Paskelbtas straipsnių rinkinys „Leksikografija ir leksikologija 3: Konstantino Sirvydo darbai ir jo epocha“ (2013)

This page is only available in Lietuvių.

Lietuvių kalbos instituto interneto svetainės skiltyje E. publikacijos paskelbtas suskaitmenintas Zitos Šimėnaitės sudarytas straipsnių rinkinys Leksikografija ir leksikologija 3: Konstantino Sirvydo darbai ir jo epocha (2013).

2012 m. gegužės 9–11 d. Lietuvių kalbos institutas kartu su Anykščių rajono savivaldybe organizavo „Konstantino Sirvydo skaitymus“, skirtus Konstantino Sirvydo (1580–1631) asmenybės ir darbų sukaktims paminėti: gimimo 430-osioms, mirimo 380-osioms metinėms, pirmajam (senajam) žodynui nuo išleidimo praėjus 390 metų (~1620), Dictionarium trium linguarum – 380 metų (1631).

Gegužės 10 d. Lietuvių kalbos institute vyko tarptautinė mokslinė konferencija „Konstantinas Sirvydas – lietuvių leksikografijos pradininkas“. Konferenciją rėmė Lietuvos mokslo taryba. Joje perskaitytų pranešimų pagrindu parengti straipsniai sudaro šio straipsnių rinkinio didžiąją dalį.

Pirmajame knygos skyriuje skelbiami naujausi tyrimai, skirti K. Sirvydo žodynams. Christiane Schiller analizuoja K. Sirvydo pirmojo žodyno Promptuarium duomenų priklausomybę nuo jo šaltinio – Nicolajaus Volckmaro žodyno antrosios lenkų–lotynų kalbų dalies (lyginimui pasirinktas ne iki šiol įprastas 1613, o 1605 metų N. Volckmaro žodyno leidimas). Vilma Zubaitienė ištyrė K. Sirvydo žodyno Dictionarium trium linguarum santykį su Kristijono G. Milkaus žodynu Littauisch–deutsches und Deutsch–littauisches Worter-Buch (1800). Halina Karaš aptarė, pagal kokius principus K. Sirvydas atrinko leksikografinius straipsnius Dictionarium trium linguarum trečiojo leidimo lenkiškajai daliai, naudodamasis lenkišku šaltiniu – Grzegorzo Knapskio lenkų–lotynų–graikų kalbų žodynu Thesaurus polonolatino graecus, o Zofia Sawaniewska-Mochowa pateikė K. Sirvydo lenkų–lotynų kalbų žodyno Dictionarium Polonolatinum, išleisto  Varšuvoje 1641 metais, filologinę ir lingvistinę analizę. Kaip K. Sirvydo žodynų leksika pateikta didžiojo Lietuvių kalbos žodyno tomuose ir ką reikia tikslinti rengiant šio žodyno elektroninio varianto (LKŽe) papildymus, aptaria Gertrūda Naktinienė. Rita Šepetytė analizuoja, kokia K. Sirvydo leksika pasinaudojo Antanas Baranauskas, versdamas Šventąjį Raštą. Apie K. Sirvydo Dictionarium trium linguarum leksikos skolinių kilmę rašo Nijolė Čepienė.

Antrasis knygos skyrius skirtas K. Sirvydo pamokslų Punktai sakymų lietuviškų ir lenkiškų tekstų analizei. Pamokslų turinį, šaltinius ir teksto struktūras išsamiai aptaria Virginija Vasiliauskienė. Pamokslų lenkišką dalį Punkty Kazan analizuoja Krystyna Rutkowska: siekdama nustatyti biblinio teksto kilmę, nagrinėja lenkiškas perikopes ir Biblijos citatas. Jūratė Pajėdienė, gretindama lietuviškus ir lenkiškus Punktų sakymų tekstus, randa kiekybinio ir kokybinio pobūdžio neatitikimų, aktualizuoja lietuviško ir lenkiško Punktų sakymų tekstų sukūrimo eiliškumo (arba teksto originalo ir jo vertimo) klausimą. Apie Baroko pamokslų ypatumus kalba Viktorija Vaitkevičiūtė: nurodydama K. Sirvydo postilės vaizdiškumą, aiškina, kaip ir kokiomis priemonėmis nusakoma žmogaus prigimtis pamoksluose. Artūras Judžentis nagrinėja Punktuose sakymų gana retai vartojamo ir rytiniam senųjų lietuviškų raštų kalbos variantui apskritai nebūdingo žodžio tečiau funkcijas, o Loreta Vaičiulytė-Semėnienė – predikatiškai vartojamo daiktavardžio morfosintaksinį žymėjimą.

Trečias knygos skyrius skirtas K. Sirvydui ir jo epochai. Zigmas Zinkevičius susumuoja savo atliktus tyrimus, susijusius su K. Sirvydo ir jo artimo bendradarbio Jono Jaknavičiaus darbais. Tadeuszas Piotrowskis rašo apie pirmąjį lietuvių kalbos žodyną europiniame leksikografijos kontekste, lygina jį su panašiais to meto žodynais Lenkijoje, Didžiojoje Britanijoje, Prancūzijoje, Nyderlanduose, daug dėmesio skirdamas kultūriniams ir socialiniams veiksniams, lemiantiems tautinių leksikografijų tendencijas. Wtodzimierzas Gruszezynskis, Matlgorzata B. Majewska pristato rengiamą Slownik języka polskiego XVII i 1. polowy XVIII wieku (Lenkų kalbos XVII–XVIII a. I pusės žodyną). Aptariama šio žodyno sudarymo istorija ir svarbiausios jo redaktorių nuostatos, kalbama apie metodologines senųjų žodynų medžiagos problemas. Izabela Winiarska-Gorska pateikia pasirinktų XVI–XVII a. katekizmų ir giesmynų, išleistų Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, apžvalgą. Knygos aprašomos pagal tam tikrus struktūrinius bruožus (genologinis tyrimas). Apie XVII a. vengrų leksikografiją ir apie lietuvių kalbos veiksmažodžio versti ir jo vengriško atitikmens fordít sąsajas rašo Aranka Laczhazi.

Straipsnių rinkinio pabaigoje pateikiama K. Sirvydo 1960–2013 metų bibliografija.

Šiuo rinkiniu siekta supažindinti su naujausiais lietuvių ir užsienio kalbininkų tyrimais, skirtais K. Sirvydo darbams ir jo epochai, paskatinti tyrėjus naujiems ieškojimams.