Nadiežda Morozova. Lietuvos sentikiai: bendruomenės, tarmių paplitimas ir ryškiausios savybės

Atsisiųsti leidinį

Nadiežda Morozova. Lietuvos sentikiai: bendruomenės, tarmių paplitimas ir ryškiausios savybės
Mokslo studija. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2023. ISBN 978-609-411-354-3, https://doi.org/10.35321/e-pub.71.lietuvos-sentikiai

Pirmieji sentikiai dabartinėje Lietuvos teritorijoje apsigyveno XVII a. ketvirtajame ketvirtyje. Nuo to laiko rusų sentikių religinė ir kalbinė tradicija tapo neatsiejama Lietuvos kultūrinio kraštovaizdžio dalimi. Per tą laikotarpį sentikių bendrija išgyveno įvairius pakilimo ir nuosmukio, persekiojimo ir religinės laisvės periodus, kartu su kitomis Lietuvos tautomis atlaikė XX a. išbandymus. Dabartinėje Lietuvoje sentikybė yra tradicinė religija, Lietuvos sentikių pomorų bažnyčia – viena iš devynių valstybės pripažintų tradicinių religinių bendrijų. Sentikiai yra Lietuvos etnokonfesinė mažuma, sudaranti 62 parapijų tinklą (antra po katalikų pagal šį kriterijų) ir vienijanti daugiau kaip 18 tūkstančių tikinčiųjų.

Ši mokslo studija – tai bandymas įvairiais aspektais pristatyti lituanistų (ir baltistų) bendruomenei Lietuvos rusų sentikių tarmes: aptarti jų atsiradimo istoriją, parodyti tarmių (ir gyvenviečių) paplitimą Lietuvoje, aprašyti sentikių ir jų kaimynų kalbinių kontaktų specifiką (sociolingvistinis aspektas) bei pagrindinius sentikių tarmių fonetikos ir iš dalies morfologijos bei sintaksės bruožus (lingvistinis, dialektologinis aspektas), aptarti šių tarmių genezės ir Lietuvos sentikių galimos protėvynės klausimus. Kitaip tariant, stengiamasi bendrais bruožais įvairiais pjūviais nubrėžti ir nupiešti jų vidinį ir išorinį kalbinį (tarminį) kraštovaizdį.

Darbą sudaro įvadas, trys skyriai ir išvados. Pirmajame skyriuje pateikiama bendrų žinių apie Lietuvos rusų diasporą. Kiek daugiau dėmesio skiriama Lietuvos sentikių istorijai, bet daugiausia – Lietuvos sentikių ir jų tarmių paplitimui. Antrajame skyriuje aptariami Lietuvos sentikių tarmių funkcionavimo klausimai, aprašomi sentikių tarmių salų tipai ir kalbų (tarmių) kontaktų raida, sentikių bendruomenių monolingvizmas ir jo prielaidos, bilingvizmo atsiradimo priežastys bei jo vėlyvas (XX a. antroji pusė) paplitimas. Trečiasis skyrius skirtas Lietuvos sentikių tarmių lingvistinei charakteristikai. Jame detaliai aprašomi pagrindiniai fonetiniai bruožai, antrajame poskyryje išvardijami svarbiausi morfologijos ir sintaksės elementai. Lietuvos sentikių tarmių kilmės ir vadinamosios Lietuvos sentikių protėvynės paieškų problemos sprendžiamos paskutiniame poskyryje. Išvadose pateikiami svarbiausi darbo apibendrinimai.