos dažnai nurodomas aplinkinės gyvenvietės ar konkretaus kaimo (rečiau – dviejų kaimų) pavadinimas, pavyzdžiui, Trgn, Daũgailiai (ž. antradėdžiai); Trgn, Sãlakas (ž. kerkšonas); Trgn, Alžutėnai (ž. kerkalas); Trgn, Dirniškės (ž. kalakutas); Trgn, Gaidẽliai (ž. kalnas); Trgn, Grãšiai (ž. kelmintis); Trgn, Galiniškis (ž. kvietmiežiai); Trgn, Pilkẽniai (ž. kelminti); Trgn, Sidãbrinė (ž. kiaušininės); Trgn, Šárkiai (ž. kviečionys); Trgn, Šeduikiai (ž. kemėša); Trgn, Taurãpilis (ž. kutalyti); Trgn, Akmeniškis (=Akmẽniškės) (ž. kvietučiai); Trgn, Apvinyja (=Apvynijà) (ž. kukė); Trgn, Aviženiškis (=Avižieniškis) (ž. kviečiabroliai); Trgn, Bilelekiemis (=Biliakiemis) (ž. kiaulpienė); Trgn, Javinėla (=Javinėlė) (ž. kanopytė); Trgn, Kaboriškis (=Kabõriškės) (ž. kalakutas); Trgn, Kaboriškis (Stuglių) (= Kabõriškės, Stūglių) (ž. kepurė); Trgn, Kemešys (=Kemėšỹs) (ž. kaitimas); Trgn, Kumša (=Kamšà) (ž. kviečiaveidžiai); Trgn, Papiliakiemis (=Pãpiliakalnis) (ž. kviečiabūdžiai); Trgn, Priepala (=Priepãlė) (ž. krakė); Trgn, Rūkšėnai (=Rukšėnai) (ž. kamuolys); Trgn, Sėla (=Sėlė) (ž. kepurė); Trgn, Skaistūla (=Skaistùlė) (ž. kelionėlis); Trgn, Stugliai (=Stūgliai) (ž. kukenti); Trgn, Tautiškės (=Taũtiškis) (ž. ginti); Trgn, Undubakiai (=Indùbakiai) (ž. kelma); Trgn, Vajaliai (=Vajẽliai) (ž. kabarda); Trgn, Varniškė (=Várniškės) (ž. kvietka) ir pan.; 3) nurodoma apytikslė vieta arba labai konkreti užrašymo situacija: „prie Dusetų“ (ž. kerpos); „nugirsta Grašių kaime per vakaruškas“ (ž. kabarda) ir pan. Kaip rodo Papildymų kartotekoje rastų Šimkūnaitės kortelių medžiaga, ji žodžius užrašė iš vieno Kùktiškių, devynių Saldùtiškio ir septyniolikos Taurãgnų parapijos kaimų (kai kurie jų šiandien yra jau išnykę). Nors tai ir skirtingos Utenõs krašto parapijos, Šimkūnaitės užrašytose kortelėse jos visos slepiasi po ta pačia santrumpa Trgn. Pagrindinėje kartotekoje rastose Šimkūnaitės kortelėse minima dar daugiau Utenõs rajono kaimų: Ažùgiriai (ž. žežurai); Antalameste (=Antãlamėstė) (ž. tirta); Drỹžiai (ž. šiušai); Gaidẽliai (ž. žiaukti); Gaidžiai (ž. šaltapūkiai); Gatẽliai (ž. šaltalundžiai); Minčia (ž. žvaigždelė); Nečioniškis (ž. varguolinė); Papirčiai (ž. žežuros); Paužuoliai (=Paąžuõliai) (ž. šiurniai); Ryliškiai (=Rỹliškės) (ž. žybčium); Strazdai (ž. šatarotas); Šeimatis (ž. žiaukti); Vaišnoras (=Vaišnõriškė) (ž. šatarai); Žiezdriai (ž. švietyla) ir kt.

Papildymų kartotekoje septynios Šimkūnaitės kortelės užrašytos iš kitų Lietuvos vietovių. Šiose kortelėse vieta žymima taip pat įvairiai: Vilnius, nuo Maišiagalos (ž. ankstelė); Vilnius, iš Dusetų (ž. kerpotas); Ratnyčia, Druskininkai (ž. kanapė); Bezdonių stoty (ž. kanapė); Suginčiai, Molėtai (ž. kalės; ž. kvietkinys); Valkininkas (=Valkiniñkai) (ž. kerkšna). Pagrindinėje kartotekoje rastos Šimkūnaitės užrašytos kortelės rodo dar platesnę vietovių geografiją: Antalieptė (ž. šaltanosiai); Antaluodė, (Švenčionėlių raj.) (=Antãliedė) (ž. zalatnikas); Aukštadvaris (ž. zlatnikas); Daugai, Tilžė (ž. švietėja); Degučiai (ž. šatarai); Deveniškis (=Dievẽniškės) (ž. šunavietė); Dieveniškis, Mačiučiai (=Dievẽniškės, Maciùčiai) (ž. žaigždelis); Dieveniškis, Pagaujėnai (=Dievẽniškės) (ž. širdis); Kabeliai, Varėna (ž. šermukšnas); Mančiagiris (=Mánčiagirė) (ž. šiurpelis); Merkinė (ž. žvaigždūnė); Pauliai, Varėna (=Pãūliai) (ž. šermukša); Onuškis (ž. šiušelis); Varėna (ž. žvaigždelės); Semeliškės, Vievio (ž. zalatnikas); Senovė, Varėna (ž. šiurpelis); Smėlinė, Zarasai (=Smėlỹnė) (ž. vainorėliai); Švedriškės, Salakas (=Švedriškė) (ž. šatarai); Utena (ž. varguliai); Žiūrai, Varėna (ž. šermukšna) ir kt. Kaip matyti, Šimkūnaitės žodžiai užrašyti įvairiose rytų arba pietų aukštaičių patarmės vietose. Iš kitų patarmių užrašytų kortelių nerasta. Iš tiesų „tyrinėdama vaistažolių augimo vietas Eugenija Šimkūnaitė išvaikščiojo Lietuvą“ (Žukienė 2006: 46). Ekspedicijose užrašė daugybę žodžių žodynui.

Šimkūnaitės kortelėse dažnai antraštinis žodis iliustruojamas ne vienu, o dviem ar net daugiau sakinių. Kartais jie užrašyti net iš skirtingų vietovių ir skirtingais metais. Jei užrašydama kortelę Šimkūnaitė kur nors suklysdavo, tos vietos netaisydavo ranka, o ant viršaus užspausdindavo kryžiukus.

Beveik visose kortelėse Šimkūnaitė nurodo ir pateikėjų pavardes. Tokia išsami metrika sudaro patikimumo, autentiškumo įspūdį.

Vis dėlto Šimkūnaitės pavardė ir jos kortelių pavyzdžių yra patekę į nepatikimų rinkėjų sąrašą (vadinamąją
„Melagių kartoteką“), nes nemažai tų kortelių žodynininkams kėlė abejonių: dažnai žolininkės užrašyti žodžiai būdavo vienetiniai, jų vartosenos niekas daugiau nepaliudydavo. Galbūt netikslumų, kūrybos ar padailinimų užrašant žodžius ir sakinius atsirado todėl, kad korteles Šimkūnaitė užrašinėjo ne ranka ekspedicijose, o namie, rašomąja mašinėle. Kaip pati yra sakiusi, jos atmintis buvo puiki, nes mokydamasi gimnazijoje, o vėliau universitete nieko bukai atmintinai nekaldavo, o stengdavosi „viską mokytis apgalvodama, išsiaiškindama dalyko esmę“ (Žukienė 2006: 19). Galbūt panašiu principu iš atminties ir šį tą prikurdama teikė ir žodžius žodynui.

Taip pat abejonių kelia ir kai kurios sakinių iliustracijos, pavyzdžiui: Kiaulpienių ne vienakių yr, kur darži tai grūdines, kur lauki tai šaknines (ž. kiaulpienė); Inteikė agronomas kviečiaveidžių, kad teip dabar jiems kupčių rastų (ž. kviečiaveidžiai); Davė agronomas, pasėjau ir kvietmiežių, anei man jų reikia (ž. kvietmiežiai); Trink plaukus švietylom, tai ir švies kaip saula (ž. švietyla); Šiurpeli tik pajieškunt rasi, nemakėdamas nepriaisi (ž. šiurpelis); Prie tilto žvaigždūnių yra, nedidelės, bet labai gražios, už tai ir vardas gražus (ž. žvaigždūnė); Kam to naftalino, išbarsto kailius vainorėliais – nei kokia kandis nelenda (ž. vainorėliai). Todėl, kaip jau minėta, dažnai LKŽ Pagrindinėje kartotekoje šios užrašytojos kortelės (kartais ir nemažas jų pluoštas) atsidurdavo jau parašytų raidžių dėžutės gale, pavyzdžiui, Š raidės 5 dėželėje (šalis–šaltarūsis) už skirtuko rasime 7 Šimkūnaitės korteles; 18 dėželėje (šeriai–šerpetuoti) – 6 korteles; 36 dėželėje (šiurpti–škabti) – 6 korteles; Ž raidės 25 dėželėje (žersteklis–žiaumuo) už skirtuko atsidūrė 6 jos kortelės; 59 dėželės (žvabas–žvaitas) – 7 kortelės ir pan.

Vytauto Vitkausko knygoje „Lietuvių kalbos žodyno taisymai“ (2006) klaidingų ir abejotinų žodžių sąraše nurodyta daugiau nei 50 iš Taurãgnų į LKŽ pakliuvusių Šimkūnaitės žodžių (daugiausia augalų vardų, nes augalai, o ypač vaistiniai, buvo didžioji žolininkės meilė). Beveik prie visų jų Vitkauskas rašęs pastabą, kad žodžiai nesami, išgalvoti, pavyzdžiui, añkstės sf. pl. Trgn trešnės – eksperimentatorių fantazijos sukurtas žodis (p. 50); grynáila sf. (1) Trgn plika pieva ir gryneilà Trgn – menkai tikėtinos formos, o dar žinoma, kad iš ten LKŽ redakcija turi nemaža nepatikimų duomenų (p. 100); kláipa sf. (1) Trgn raistas – nepatikimas, fantazijos duomuo (p. 137); krapūnas sm. (2) Trgn geltonoji žiognagė – nesamas, fantazijos duomuo (p. 143); kraspas sm. Trgn garbanotoji salota – nesamas, fantazijos duomuo (p. 143); lindà sf. (4) Trgn mažoji zylė – nesamas duomuo (p. 159); lẽkena sf. (1) Trgn kritulys, šapas – nesamas, fantazijos duomuo (p. 157); leleiva sf. (2) Trgn miško lelija – pramanytas, fantazijos duomuo (p. 157) ir kt.

Iš tiesų daugelio Šimkūnaitės užrašytų augalų vardų vartosenos daugiau niekas nėra paliudijęs. Pavyzdžiui, į LKŽe pateko jos užrašyti augalų vardai kindaras, kintaras „skendenis“, kukanas „geltonoji žiognagė“, leleiva „miškinė lelija“, medvyšnė „trešnė“, pablikšà „gegužinė žvynašaknė“, plūkurai „rūgtis būdmainis“, prietešas „paprastasis burbulis“, rãganuogė „vilkauogė“, riemanta, rylanta, samantà „paprastoji tuklė“ ir kt. Tačiau jie daugiau nefiksuoti nei Taurãgnų, nei gretimose šnektose. Jų nerasime ir senuosiuose botanikos žodynuose, kuriuose nurodytas ne vienas augalo genties ar rūšies sinonimas: nei Povilo Matulionio sudarytame leidinyje „Žolynas. Lietuvos augalų žodynas ir augalų taislas“ (1906), nei Jono Dagio redaguotame „Lietuviškame botanikos žodyne“ (1938). Šie augalų vardai nefiksuoti ir uteniškių šnektos žodyne – Angelės Vilutytės sudarytame „Kaltanėnų šnektos žodyne“ (2008). Nelikę jau ir gyvų senųjų tauragniškių, iš kurių buvo užrašyta ši leksika. Nepasiklausi, nepasitikslinsi… Kelia abejonių ir tai, ar kaimo žmonės, iš kurių buvo užrašyti šie ir kiti augalų vardai, skiria ir atskirais vardais vadina įvairias samanų, sporinių induočių, įvairių smulkių, neišvaizdžių šlapių vietų, pievų ar miško augalų rūšis. Be daugybės augalų vardų, LKŽ Pagrindinėje kartotekoje yra fiksuota nemažai Šimkūnaitės užrašytų įvairių gamtos objèktų, grybų, vaisių pavadinimų: šalnelės „juosvažalis baltikas“ (Tricholoma portentosum), šaltalunkiai „jaurinės […] šaltiniuotos pievos“; šarnos „dažniausia pavaginės, rečiau griautinės, neaukštos kalvelės raisto pakraštyje“; šatarai „smulkūs, įvairūs smulkūs nešakoti krūmai, pvz. jauni alksniukai, berželiai, lazdynai, statūs nešakoti ūgliai“, varguliai „rūgštūs, smulkiavaisiai obuoliai, menkai tetinką nevirti valgyti, pvz., rojinukai“. Šimkūnaitė dažnai fiksuodavo su liaudies medicina, gydymu, ligomis susijusius žodžius: šaparoti „skerdėti, kaltūnuotis (apie nagus ir ragus)“; šaškru „kaip išbružuota, rupiu rašpieliu ištrinta, smulkiais spuogais išberta“; šatarotas „karpuotas, nelygus“; vaižganos „bendrinis visokių vaistų nuo reumato pavadinimas“ ir kt. Nė vienas iš šių žodžių į LKŽe nepateko.

Paskutiniuose LKŽ tomuose (XVII–XX) rasime tik vieną kitą Šimkūnaitės užrašytą žodį – dauguma jų liko dėželių gale kaip abejotini ar niekieno kito daugiau nepaliudyti. Atsargiai Šimkūnaitės užrašytus tautosakos faktus vertino ir tautosakininkai, pavyzdžiui, Leonardas Sauka manė, kad ji yra „gabi ir talentinga tautosakos „unikumų“ kūrėja“, savo pasakojimus nudažanti sodriu tarminiu koloritu, o pateikėjais nurodanti šimtamečius senelius; jos skelbtuose straipsniuose tautosakos tematika nemaža mokslinės fantastikos (Sauka 1983: 75, 81). Tačiau kategoriškai teigti, kad garsiosios vaistininkės užrašyti žodžiai yra mažai ko verti, nes jie pramanyti, pačios užrašytojos sukurti, negalėtume, nes asmens kūrybiškumas perkurti esamus žodžius, suteikti jiems naujas réikšmes ar pasitelkus įvairias darybos priemones sukurti naujus rodo ir mūsų kalbos kūrybines išgales, todėl ir fantazijos žodžiai yra verti atidaus kalbininkų žvilgsnio ir atskiro išsamesnio tyrimo. Beje, pati Šimkūnaitė į tautosakininkų ar kalbininkų abejones dėl savo surinktos medžiagos yra atsakiusi aiškiai, tiesiai, be užuolankų: „Folklorinę medžiagą tartum moku rinkti, nes gerokus jos pluoštus surinkau ir atidaviau dar mokykloje, nuvilkau ir ne vieną šimtą žodžių, o jei, brolyčiai, panašių dalykų nematę, tai dar nereiškia, kad jie beverčiai“ (Šimkūnaitė 2006: 104).

Straipsnis publikuotas žurnalo „Gimtoji kalba“ 2020 m. rugsėjo numeryje.

Rūta Šetikaitė

You may also like