Rima Bakšienė. Lituanisto vaidmuo visuomenėje anksčiau ir dabar

  • Date 2020-10-06

Pernai, kai Šakių r. Lukšių Vinco Grybo gimnazija, kurią ir aš esu baigusi, šventė 180 metų jubiliejų, viena iš renginio organizatorių, gera mano bičiulė, gimnazijos lituanistė (kas gi daugiau, jei ne lituanistai, rengia tókius jubiliejus?!), pakvietė dalyvauti konferencijoje „Laikas bėga, bet praeitis išlieka“ ir papasakoti, kodėl prieš 30 metų nusprendžiau pasirinkti lituanistikos studijas. Ilgai sukau uodegą, nes pasiūlyta tema atrodė per daug asmeniška, abejojau, ar ji bus aktuali dabartiniam jaunimui. Pasitarusios nusprendėme, kad derėtų paieškoti naujų lituanisto (tiksliau, lituanisto kalbininko, nes tokių gyvenimas man geriausiai pažįstamas) misijos dabartinėje visuomenėje aspektų: mat iki šiol yra nemažai manančių, kad šios profesijos atstovų pagrindinė paskirtis – tik taisyti rašytinės ir sakytinės kalbos klaidas. Ne per seniausiai kolegė šiaulietė pasakojo, kaip viename rajono renginyje kartu dalyvavusi aktorė persigando sužinojusi, kad prieš ją kalbėjusi prelegentė yra Šiaulių universiteto doceñtė: „Vajė, nežinojau, kad čia bus kalbininkų, būčiau visą savo kalbos tekstą susikirčiavusi!..“ Šitos stigmos atsikratyti nelengva. Ne vienas turbūt girdėjo jaunojo filològo kalbą šiemet atsiimant universiteto baigimo diplomus. Jaunuolis teigė, kad lituanistikos mokslas Lietuvoje neišlipęs iš XIX a. lopšio ir vis dar rusenąs pradinių užuomazgų etape. Esą, mokslininkai filològai netiriantys realios žmonių kalbos, o linkę ją reglamentuoti, taisyti, galų gale už netaisyklingą kalbėseną bausti.

Norint ieškoti naujų dalykų, neišvengiamai reikia prisiminti, kas buvo seniau. Gal tikrai anksčiau, bent prieš kókius 30 metų, mūsų Nepriklausomybės atkūrimo pradžioje, tautai vaduojantis iš ilgalaikio ir įvairialypio rusifikacijos palikimo, lituanistams buvo svarbiausia taisyti klaidas ir kurti pavyzdinį, nepriekaištingai taisyklingą kalbos variantą? O ar dabar yra kitaip? O gal pasikeitė ne lituanistai, bet mūsų visuomenė? Truputį pasigilinkime į tai.

Jei kas nors nežinotų, kas yra lituanistas ir ką jis veikia, galima pasiklausti išmintingojo pasaulinio tinklo „Google“. Pateikę užklausą „lituanistas reikšmė“, gauname maždaug tokį atsakymą: lituanistas (lot. lituanus „lietuvis; lietuviškas“) – lietuvių kalbos, literatūros ir tautosakos žinovas, specialistas. Apibūdinimas daugmaž tikslus, analogiškų rastume ir pačių lituanistų rengtuose žodynuose (DLKŽe, LKŽe ir kt.). Beje, „kalbos klaidų taisytojo“ šiuose apibrėžimuose nėra. Tęsdami lituanisto paiešką, randame ir įdomesnių dalykų, atspindinčių tikrąją padėtį ir visuomenės nuotaikas. Informacijos apie lituanistus ir jų veiklą internete tikrai apstu, tad galima įsitikinti, kad jie dar tikrai neišnyko nuo žemės paviršiaus. Štai keletas guglo pirmojo puslapio antraščių su žodžiu lituanistas, iš kurių galima susidaryti iškalbingą vaizdą: Lituanistas iš Kėdainių atranda vienas už kitą įdomesnius šalies vietovardžius (apie Kėdáinių r. savivaldybės Švietimo skyriaus vyriausiąjį specialistą Rytą Tamašauską, besidomintį kraštotyra; Lrytas.lt, 2019 10 13); Stasys Barzdukas – visuomenininkas ir lituanistas (apie žymaus lietuvių išeivio – kalbininko ir pedagògo – gyvenimą ir veiklą; Bernardinai.lt, 2019 06 20); A. Kaukienė: „Lituanistas yra pašauktas ginti savo kultūrą“ (interviu su Klaipėdos universiteto profesore; Diena.lt, 2005 05 07); ir pabaigoje keli prieštaringesni: Lituanistas filologas ieško darbo (įrašas darbo skelbimų portale www.cvme.lt); Ar lituanistas gali būti laimingas? (žinomo lituanisto Stepo Eitminavičiaus mintys po lietuvių kalbos olimpiados; Kalbam.lt, 2013 03); Lituaniste Antanai Smetona, kam pa­taikaujate? (Vytauto Venckevičiaus nuomonė apie perskaitytą interviu su kalbininku; Aidas.lt, 2020 06 19); Kalbą puoselėjantis lituanistas sutinka būti riebiai iškeiktas (kalbininkų nuomonės apie jaunimo žargoną; Ve.lt, 2003 07 26).

Keikimo(si) mūsų visuomenėje tikrai netrūksta, ypač kalbininkų adresu, kaip ir įvairių komentarų internete lituanistinėmis temomis. Nors poetas Donatas Petrošius yra parašęs, kad šiais laikais „lituanistika tyliai traukiasi į pašalius tarsi laidinis telefono ryšys“, akivaizdu, kad kalbõs ir kalbininkų tema – jautri, aktuali, o gal ir skaudi daugeliui. Turbūt nebūtų prasmės čia tų komentarų analizuoti, visuomenės nuomonė apie lituanistus jiems patiems puikiai žinoma. Tačiau vieną, pasirodžiusį prieš dvejus metus, prisiminti verta, nes opinija, kaip sakė Liudas Vasaris, yra didelės reikšmės dalykas. Taigi: […] visiems yra žinoma, kad tikroji VLKK neturi savo feisbuko profilio (jie šiuo metu kaip tik mokosi naudotis laidiniais telefonais ir, eina kalbos, ne už kalnų tas lai­ kas, kai persės nuo rašomųjų mašinėlių ir kortelių katalogų prie kompiuterių, bet tik tuomet, kai kompiuteriai bus savi, lietuviški, išdrožti iš uosio ir ąžuolo, ir varomi vėju ir vandens malūnais). Negaliu nei neigti, nei patvirtinti pranešimų, kad kalbos komisijos patalpose vis dar šen bei ten galima užtikti balanų, žvakių šviesos, o vienas kitas kalbininkas teberašo ant beržo tošies. Likusieji vis dar ieško klaidų J. Basanavičiaus „Auszros“ egzemplioriuose ir rašo pastabas leidėjams, siųsdami senais adresais į Tilžę ir Ragainę. Kur jau ten jiems savo feisbuko puslapis. Ką čia bepridursi – vėl esame nepajudinamai įstrigdyti XIX a. balanų gadynėse ir dūminėse pirkiose be langų, į kurias neprasiveržia joks modernesnės šviesos spindulys… Tekstas, beje, geras, šmaikštus ir stilingas, pagarba autoriui.

Paskaičius tókius sarkazmus, natūraliai kyla klausimas – kodėl? Kas nutiko, kad nuo Nepriklausomybės pradžios pakylėjimo, kai tokių tekstų apie lituanistus turbūt nė su žiburiu nebūtume aptikę (tada jie pylėsi ant nelaimingų ir dažniausiai niekuo dėtų rusistų galvų), dabar nusipelnėme tokio visuomenės požiūrio? Visuomenė, be abejo, smarkiai pasikeitė. Anais laikais gal jai ir užteko „klaidas taisančių“, „kalbą ginančių ir puoselėjančių“ lituanistų, bet dabar tikrai nebe. Ar aname tekste pavaizduota „balanų“, „žvakių“, „beržo tošių“ ir „rašomųjų mašinėlių“ mozaika atitinka tikrovę? Turbūt nei Andrius Užkalnis, nei pradžioje minėtos (savi)ironiškos kalbos jaunasis autorius nevaikščiojo po modernius lituanistikos tyrimų centrus (tarkim, Vytauto Didžiojo universiteto Kompiuterinės lingvistikos centrą, Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto Skaitmeninės filologijos centrą, Lietuvių kalbos instituto įvairių sričių kalbos tyrimų centrus ir kt.)? Kažin ar domėjosi naujausiais lituanistikos projèktais, tarkim, E.KALBA, LIEPA 2; DVITAS? Įdomu, ar buvo bent vienoje aukšto lygio tarptautinėje konferencijoje ar kongrese? Jei netyčia užsuko, tai žino tikrąją padėtį, o tas sarkazmas tėra pigus būdas įtikti daliai skaitytojų, dar labiau pakurstyti plintančias nuostatas kalbininkų atžvilgiu. Tačiau gal jie ir neturėjo vaikščioti? Ar visuomenė bent kiek pažįsta dabartinio lituanistikos mokslo turinį? Trūksta viešumo, kalbininkų ir visuomenės susikalbėjimo. Trūksta informacijos apie naujus tyrimus, praktinius dalykus. Todėl vienintelė išeitis – patiems lituanistams dar plačiau imtis viešinimo. Tik jei kas patartų, kaip tai suspėti lituanistams, skęstantiems planų, ataskaitų, projèktų, vos ne kas mėnesį siunčiamų absurdiškų formų įvairių institucijų vertintojams liūne. Tačiau visuomenė apie šitą popierizmo liūną, iš valdininkų malonės nusileidusį mums ant galvos, nežino.

Populiariai papasakoti apie šiuolaikinio lituanisto, bent jau kalbininko mokslininko, veiklą nėra lengva, nes ji tikrai daugiatikslė, daugiasluoksnė, daugiapakopė… Šiais laikais nė vieno lituanisto tyrėjo darbas anaiptol nėra vien klaidų taisymas ar rūpesčiai dėl kalbos taisyklingumo. Tai turbūt tinka ir kalbant apie mokytojus, redaktorius ar korektorius.

Vilniaus universiteto profesorius Vytautas Kardelis neseniai parašė įdomią knygą apie aukštaičių tarmės fonologinius arealus. Jos pradžioje autorius tarmių mokslo raidą aptaria, nagrinėdamas įvairius dialektologijos interesus, pagal kuriuos skirtingais laikotarpiais formavosi atitinkami tarmėtyros tikslai, metodologija ir netgi sãvitos tyrimų mados. Pasiskolinkime iš kolegos kai kuriuos būdingesnius „interesus“ ir pabandykime juos pritaikyti visai šiuolaikinei kalbos mokslo veiklai.

Romantinis interesas, arba Ginti, puoselėti, saugoti… Šis interesas neabejotinai ateina iš XIX amžiaus. Arba iš kur kas anksčiau. Nėra turbūt nė vieno lituanisto, kuris beveik mintinai nemokėtų 1599 m. Mikalojaus Daukšos Postilės prakalbos eilučių: Vi­sais amžiais žmonės kalbėjo savo gimtąja kalba ir visados rūpinosi ją išlaikyti, turtinti, tobu­ linti ir gražinti. […] Pati prigimtis visus to moko ir kiekvienas beveik iš motinos krūties įgauna potraukį į savąją kalbą – ją mielai vartoti, išlaikyti ir propaguoti (pabraukta mano – R. B.). Jei kalbėtume apie lituanisto misiją anksčiau ir dabar, tai ši – ginti ir saugoti – susijusi su Lietuvai nepakeliamai ilgai užsitęsusia rusifikacija, germanizacija, polonizacija ir vėl rusifikacija, kai priešintis svetimų kalbų įtakai tiesiog buvo būtinybė. Tiesioginis kalbos gynybos poreikis gal kiek ir nueina į praeitį, bet dabartiniame vis globalėjančiame pasaulyje svarbi kalbos, kaip tautinio identiteto sudedamosios dalies, funkcija. Pastaruoju metu Lietuvoje ypač išpopuliarėjo subjektyvieji kalbos (ypač jos regioninių atmainų) tyrimai: analizuojama paprastų kalbėtojų savimonė, jų pačių pastebimi tarminio kalbė- jimo požymiai, vertinimas, nuostatos bendrinės, vietinės kalbõs, kitų kalbinių variantų atžvilgiu ir pan. Vadinamasis naivusis tarminis sąmoningumas teikia tyrėjams papildomų duomenų, reikalingų kalbos variantiškumo inventorizacijai, analizei ir prognostikai.

Mokslinis interesas, arba Kaip žmonės kalba? Stebėti, tiksliau, klausyti, kaip žmonės kalba, fiksuoti jų kalbos ypatybes, jas sisteminti, analizuoti, apibendrinti, daryti išvadas, užčiuopti pokyčius, prognozuoti kitimus – visais laikais tai buvo pirmučiausias, seniausias ir universaliausias mokslininko lituanisto tikslas. Tiriamasis objèktas – kalba – irgi visada išliks tas pats. Tačiau šiuolaikinis mokslinis darbas net ir nuo praeito šimtmečio pabaigos tyrimų metòdų, o ypač priemonių, skiriasi kaip diena nuo nakties. Atsimenu, kaip man dar dirbant tuometiniame Vilniaus pedagoginiame universitete, viena kolegė yra sakiusi: „Man jūsų institutas (Lietuvių kalbos institutas – R. B.) toks labai sustingęs atrodo, nueini ten, įeini į vieną kambarį: knygutė – žmo­giukas, atidarai kitas duris, vėl knygutė – žmogiukas…“. Tokia tada buvo mūsų visų, ne tik instituto mokslininkų, realybė. Negalima pasigirti, kad ir dabar lituanistai būtų aprūpinti moderniausia technika ir geriausia infrastruktūra. Tačiau ir tuo, kas turima, atliekami tikrai šiuolaikiški kalbiniai tyrimai moderniomis kompiuterių programomis (pavyzdžiui, naujausi bendrinės kalbos garsų tyrimai eksperimentinės analizės kompiuterių programomis, lietuvių tarmių analizė programa Gabmap ir kt.).

Dokumentavimo interesas, arba Kiek knygų ir kokios jos visos gražios! Kalbos mokslo veikloje dokumentavimą reikėtų suprasti kaip kalbos faktų fiksavimą įvairiomis anketomis, klausimynais, apklausomis, garso įrašais ir pan. Vėliau, susis­teminus šiuos faktus, dalis jų publikuojama kaip popieriniai arba dabar jau dažniau ir elektroniniai mokslo šaltiniai. Tai pirminiai duomenys, kuriais paskui gali naudotis įvairių sričių tyrėjai. Pavyzdžiui, svarbiausi tarmių mokslo šaltiniai yra transkribuoti tarmių tekstai, tarmių žodynai, tarmių chrestomatijos, moksliniai tarmių aprašai, atlasai (tarminių ypatybių paplitimo žemėlapiai su komentarais) ir kt. Kitoms kalbotyros šakoms, pavyzdžiui, kalbos istorijai, reikalingi senųjų raštų tekstai, faksimilės, žodžių formų konkordancijos, indeksai ir kt. Mokslo šaltinių rengimas ir publikavimas visais laikais buvo svarbi lituanistinės mokslinės veiklos dalis, tačiau ypač daug jų išleista būtent pastaraisiais dešimtmečiais.

Normatyvinis interesas, arba Kas kuria bendrinę kalbą? Kaip suprantama, kalbos norminimo darbas irgi nėra naujoji lituanistikos misija. Nuo pat pirmųjų raštų lietuvių kalba atsiradimo reikalas kurti norminę, arba bendrinę, kalbą atrodė neišvengiamas, nes kitaip grėsė pavojus nesusikalbėti, arba tiksliau – nesusirašyti (prisiminkime egzistavusius vakarinį, vidurinį ir rytinį senųjų raštų variantus). Norminimo, tiksliau, kalbos planavimo, darbas, plėtotas sovietmečiu, nesustojo iki šiol. Tačiau požiūriai į jį pastaruoju metu pasiskirstė į dvi stovyklas. Vieni kalba apie telkiantį sąjūdį, kiti – apie primestą ideologiją. Liberaliosios krypties kalbotyros atstovų bandoma įrodyti, kad bent jau šiais laikais kalbos norminimo išvis nereikia, jis esąs net žalingas tiek pačiai kalbai, tiek ja kalbančios asmenybės laisvei. Visuomenės nuotaikas norminimo klausimu rodo ir televizijoje atsiradę personažai, pavyzdžiui, „Dviračio žinių“ „kalbininkė“ Onomatopėja Abdul­Tallat­Kelpšaitė, kuri pristato neva „kalbos norminimo naujienas“, tarkim, oficialaus valstybinio vardyno idėją, bei supažindina su pažeidėjams numatyta baudų sistema. Anot šios veikėjos, valstybė mokanti vaiko pinigus, suteikianti nemokamą pradinį ugdymą ir vidurinį išsilavinimą, todėl privalanti kištis ir į vardų suteikimo procèsą (beje, laida filmuota prie Lietuvių kalbos instituto).

Akivaizdu, kad darbai, susiję su kalbos norminimu, iš lituanistų planų niekur nedings, tačiau jie turėtų būti atliekami remiantis naujausiomis kalbotyros teorinės minties idėjomis, visų pirma, kalbos variantiškumo ir dinamiškumo teorijomis. Bendrinė kalba yra vienas iš kalbinių variantų, konstruojamas kontroliuojamojo sąmoningumo pagrindu.

Iki šiol aptartos lituanistų domėjimosi sritys ir darbai daugiau ar mažiau tradiciškos, bet jų tąsa nenutrūkstama. Tačiau XX a. pabaigos – XXI a. pradžios sparti technologijų raida beveik iš esmės pakeitė lituanisto darbo pobūdį, lūkesčius šiai kalbotyros sričiai iš visuomenės ir atnešė lituanistikai naujų rimtų užduočių.

Skaitmeninimo interesas, arba Langai į ateitį. Nuo pat kalbotyros atsiradimo iki moderniųjų tyrimų praktikos vienas iš aktualiausių uždavinių – kaupti kalbos medžiagą ir saugoti sùkauptus išteklius. Minėtieji dokumentavimo darbai, prasidėję medžiagos užrašymu popieriuje, lapeliuose ir kortelėse, sugulusiose į begalines kartotekų dėžučių eiles, naujaisiais laikais jau ne vieną dešimtmetį persikelia į skaitmeninius archyvus, duomenų bazes, tekstynus, korpusus ir pan. Tai vienas iš didžiausių pastarųjų dešimtmečių lituanistikos iššūkių, nes technologiniai procèsai sparčiai modernėja, kasmet atsiranda įvairiausių naujų skaitmeninės informacijos išsaugojimo būdų, ir lituanistika turi su šia pãžanga suspėti. XX a. paskutiniais dešimtmečiais dialektològai suko galvas, kaip perkelti amžiaus viduryje užrašytus tarmių įrašus iš senų magnetofono juostų į kompaktines plokšteles, o šiandien, praėjus vos 20 metų, jau sunku rasti kompiuterį, kuris tas plokšteles skaitytų. Tačiau pastaruoju metu skaitmeninių kalbos išteklių gausu kiekvienoje mokslo įstaigoje, atliekančioje lituanistinius tyrimus: tai senųjų raštų duomenų bazės, garso įrašų archyvai, tekstynai, terminynai, duomenynai, žodynai internete ir t. t.

Technologinis interesas, arba Kalbu su savo telefonu lietuviškai! Technologijų iššūkis kalbotyrai kalbos faktų skaitmeninimu toli gražu nesibaigia. Šiuo metu jau nieko nestebina automatinis teksto vertimas iš vienos kalbos į kitą, kalbantys išmanieji telefonai, išmãniosios vaizdo stebėjimo sistemos ir kt. Tačiau kad visa tai kalbėtų lietuviškai, kalbininkams kartu su informãcinių technologijų specialistais reikia įdėti be galo daug pastangų. Pavyzdžiui, Vilniaus universitete vykdomo projèkto LIEPA („Lietuvių šneka valdomos paslaugos“) darbuotojai yra pasakoję, kad, norint užtik­rinti sklandžius kalbos atpažinimo ir sintezavimo procesus, reikia būti sukaupusiems daugiatūkstantinę kiekvieno garso įrašų duomenų bazę. Juk skiriasi ne tik kiekvieno žmogaus ištarto balsio tembras, kurį mašina vis tiek turi atpažinti kaip tą patį garsą, bet dar kiekvienas balsis skiriasi priklausomai nuo pozicijos žodyje ar fonetiniame kontekste. O kur dar intonacijos dalykai, pauzės, priegaidės, morfologinė sistema – įvairūs afiksai ir t. t.? Kiekvieno garso duomenų bazę sudaro daugybė tūkstančių įrašų. Visa tai reikia rankomis įrašyti, sukarpyti, sudėti į atitinkamus stalčiukus.

Lietuvių kalbos institute jau į pabaigą artėja projèktas E.KALBA, įgyvendinamas naudojantis pažangiausiomis informãcinėmis technologijomis. Baigus projèktą, vienoje vietoje bus pateikti visuomenei reikalingi lietuvių kalbos žodynai, kartotekos ir kai kurios kalbos duomenų bazės, sukurtas lietuvių kalbos žodžių prasminis tinklas ir naujos elektroninės paslaugos vartotojams. Tai tik pora pavyzdžių iš gausių lietuvių kalbos technologijų darbų, jau pasiekiamų internete.

O kaipgi vis dėlto romantika? Pabaigoje, mėginant glaustai įvertinti lituanisto padėtį visuomenėje, kažkodėl atėjo į galvą du pavyzdžiai. Turbūt visiems lituanistams, bent jau tiems, kam yra tekę studijuoti paskutiniame XX a. dešimtmetyje, gerai žinomas profesoriaus Alberto Zalatoriaus sukurtas smuikininko, griežiančio Gariū́nų turguje, įvaizdis. 1993 m. svarstydamas apie humanitarų padėtį Albertas Zalatorius rašė: „Šiandieninio humanitaro padėtį nusakyčiau tokia metafora: tai frakuotas smuikininkas, Gariūnų turguje grojantis Vivaldi sonatas“. Mūsų karta taip buvo susižavėjusi šia metafora, kad ją netgi pasirinko paskutinės paskaitos tema. Taigi jau tada puikiai supratome, kur einame: humanitarika, filologija, lituanistika nekuria pridėtinės vertės, nedidina kapitalo ir neatneša pelno, tad naivu būtų tikėtis iš visuomenės, kad tai būtų tikra prioritetinė sritis, o ne vien skambūs sakiniai apie prioritetus įvairiose strategijose. Panašu, kad niekas labai ir nesikeičia. Remiantis „laukinio kapitalizmo“ kategorijomis, galima prieiti iki tokio būvio, kad apskritai reikalingos atrodys tik prekės ir paslaugos, uždirbančios pinigus. Bet čia visada prisimenu, ką viename interviu yra sakęs kitas mūsų kartos mokytojas – profesorius Aleksas Girdenis: „Žmogus tuo ir skiriasi nuo kiaulės, jog kartais pasižiūri į žvaigždes.“

Tekstas publikuotas žurnale „Gimtoji kalba“ (2020 m. rugsėjis).

Rūta Šetikaitė

You may also like