Birželio 10 d. lietuvių kalbininkei Elenai Grinaveckienei būtų suėję 95-eri
Birželio 10 d. žymiai lietuvių dialektologei Elenai Grinaveckienei būtų suėję 95-eri…
Elena Grinaveckienė gimė žydinčios vasaros pradžioje – 1928 m. birželio 10 d. – Jurbarko rajono Klišių kaime, dabar jau tapusiame Jurbarko miesto dalimi. Deja, gyvenimas būsimos mokslininkės nelepino: šeimai anksti netekus motinos, Elenutė visą gyvenimą globojo tris jaunesnes seseris – Genutę, Onutę ir Janiną, taip pat pasiekusias mokslo, tapusias savo sričių specialistėmis. 1947 m. E. Grinaveckienė baigė Jurbarko gimnaziją, 1952 m. – Vilniaus universitetą, kur studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą. 1952–1955 m. tęsė mokslus Lietuvių kalbos instituto aspirantūroje, 1958 m. apgynė filologijos mokslų kandidato (dabar – daktaro) disertaciją Mituvos upyno tarmė (vadovas prof. Borisas Larinas). Nuo 1955 m. E. Grinaveckienė visą laiką dirbo Lietuvių kalbos ir literatūros institute (nuo 1990 m. – Lietuvių kalbos institutas), 1961–1966 m. vadovavo Kalbos istorijos ir dialektologijos skyriui.
Grinaveckienė priklauso lietuvių kalbininkų kartai, gyvenusiai ypač nelengvomis sąlygomis, – pradėjusi dirbti pokariu, sudėtingomis ekonominėmis, politinėmis aplinkybėmis, su lietuvių kalbos ir jai artimomis baltarusių kalbos tarmėmis ji nesiskyrė visą gyvenimą. Daugiausia E. Grinaveckienė rašė apie gimtąją Mituvos upyno tarmę, taip pat ir apie kitas Lietuvos krašto šnektas. Labai vertingi mokslininkės kartu su kitais dialektologais rengti lietuvių kalbos tarmių apibendrinamieji veikalai, pirmiausia trys Lietuvių kalbos atlaso (1977–1991) tomai. Už šį veikalą autorių kolektyvui 1994m. paskirta Lietuvos mokslo premija. Su bendraautoriais parengta ir pirmoji chrestomatija Lietuvių kalbos tarmės (1970). Kartu su Baltarusijos kolegomis E. Grinaveckienė parengė didelį penkių tomų Šiaurės vakarų Baltarusijos ir jos paribio baltarusių tarmių žodyną (Слоўнiк беларускiх гаворак паўночна-заходняй Беларуси i яе пагранiчча) (1979–1986), išaiškino nemažai baltarusių tarmių lituanizmų (baltizmų). Kalbininkė dirbo ir onomastikos srityje – buvo Lietuvos TSR upių ir ežerų vardyno (1963) atsakingoji redaktorė, viena iš veikalo Baltarusijos mikrotoponimika (Мiкратапанiмiя Беларусi) (1974) sudarytojų. Įvairiomis kalbos vartosenos temomis ji parašė daug straipsnių, recenzijų lietuvių, baltarusių, latvių kolegų darbams. Paskutiniais darbo metais daug laiko skyrė tarminiams tekstams rengti, su Vytautu Vitkausku paskelbė rinkinį Lietuvių tarmių tekstai 2: Vilniaus miesto senųjų gyventojų šnekta (1997).
Gyvenimo ir darbo peripetijos užgrūdino ir charakterį – kolegų atmintyje E. Grinaveckienė išlikusi kaip atkakli, užsispyrusi, siekianti savo tikslo raštu ir žodžiu, visuomet ginanti savo nuomonę, ekspedicijų metu mokėjusi bendrauti su paprastais kaimo žmonėmis, pažinojusi jų kasdienybę, sugebėjusi prakalbinti net ir labiausiai užsiėmusius ar nenusiteikusius kalbėti pateikėjus. Mokslininkė buvo entuziastinga ekspedicijų dalyvė, parsiveždavo daug lapelių su žodžiais, daugiausia užrašytais iš gimtųjų Jurbarko apylinkių, – didžiajam Lietuvių kalbos žodynui ji užrašė per 35 tūkstančius žodžių.
Elena Grinaveckienė mirė 1999 m. rugsėjo 29 d., palaidota Jurbarke.
