17-02-2021
This page is only available in Lietuvių. Keičiasi gyvenimas, kinta ir kalba. Apie tai, kaip gimsta nauji žodžiai, ką reikėtų priimti ir ką taisyti, kalbamės su Lietuvių kalbos instituto Bendrinės kalbos tyrimų centro vyriausiąja mokslo darbuotoja dr. Rita Miliūnaite. Kokiais keliais į gimtąją kalbą patenka nauji žodžiai? Naujų žodžių kiekvienoje gyvoje, neuždaroje nuo pasaulio vyksmo, kalboje paprastai atsiranda keliais būdais: skolinamasi ar verčiama iš kitų kalbų arba pasidaroma savo darybos priemonėmis. Pavyzdžiui, neseniai pasiskolinome antivakserį („kas nusistatęs prieš skiepus ir skiepijimą – skiepų priešininkas“), ir prireikus pagal lietuviškas realijas atsiradok (kas pasiskiepijo nuo koronaviruso be eilės, pagal pažintis – „blatą“). Iš anglų kalbos išsivertėme koronavakarėlį (angl. corona party) - pavadinti per koronaviruso pandemiją vykstančiam vakarėliui, kuris kartais rengiamas su ketinimu greičiau užsikrėsti ir persirgti. Šių visai naujų žodžių dar nėra aprašyta pagrindiniuose lietuvių kalbos žodynuose, bet jie jau pateko į Lietuvių kalbos naujažodžių duomenyną, kuriame ir kaupiama naujoji lietuvių kalbos leksika. Ar nekyla grėsmė, kad naujieji skoliniai nuskurdins kalbą? Skoliniai reikalingi tada, kai neturime kuo juos pakeisti, naudodamiesi savos kalbos ištekliais. Ypač tai pasakytina apie kitų šalių realijas, kurioms pavadinti nė nereikia kurti atitikmenų. Pavyzdžiui, tokie yra japonų kalbos skoliniai sušis, animė, terijakis ar, tarkim, arbatos rūšių pavadinimai mačià, kombučià, kukičià ir daugybė kitų. Paprastai priimame daugelyje kalbų paplitusius klasikinių graikų ir lotynų kalbų pagrindu atsiradusius tarptautinius žodžius arba, jeigu ir jiems turime gerų atitikmenų, tinkamiausią variantą renkamės atsižvelgdami į kalbos stilių. Mokslo, administracinei kalbai paliekame tarptautinius, o kasdienėje kalboje, žiniasklaidoje pirmenybę turėtume teikti lietuviškiems. Pavyzdžiui, kuo blogesnis lietuviškas žodis staigmena už
12-02-2021
This page is only available in Lietuvių. Džiugiai pranešame, kad jau pasirodė 27-asis mokslo žurnalo Terminologija numeris! Leidinyje rasite Astos Mitkevičienės žvalgomąjį tyrimą apie terminus internetinėje žiniasklaidoje, Ramunės Vaskelaitės straipsnį apie vienažodę astrologijos terminiją kilmės požiūriu, Aušros Rimkutės-Ganusauskienės tekstą apie naujuosius kelnių pavadinimus ir dar daug kitų, įdomių publikacijų. Leidinį galite įsigyti Lietuvių kalbos instituto knygyne. Daugiau informacijos el. p. .
12-02-2021
This page is only available in Lietuvių. Džiugiai pranešame, kad jau pasirodė 83-asis mokslo žurnalo Acta Linguistica Lithuanica, tyrinėjančio lietuvių ir baltų kalbotyrą, numeris! Leidinyje rasite Arankos Laczházi straipsnį apie galimus vengrų kalbos skolinius lietuvių kalboje, Laimučio Bilkio įžvalgas dėl kaimo vardo Ývoliai kilmės, Palmiros Zemlevičiūtės tekstą, nagrinėjantį XIX a. pab. – XX a. pr. medicinos terminų daugiareikšmiškumo klausimą, ir dar daug kitų, įdomių tekstų. Leidinį galite įsigyti Lietuvių kalbos instituto knygyne. Daugiau informacijos el. p. .
11-02-2021
This page is only available in Lietuvių. Dažnokai šiemet tenka rašyti in memoriam. Atsisveikiname su garsiais baltistais, su mokslininkais, tyrusiais mūsų kalbas. Vakar iš Sakartvelo atkeliavo liūdna žinia, kad, eidamas 91 metus, mirė garsusis sakartvelų kalbininkas ir politikas Tamazas Gamkrelidzė (gimė 1929 m. spalio 23 d. Kutaisyje). T. Gamkrelidzė buvo reto talento ir išsilavinimo žmogus. Mums nepamirštamas išliks kapitalinis darbas, parašytas drauge su iškiliuoju Viačeslavu Ivanovu, „Indoeuropiečių kalba ir indoeuropiečiai. Rekonstrukcija ir istorinė-tipologinė prokalbės ir prokultūros analizė“. Apie knygą rašyti sudėtinga – ją reikia skaityti ir dar kartą skaityti, kad suvoktume veikalo didybę ir daugybę hipotezių, kad galėtume mūsų dienų akimis diskutuoti, nes knyga tikrai sudėtinga, verčianti patiems ieškoti atsakymų, primenanti ir mūsų genčių, ir kalbų istoriją. Dera prisiminti, kad T. Gamkrelidzė bendravo su Marija Gimbutiene ir vertino jos darbus. Knyga buvo išleista 1984 m. Pats Romanas Jakobsonas parašė pratarmę šios knygos leidimui. Ji buvo apdovanota svarbiausiomis to meto premijomis. 1995 m. Niujorke buvo išleista anglų kalba. Vis prisimenu V. Ivanovo žodžius, ištartus jam vaikštinėjant su Volfgangu P. Šmydu M. K. Čiurlionio gatve po baltistų kongresų baigiamųjų vakarienių: „Jaunoji Kolege, kada Jūs suvoksite, ką mudu su Tamazu Gamkrelidze norėjome pasakyti, tada ir kalbėsimės.“ Teko skaityti, pagal išgales suvokti ir padiskutuoti. Tos diskusijos buvo proto puota. Neliko abiejų autorių, likome mes, mūsų mokiniai, kuriems reikės skaityti ir skaityti. Abu autoriai parašė vieną iš įsimintiniausių veikalų per baltistikos istoriją. T. Gamkrelidzė, be galo gyvo, imlaus proto žmogus, aptarinės savo darbus jau kitame gyvenime, palikdamas viltį, kad mes vis tiek suvoksime, kas parašyta jo darbuose. Garsusis sakartvelas ne tik užkariavo savo prigimtą erdvę, bet
03-02-2021
This page is only available in Lietuvių. Ar žinote, kokio lietuvių kalbos žodžio galūnė tris kartus ilgesnė už šaknį? Ar galėtumėte pasakyti kokią nors žmogaus pavardę, virtusią augalo pavadinimu? Kaip manote, ar lietuviškas žodis „mėlynas" ir latviškas žodis „melns" reiškia tą patį? Atsakymus į šiuos ir kitus įdomius klausimus rasite Kazimiero Gaivenio knygoje „Nuostabioji žodžio šviesa". Knygos autorius K. Gaivenis (1934–2003) daugiau kaip 40 metų dirbo Lietuvių kalbos institute, rinko, tyrė žodžius, skatino matyti ir vertinti tą nuostabiąją žodžio šviesą. Tikimės, kad ši šviesa džiugins ir jaunesnius, ir vyresnius skaitytojus.
02-02-2021
This page is only available in Lietuvių. 2020 m. gruodžio 17 d. surengta virtuali konferencija „Kalba – tautos stiprybė ir gyvastis“, skirta Jono Jablonskio 160-osioms gimimo metinėms. „Rengdamasi šiam pokalbiui apie Joną Jablonskį, pasirinkau dvi perspektyvas: iš toli ir iš arti, – pranešimą viešosios įstaigos „Bendrauk, ugdyk save, keiskis“ surengtoje konferencijoje „Kalba – tautos stiprybė ir gyvastis“, skirtoje Jono Jablonskio 160-osioms metinėms, pradėjo Lietuvių kalbos instituto vyriausioji mokslo darbuotoja, Geolingvistikos centro vadovė profesorė Danguolė Mikulėnienė. – Iš toli, nes minime 160-ąsias Jono Jablonskio gimimo metines. Ir kartu – iš arti, nes Jono Jablonskio šeimos genealoginis medis šiandien tebežaliuoja: jo atžalos – žinomi visuomenės ir kultūros žmonės Vytautas Landsbergis, Vytautas V. Landsbergis ir dabartinis užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis. Taigi net trys palikuonių kartos Jablonskį tarsi priartina iki mūsų dienų ir leidžia į jį pažvelgti ir iš arti. Kalbinė Jono Jablonskio veikla mūsų dienomis dažnai suvokiama gana vienpusiškai, sakome – „Jabonskis – bendrinės lietuvių kalbos tėvas“. Tai tiesa. Bet kas už to slypi? Mes nė nebandome įsivaizduoti to laikotarpio, kuriame Jonas Jablonskis gyveno ir dirbo. Bet jį apibūdinę bent keliais štrichais, suvoktume, koks šiandien svarbus Jonas Jablonskis ir jo palikimas. O tai jau ir yra aktualizacija.“ Vienas gyvenimas – dvi Lietuvos „Tikriausiai nė vienas kalbininkas nesulaukė tiek dėmesio ir pagarbos, kiek Jonas Jablonskis. Tai rodo ir įvairiose Lietuvos vietovėse jam pastatyti paminklai – nuo Kubilėlių kaimo, kuriame jis gimė ir šią vietą saugo paminklinis akmuo, iki Petrašiūnų kapinių, kur dabar ilsisi jo palaikai. Taigi tarsi ir esame atidavę moralinę skolą Jonui Jablonskiui. Bet ar visada įvertiname
01-02-2021
This page is only available in Lietuvių. Ar kada susimąstėte, iš kur kilo kasdienėje kalboje vartojami ir, regis, tokie įprasti augalų pavadinimai? Dalis jų į mūsų gyvenimą atėjo dar iš XIX amžiaus, o prie jų sukūrimo prisidėjo pranciškonų vienuolis Jurgis Ambraziejus Pabrėža ir švietėjas Laurynas Ivinskis. Šiandien nauji augalų vardai kelią į lietuvių kalbą skinasi sudėtingiau: juos siūlo botanikai, vėliau svarsto Valstybinė lietuvių kalbos komisija. „Lietuviški augalų, grybų, vabzdžių, žuvų ir kitų gyvų organizmų vardai yra ne tik mokslo kalbos dalis, bet ir bendrinės kalbos dalis, juos vartojame ir savo kasdienėje kalboje, tad labai svarbu, kad pasinaudotume savo kalbos įvardijamosiomis galiomis ir išlaikytume lietuvišką šių sričių terminiją“, – teigia Lietuvių kalbos instituto vadovė, terminologė dr. Albina Auksoriūtė. Kalbame su mokslininke apie botanikos terminų kūrimą ir jų įsiliejimą į kasdienę kalbą. Terminijos sritys, kurias Jūs daugiausia tiriate, – botanika (augalų tyrinėjimas) ir entomologija (vabzdžių tyrinėjimas). Kaip pasirinkote būtent šias terminijos sritis? Augau kaime Žemaitijoje, tad gamta man buvo natūraliai artima ir suprantama. Dar vaikystėje močiutė vesdavosi rinkti vaistažolių, tad iš jos mokiausi, kokie augalai ir nuo ko gydo, sužinojau ir tų augalų vardus, žinoma, mano gimtojoje tarmėje vartojamus vardus. Pradėjusi dirbti Lietuvių kalbos institute pirmiausia susidomėjau botanikos terminija, o Terminologijos skyriaus vadovas dr. Kazimieras Gaivenis pasiūlė patyrinėti žemaičio Lauryno Ivinskio (1810–1881) rankraščius, kuriuose pateikti augalų ir grybų vardai. L. Ivinskio rankraščiai terminologijos požiūriu buvo mažai tyrinėti, tad su dideliu įdomumu ėmiausi nagrinėti L. Ivinskio sukurtus augalų ir grybų vardus ir, vadovaujama žemaičio doc. dr. Stasio Keinio, parengiau ir 2000 m. apgyniau
29-01-2021
This page is only available in Lietuvių. 2020 m. Lietuvių kalbos institutas drauge su Prahos lingvistiniu būreliu (Pražský lingvistický kroužek / Cercle linguistique de Prague) išleido unikalią Iljos Lemeškino monografiją „Pranciškaus Skorinos portretas 550-ąsias gimimo metines minint“. 2016 m. Prahos lingvistinio būrelio (PLB) įkūrimo 90-mečio proga įvyko tarptautinis kongresas „L’expérience et l’avenir du structuralisme“ / „Vergangenheit und Zukunft des Strukturalismus“ / „Minulost a budoucnost strukturalismu“ / „Struktūralizmo praeitis ir dabartis“. Renginio tikslas – išplėsti ir aktualizuoti pirmąsias PLB tezes, kurios buvo paskelbtos 1929 m. tuomet įsteigtoje prestižinėje serijoje „Travaux du Cercle linguistique de Prague“ („TCLP“ / „Prahos lingvistinio būrelio darbai“). Siekiant užtikrinti tęstinumą, 2019 m. toje pačioje serijoje buvo išleistos naujosios Prahos lingvistinio būrelio tezės „Expérience et avenir du structuralisme“ / „Vergangenheit und Zukunft des Strukturalismus“ / „Past and prospectsof structuralism“ (Vol. 8, 2019). Teorinius apmatus turėjo įprasminti ir konkretizuoti du „įžanginiai“ darbai. Jie turėjo aprėpti visą esamų ir būsimų (įmanomų) semiologijos studijų spektrą: nuo mažiausio kalbos vieneto (fonemos, kuri Būreliui rūpėjo nuo pat pradžių) iki sričių, kur kalbos ženklas patenka ir funkcionuoja iš esmės kitokiose semiologijos paradigmose. Taigi 2020 m. kartu su LKI išleistas garbingos „TCLP“ serijos tomas skirtas kalbinių ir nekalbinių ženklų sąveikai aprašyti. Knygos autorius doc. habil. dr. Ilja Lemeškinas tai padarė, remdamasis Renesanso portretų ištekliais. Tuo tikslu jis išnagrinėjo seniausią Lietuvos renesansinį kūrinį – 1517 m. Prahoje išleistą ir LDK skaitytojams skirtą Skorinos portretą. Ypatingas dėmesys knygoje nukreiptas į ekskliuzyvinę renesansinės meno kalbos priemonę – „musca depicta“ ir į šios išskirtinės raiškos priemonės santykį su kalbiniais portreto elementais. Plačiąją kalbinių ir nekalbinių