100-osios lietuvių kalbininko Antano Klimo (1924–2016) gimimo metinės
Šiandien minime kalbininko Antano Klimo (1924–2016) 100-ąsias gimimo metines.
Gimęs ir užaugęs Jiezno valsčiaus Pelekonių kaime, visus savo mokslinius darbus jam ir dedikavo. 1944 m. pasitraukęs iš Lietuvos, jai liko ištikimas visą gyvenimą.
Antanas Klimas priklauso tai lituanistų kartai, kuri Antrojo pasaulinio karo metais studijavo Vytauto Didžiojo universitete. Studijuodamas dar spėjo baigti Kauno mokytojų seminariją.
Užsienyje nenutraukė studijų: 1946–1947 m. studijavo kalbotyrą ir germanistiką Pabaltijo universitete prie Hamburgo, pasitraukęs į JAV, 1948–1950 m. tęsė studijas Pensilvanijos universitete Filadelfijoje. Buvo Alfredo Senno ir Antano Salio mokinys. Čia ir pradėjo savo mokslinę veiklą (1950–1957 m.). 1956 m. tapo mokslo daktaru.
Ilgiausiai Antanas Klimas dirbo Ročesterio universitete Niujorke (1957–1989 m.). Čia dėstė germanistiką, baltistiką ir slavistiką, indoeuropiečių kalbotyrą. Nuo 1970 m. šio universiteto profesorius.
Visą gyvenimą mokslininkas paskyrė lituanistikai ir lietuvių kalbos mokymui. Ypač aktyviai susirašinėjo su kolegomis iš Lietuvos, kai šalis atgavo nepriklausomybę. Daug bendravo su akademikais prof. habil. dr. Zigmu Zinkevičiumi, prof. habil. dr. Algirdu Sabaliausku ir prof. habil. dr. Vytautu Ambrazu.
Viena iš svarbiausių kalbinių jo keliamų problemų – nelietuviškos lietuvių pavardžių priesagos, kurių nepriklausomos Lietuvos gyventojams siūlė atsisakyti.
Šimto metų jubiliejaus proga publikuojamas emocingas Antano Klimo 2004 m. rugpjūčio 10 d. laiškas Vytautui Ambrazui rodo, kokia opi jam buvusi ši tema ir koks išradingas laiško autorius, aptaręs ir to meto Lietuvos krepšinio rinktinės pavardes. Autoriaus jausmingumas gal sukels šypseną, bet kartu atskleis bent dalelę tikrosios nostalgijos, kurią jautė iš Lietuvos emigravusi karo meto mokslininkų karta.
