27-01-2023
This page is only available in Lietuvių. Pasirodė nauja Geolingvistikos centro vyriausiosios mokslo darbuotojos dr. Astos Leskauskaitės monografija Pietų aukštaičių daiktavardžio gramatinės kategorijos. Šiuolaikinėje lietuvių tarmėtyroje akcentuojama tarmių gyvybingumo, variantiškumo ir kaitos, kalbinės aplinkos ir kalbėtojų nuostatų reikšmė bei aktualumas, todėl labiau orientuojamasi į perceptyviosios dialektologijos, geolingvistikos, kognityvistikos ir kitas naująsias mokslo paradigmas. Tačiau iš šios srities tyrimų lauko nederėtų išleisti ir tarmių gramatinės struktūros, kuri tarsi pasitraukė į šešėlį. Ankstesniuose lingvistų darbuose, be abejo, kalbama apie pietų aukštaičių daiktavardžio giminę, skaičių ir ypač linksnį, tačiau tenka pripažinti, kad pateikiamos žinios vis dėlto yra atomistinės, nepakankamos, neleidžia susidaryti objektyvaus vaizdo apie šios svarbios kalbos dalies gramatinę struktūrą ir jos kaitą. Rašyti tokį darbą paskatino ne tik minėta, bet ir kelios kitos priežastys: noras aktualizuoti lietuvių tarmių gramatikos tyrimų prasmingumą, labiau įtraukti pietų aukštaičių daiktavardžio gramatines kategorijas į šiuolaikinį tarmėtyros kontekstą ir tęsti prof. Alberto Rosino bei jo mokinių morfologijos tyrimų tradiciją. Šioje monografijoje pateikiamas apibendrintas daiktavardžio gramatinių kategorijų vaizdas, sisteminiai ir netipiniai gramatiniai požymiai, atskleidžiamas pietų aukštaičių patarmės nevientisumas, aiškios ir tikėtinos kaitos tendencijos, bet ji jokiu būdu neaprėpia visų galimų tyrimo aspektų ir problemų. Tarkime, mažai kalbama apie amžiaus kintamojo ir daiktavardžio linksniavimo paradigmos kaitos santykį arba šiaurinės patarmės arealo dalies specifiką, nes tikslioms išvadoms suformuluoti dar reikia tiek papildomos empirinės medžiagos, tiek kitomis teorinėmis bei metodologinėmis prieigomis paremtos gilesnės, išsamesnės ir įvairiapusiškesnės analizės. Tačiau šis darbas padeda numatyti tolesnių tyrimų kryptis ir gaires, kurios ateityje neabejotinai leis patikslinti, praplėsti čia pateiktas prielaidas ir įžvalgas. Pridurtina, kad tokio pobūdžio
26-01-2023
This page is only available in Lietuvių. Šių metų sausio 25 d. Bendrinės kalbos tyrimų centro vyresnioji mokslo darbuotoja doc. dr. Rasuolė Vladarskienė Europos Sąjungos institucijų vertėjams ir redaktoriams vedė nuotolinį seminarą „Atnaujintos lietuvių kalbos rašybos taisyklės ir administracinės kalbos aktualijos“. Mokslininkė aptarė rašybos taisyklių naujoves, išsamiau panagrinėjo probleminius geografinių ir astronominių objektų, institucijų pavadinimų, santrumpų, grafinių ženklų rašybos atvejus, atsakė į seminaro dalyvių klausimus. Aktyviausiai diskutuota dėl santrumpų darybos ir rašybos. Seminare dalyvavo Europos Sąjungos Tarybos, Europos Komisijos, Parlamento, Teisingumo Teismo, Audito Rūmų, Leidinių biuro, Regionų komiteto bei Ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto darbuotojai.
25-01-2023
This page is only available in Lietuvių. Šiemet Lietuvoje švenčiamas nepaprastai svarbus istorinis įvykis – sausio 25 d. Vilniui sukanka 700 metų. Lietuvių kalbos institutas visus Vilniaus gyventojus ir miesto svečius sveikina su šia gražia sukaktimi. Ta proga dalijamės Baltų kalbų ir vardyno tyrimų centro vyresniojo mokslo darbuotojo dr. Laimučio Bilkio mintimis apie Vilniaus vardo kilmę. Vilniaus miesto pirmasis paminėjimas neatsiejamas nuo jo vardo, kuris kilo iš per mūsų sostinę greitai srūvančios upės vardo Vilnia. Dabar dažnas vilnietis, matyt, švelnių jausmų paskatintas, šią upę pavadina Vilnele. Gali būti, kad seniau miestas taip pat vadintas Vilnia, t. y. vardas visiškai sutapo su upėvardžiu. Dabartinis vardo variantas Vilnius galėjo atsirasti kiek vėliau, bent jau XVII amžiuje jis tikrai buvo vartojamas. Taigi vietovardžio Vilnius reikšmė – „miestas prie Vilnios“. Upės vardas greičiausiai susijęs su žodžiais vilnis, vilnia „banga“, vilnyti „kilti vilnims, banguoti“. Matyt, šio miesto ir upės vardų ryšio įkvėptas poetas Paulius Širvys rašė: „Aš lauksiu / Prie Vilniaus / Vilnijančio Vilniaus...“ Tad tegul būna Vilnius nuolat „vilnijantis“, besikeičiantis, besivystantis, bet nepamirštantis garbingos Lietuvos praeities, kurią mena ir jam vardą davusios Vilnios sraunūs vandenys.
24-01-2023
This page is only available in Lietuvių. Sausio 19 d. pasirodė Bendrinės kalbos tyrimų centro vyriausiosios mokslo darbuotojos habil. dr. Ritos Miliūnaitės interviu LRT radijo laidoje 10−12. Laidos vedėja − Urtė Korsakovaitė. Laidos vedėja klausinėjo mokslininkę apie praėjusiais metais lietuvių kalboje atsiradusius naujus žodžius, apie tai, kaip jie kuriami, kada jie tampa mūsų bendrinės kalbos dalimi. Sužinosite, kokias naujas reikšmes įgijo žodžiai gandrinės ir krakenas, ką reiškia avivalda ir eurainis. Habil. dr. Ritos Miliūnaitės interviu laidoje 10−12 (nuo 1 val. 18 min. 12 sek.).
23-01-2023
This page is only available in Lietuvių. Sausio 9 d. Terminologijos centro vyresnioji mokslo darbuotoja dr. Palmira Zemlevičiūtė dalyvavo LRT radijo laidoje Ryto allegro (rubrika Kalbos rytas). Laidos vedėjas − Marius Eidukonis. Mokslininkę kalbino Kalbos kultūros redaktorė Lina Smolskienė. Interviu buvo kalbėta apie terminų funkcionavimą grožiniame kūrinyje – kokios jų atsiradimo tame kūrinyje priežastys, kokias funkcijas jie atlieka ir kt. Pokalbio metu dr. P. Zemlevičiūtė dalijosi mintimis apie Noah Gordono romane Gydytojas. Avicenos mokinys (Vilnius, 2020) vartojamus medicinos terminus, jų ypatybes ir vaidmenį. Dr. P. Zemlevičiūtės interviu laidoje Ryto allegro (nuo 18 min. 4 sek.).
20-01-2023
This page is only available in Lietuvių. 2019 m. sausio 3 d. Valstybinė lietuvių kalbos komisija (toliau − VLKK) priėmė nutarimą Nr. N-1 (171), kuriame skelbiama: „Pripažinti netekusiu galios Valstybinės lietuvių kalbos komisijos prie Lietuvos Respublikos Seimo 1997 m. gruodžio 18 d. nutarimą Nr. 68 „Dėl Didžiųjų kalbos klaidų sąrašo“ su visais pakeitimais ir papildymais.“ Šis nutarimas žymi ryškų pokytį, galima sakyti, lūžį lietuvių kalbos normų priežiūros sistemoje, kuri apima bendrinės lietuvių kalbos normas reglamentuojančius teisės aktus ir juos kuriančių bei vykdančių institucijų veiklą. Taigi, panaikinta nuo 1992 m. buvusi įteisinta galimybė tam tikrais atvejais skirti administracines nuobaudas už viešosios bendrinės lietuvių kalbos normų pažeidimus. Tačiau šis VLKK žingsnis visuomenės, kartu ir kalbos specialistų, buvo sutiktas prieštaringai: vienų pritariamai, kitų – su nerimu dėl galinčios pablogėti bendrinės lietuvių kalbos būklės, netekus vieno iš svarbiausių jos taisyklingumo kontrolės įrankių. Straipsnio tikslas − apibūdinti lietuvių kalbos priežiūros sistemos pokytį − Didžiųjų kalbos klaidų sąrašo (toliau − DKKS) statuso pakeitimą ir aptarti galimą šio sprendimo poveikį tolesnei bendrinės lietuvių kalbos normų raidai. Keliami tokie uždaviniai: 1) aptarti DKKS atsiradimo aplinkybes; 2) apibūdinti DKKS turinį; 3) atskleisti priežastis, nulėmusias DKKS statuso pakeitimą; 4) parodyti visuomenės reakcijas į 2019 m. VLKK nutarimą; 5) aptarti galimą tolesnę lietuvių kalbos priežiūros sistemos raidos kryptį. DKKS atsiradimas, funkcionavimas ir jo statuso panaikinimas tiesiogiai susiję ir su teisiniais aspektais, todėl jie straipsnyje neapeinami, bet nuo išsamesnio jų nagrinėjimo atsiribojama, nes tai ne kalbos, o teisės normų objektas. Straipsnis buvo išspausdintas mokslo žurnale Baltu filoloģija (t. XXVIII (1), 2019, p. 123–139). Bendrinės kalbos tyrimų centro vyriausiosios mokslo darbuotojos habil. dr. Ritos Miliūnaitės straipsnis „Lūžis valstybinės
20-01-2023
This page is only available in Lietuvių. Pasirodė nauja Geolingvistikos centro vyriausiosios mokslo darbuotojos dr. Rimos Bakšienės monografija Vakarų aukštaičiai kauniškiai: arealai ir diferenciniai požymiai. Monografijos tyrimo objektą sudaro kertiniai nagrinėjamųjų šnektų vokalizmo bruožai – keleto svarbiausių pozicijų pagrindinių ir šalutinių alofonų kokybės ypatybės, ypač reikšmingos diferencijuojant naujuosius arba smulkesnius, negu įprasta oficialiose tarmių klasifikacijose, tarminius darinius. Pastarųjų metų lietuvių kalbos variantiškumo tyrinėjimai parodė, kad tokių požymių vertė gali kisti – svarbesnę reikšmę neretai įgauna vadinamosios blankiosios ypatybės, o erdvės ir laiko atžvilgiu stabilūs tarminiai požymiai dažnai virsta tik slankiaisiais tarmiškaisiais žymenimis, charakterizuojančiais griežtų nei horizontalių, nei vertikalių ribų neturinčius regiolektus. Kaip rodo lietuvių tarmėtyros istorija, iš fonetikos ypatybių būtent vokalizmo elementai buvo svarbiausi visų klasifikacijų kūrėjams. Greičiausiai todėl, kad, viena vertus, vokalizmo požymiai bene atspariausi laiko tėkmei, ne taip greitai kinta kaip leksikos ar gramatikos bruožai, kita vertus, jie ir patys diferenciškiausi, subtiliai skiriantys net smulkiausias šnektas. Juk dažnai net ir eiliniai kalbėtojai puikiai pastebi, kad gretimo kaimo ar parapijos gyventojai jau kalba kitaip, tik nusakyti tą skirtumą ne visada būna paprasta, kartais tam prireikia ir išsamių instrumentinės fonetikos specialistų tyrimų. Naują požiūrį į tiriamąjį objektą, kartu ir patikimą rezultatų verifikavimą neabejotinai lėmė ir pakitusi XXI a. tarmėtyros modelio perspektyva: jau kuris laikas lietuvių tarmių mokslas išgyvena metodologijos kaitą iš statiškųjų objektyviųjų metodų į dinamiškųjų multimodaliosios dialektologijos (geolingvistikos) tyrimų įvairovę. Monografijoje taip pat taikomas daugiaplanis tyrimo metodologijos modelis: vidinė kauniškių patarmės diferenciacija apibrėžiama ir arealų požymių diferenciškumas nustatomas tarpusavyje derinant kokybinius aprašomuosius, objektyviuosius instrumentinės fonetikos ir kiekybinius dialektometrijos metodus. Leidinį
19-01-2023
This page is only available in Lietuvių. Pasirodė nauja Raštijos paveldo tyrimų centro vyresniosios mokslo darbuotojos dr. Jurgitos Venckienės parengta knyga Petras Avižonis. Lietuviška Gramatikėlė (1898–1899). Tai 12 serijos Bibliotheca Archivi Lithuanici knyga. Petro Avižonio Lietuviška Gramatikėlė (Sankt Peterburgas, 1898–1899) lietuvių bendrinės kalbos tyrėjų vertinama kaip darbas, davęs pradžią Petro Kriaušaičio slapyvardžiu pasirašytai Jono Jablonskio Lietuviškos kalbos gramatikai (Tilžė, 1901). Ši knyga reikšminga ir dėl kitų priežasčių – ji padeda atskleisti lingvistinių idėjų perimamumą, kelią iš ankstesnių Rytų Prūsijos ir Didžiosios Lietuvos lietuvių kalbos aprašų, kitų darbų į bendrinės kalbos gramatikas. Be to, Lietuviška Gramatikėlė svarbi kaip besiformuojančios bendrinės kalbos normų sklaidos šaltinis, nes ją turėjo ir galėjo remtis periodinių leidinių redakcijos, iš jos mokėsi tie, kurie norėjo įgyti lietuvių kalbos žinių. Tai patvirtina publikuoti pasirinktas egzempliorius – Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Bibliotekos rankraštynui jį dovanojo Filomena Grincevičiūtė, ji lietuvių kalbos mokėsi jau suaugusi. Lietuviška Gramatikėlė buvo hektografuota Sankt Peterburge 1898–1899 metų sandūroje. Hektografu galima padauginti iki šimto kopijų, tiek galėjo būti ir šios knygos egzempliorių, tačiau iki šių dienų tėra išlikę dvylika, vienuolika saugoma Lietuvos atminties institucijose. Hektografuoti leidiniai pamažu blunka, tekstą tampa sunku įskaityti. Petro Avižonio Lietuviška Gramatikėlė ne išimtis. Todėl nuspręsta ją publikuoti ir taip ne tik išsaugoti jos turinį, bet ir padaryti prieinamą platesnei visuomenei. Sumanymas išleisti Lietuvišką Gramatikėlę buvo kilęs Petro Avižonio sūnui Vytautui, vėliau šio darbo ėmėsi profesorius Jonas Puzinas. Jo rengtas įvadas publikacijai išaugo į monografiją Profesorius medicinos daktaras Petras Avižonis (1875–1939). Jo visuomeninė, kultūrinė ir mokslinė veikla (Čikaga, 1979). Tačiau knygoje pateiktos tik kelių