Lapkričio 9 dieną dialektologei Birutei Rokaitei-Vanagienei būtų sukakę 90 metų
Birutė Vanagienė gimė 1934 m. Mosėdyje, Skuodo rajone. 1954 m. baigė Mosėdžio vidurinę mokyklą, metus dirbo netolimo Rukų kaimo pradinėje (nuo 1955 m. septynmetėje) mokykloje.
Baigusi Vilniaus pedagoginį institutą, 1960–2006 m. dirbo Lietuvių kalbos institute (iki 1990 m. Lietuvių kalbos ir literatūros institutas). Daugiau negu keturi dešimtmečiai paskirti tiek individualiems, tiek kolektyviniams darbams.
B. Vanagienė yra labai svarbių dialektologijos darbų bendraautorė – prisidėjo prie pirmosios lietuvių tarmių chrestomatijos Lietuvių kalbos tarmės (1970), Lietuvių kalbos atlaso (I t. – 1977, II t. – 1982, III t. – 1991) rengimo. Iš pastarajame leidinyje publikuojamų žemėlapių beveik penktadalį sudarė būtent B. Vanagienė, kuri buvo ir viena pagrindinių šio veikalo medžiagos rinkėjų. 1994 m. už Lietuvių kalbos atlasą sudarytojams buvo paskirta Lietuvos mokslo premija.
Be įvairių straipsnių iš dialektologijos ir leksikos srities, dar viena reikšminga B. Vanagienės mokslinė veikla – žemaičių rašytojų ir kultūros veikėjų raštų spaudai rengimas. Paruošti Motiejaus Valančiaus Raštai (1972, 2 tomai), Simono Daukanto Raštai (1976, 2 tomai), jo Istorija žemaitiška (1995, 2 tomai), rengtas daugiatomis Valančiaus Raštų (2001-2011, 4 tomai) leidimas. Daug šių tekstų pateko ir į chrestomatijas, ir į mokyklų vadovėlius.
BVanagienė taip pat parengė spaudai Ignaco Chodzkos, Juozapo Silvestro Dovydaičio, Petro Gomalevskio, Vinco Pietario, Antano Tatarės tekstus, prisidėjo prie fotografuotinio Kajetono Nezabitauskio elementoriaus Naujas mokslas skaitymo dėl mažų vaikų Žemaičių ir Lietuvos (1996) spaudai rengimo.
Gyvenimo darbu galima pavadinti Šiaurės vakarų žemaičių tarmės žodyną: Ylakių, Lenkimų, Mosėdžio, Skuodo, Šačių apylinkių šnektos (I t. –2014, II t. – 2015), kuriam medžiaga rinkta ir kuris rašytas pusšimtį metų. Ekspedicijos, organizuotos tarminiams duomenis šiam žodynui rinkti, paliko gražių prisiminimų ir įspūdžių ne vienam jų dalyviui.
Gražūs prisiminimai tebegyvena iki šiol. B. Vanagienę pažinoję žmonės atsimena ją kaip atkaklaus ir tvirto būdo, bet kuklią ir šiltą žemaitę.