Gruodžio 25 d. lietuvių kalbininkui Aloyzui Vidugiriui (1928–2016) būtų sukakę 95-eri metai
Pirmąją šv. Kalėdų dieną dialektologui, žymiajam Zietelos lietuvių šnektos tyrėjui Aloyzui Vidugiriui būtų sukakę 95-eri.
Aloyzas Vidugiris gimė 1928 m. gruodžio 25 d. Panevėžio rajono Gakūnų (dabar – Tautvilų) kaime. Baigęs Tiltagalių pradinę mokyklą, vidurinio išsilavinimo siekė Panevėžio vyrų gimnazijoje, o 1950 m. jį įgijo Subačiuje. Įstojęs į Vilniaus pedagoginį institutą iš pradžių studijavo geografiją, vėliau pasirinko lietuvių kalbos ir literatūros bei psichologijos studijas. Studijuodamas A. Vidugiris, profesoriaus Algirdo Sabaliausko teigimu, „pasijuto esąs kalbininkas“. Susidomėjimo vedamas ir dėstytojų skatinamas išvyko į pirmąsias ekspedicijas – užrašė Kybartų, Virbalio apylinkių kalbos pavyzdžių.
Visą gyvenimą (nuo 1954 m. iki 2001 m.) A. Vidugiris išdirbo vienintelėje darbovietėje – Lietuvių kalbos institute (nuo 1952 m. – Lietuvių kalbos ir literatūros institutas, nuo 1990 m. – Lietuvių kalbos institutas). 1956–1959 m. mokėsi Lietuvių kalbos ir literatūros instituto aspirantūroje, o 1962 m., vadovaujamas akademiko Boriso Larino, apgynė daktaro (tuo metu – filologijos mokslų kandidato) disertaciją Zietelos lietuvių tarmė.
Dėl archajiškų kalbinių ypatybių, geografinės padėties (toli nuo lietuvių kalbos ploto) Zietelos lietuvių tarmė kalbininkų dėmesio sulaukė jau XIX a. pabaigoje, tačiau apibendrinti visų jų tyrinėjimus teko A. Vidugiriui. Ši, dabar jau išnykusi, šnekta buvo įamžinta mokslo darbų tritomiu: monografija (2004), žodynu (1998), kartu su Danguole Mikulėniene parengtais tarminiais tekstais (1 d. – 2005, 2 d. – 2010). Visą tolesnį savo gyvenimą A. Vidugiris skyrė lietuvių kalbos ploto paribyje ir už Lietuvos ribų atsidūrusių vietovių kalbos tyrimams. Tokiu pat būdu – monografija (2014), drauge su Jonu Petrausku parengtu žodynu (1985), tarminiais tekstais (1987) – išsaugota ir Lazūnų šnekta. Kartu su kitais tyrėjais per vykdytas ekspedicijas Dieveniškių apylinkėse surinkta medžiaga sugulė į žodyną (I t. – 2005, II t. – 2010). Jo sudarytai leksikai skirta Lietuvių kalbos tarmių ir jų sąveikos tyrimo programa pasirodė 1995 m.
Kaip bendraautoris A. Vidugiris prisidėjo prie pačių reikšmingiausių lietuvių dialektologijos darbų – pirmosios lietuvių tarmių chrestomatijos Lietuvių kalbos tarmės (1970), Lietuvių kalbos atlaso, kuriam ištyrė daugiau nei 40 gyvenamųjų punktų (I t. – 1977, II t. – 1982, III t. – 1991), – rengimo. Už pastarąjį leidinį kartu su kitais sudarytojais A. Vidugiriui buvo paskirta Lietuvos mokslo premija (1994). O kiek dar duomenų surinkta ir susisteminta Europos kalbų atlasui.
A. Vidugiris (kartu su Kazimieru Eigminu) buvęs bene aktyviausias ekspedicijų dalyvis. Asmeninėse ir kompleksinėse išvykose surinkti kalbiniai ir kiti duomenys išanalizuoti ir aprašyti kolektyvinėse monografijose: Dieveniškės (1968, 1995), Gaidės ir Rimšės apylinkės (1969), Merkinė (1970), Dubingiai (1971), Kernavė (1972), Gervėčiai (1989) ir kt. Už reikšmingus kraštotyros darbus 1994 m. dialektologas kartu su kitais tyrėjais įvertintas Valstybine Jono Basanavičiaus premija.
Be minėtų darbų, paskelbta nemažai straipsnių istorinės dialektologijos, dvikalbystės, kalbų kontaktų, lietuvių kalbos tyrinėjimo istorijos, kalbos kultūros klausimais Lietuvių kalbotyros klausimuose (nuo 1999 m. ‒ Acta Linguistica Lithuanica), Lietuvos TSR mokslų akademijos darbuose, Baltisticoje, Lituanisticoje, Kalbos kultūroje (nuo 2014 m. ‒ Bendrinė kalba) ir kituose žurnaluose. Parašyta mokslinių darbų, recenzijų, apžvalgų, redaguota leidinių. Visi šie A. Vidugirio darbai suregistruoti bibliografijose (žr.: Dr. Aloyzui Vidugiriui – 75. 1955–2002 m. darbų bibliografija. – Lietuvių katalikų mokslo akademijos metraštis 23, 2003, 599–608; Aloyzas Vidugiris. Bibliografija, sudarė Birutė Gudelienė, Edita Steikūnaitė, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2008, 44.). A. Vidugirio darbai ir veikla 2002 m. įvertinta kalbininko Petro Būtėno premija. Tais pačiais metais už nuopelnus lietuvių kalbos mokslui jis apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordinu.
Taigi „mažakalbis, tačiau daugiadarbis“, – taikliai A. Vidugirį apibūdino profesorė Danguolė Mikulėnienė. O kaip kitaip, kai iš savo brangių pateikėjų išgirsti: „…kap mane nebus jau, nieks čia ne(a)teis… Tep aš dūmoju. Do ir tu atvežiuosi, do ir neinlįsi, do bus užrakyta…“ Tad ir skubėta visa užfiksuoti ir kitoms kartoms palikti.
