Anželika Smetonienė. Unikali žodyno „Promptuarium dictionum Polonicarum, Latinarum et Lituanicarum“ leksika

Šiame straipsnyje norėčiau atkreipti dėmesį į ypatingą XVII a. leksiką. Dažniausiai man tenka bendrauti ne su kalbininkais, bet kartais užsimirštu ir pavartoju kokį nors žodį iš senųjų lietuvių kalbos raštų ir tik retas supranta, ką turėjau omenyje. Nors XVI–XVII a. raštų tyrėjams visi tokie žodžiai atrodo savaime suprantami, daugeliui dabartinės kalbos vartotojų taip tikrai nėra. Ypač iš senosios raštijos autorių išsiskiria Konstantinas Sirvydas, kurio darbuose apstu okazinių darinių ir skolinių. Būtent todėl nusprendžiau iš pirmojo Sirvydo žodyno išrinkti žodžius, kurių reikšmę gali būti sunkoka suprasti be žodyno, o kartais nepadės net „Lietuvių kalbos žodynas“ (toliau LKŽe), nes į jį kai kurie žodžiai bent jau kol kas neįtraukti. 

Pirmiausia reikėtų priminti kelis faktus apie pirmąjį Sirvydo žodyną, išleistą 1620 m. Esama kelių požiūrių į jį: vieni mokslininkai jį laiko pirmuoju „Dictionarium trium linguarum“ leidimu su kitókia antrašte, o kiti – ãtskiru žodynu, vadinamu „Promptuarium dictionum Polonicarum, Latinarum et Lituanicarum“ (toliau SPr). Sirvydo 1620 m. darbas yra pirmasis tokio pobūdžio žodynas LDK, turėjęs ypatingą reikšmę to meto švietimui. Jo autorius užsimojo lietuvių kalboje rasti atitikmenų aiškinamiems lenkų ir lotynų kalbų žodžiams, todėl jame esama daug to meto šnekamosios kalbos pėdsakų. Dažniausiai tai savakilmiai lietuvių kalbos žodžiai, rečiau – slavizmai, įvairūs vediniai. Dauguma jų vartojami ir šiandien, jie yra užrašyti ne tik SPr. Sirvydo žodynas sulaukė nemažai mokslininkų dėmesio, jį yra tyrę Vincentas Drotvinas, Kazys Pakalka, Jurgis Lebedys, Vincas Urbutis, Jonas Palionis, Zigmas Zinkevičius ir kiti. 

Sirvydo žodynas išsiskiria iš kitų XVII a. raštų lietuvių kalba pirmiausia dėl savo tematikos. Tuo metu absoliuti dauguma tekstų buvo religinio pobūdžio. Tai lėmė vykstanti polemika tarp skirtingų konfesijų. Sirvydo žodyne esama nemažai žodžių, išeinančių už religinės leksikos ribų, taigi, dalis jų nėra paliudyta kituose raštuose vien dėl turinio ypatumų. Tačiau tai anaiptol nereiškia, kad tokie žodžiai nebuvo plačiai vartojami – rašydamas žodyną lietuvių kalbos vartotojams, Sirvydas turėjo surasti lengvai suprantamus lotynų ir lenkų žodžių atitikmenis lietuvių kalboje. Tai ir būtų paaiškinimas, kodėl vis dėlto dalies žodyne užfiksuotų žodžių nerandama nei kituose raštuose, nei dabartinėse tarmėse, net rytų aukštaičių, kuri buvo Sirvydo žodyno pagrindas. Ieškodamas lietuviškų atitikmenų autorius neretai pats kūrė žodžius, vietomis aklai vertė, vartojo skolinius, hibridus, kurie, jei ir buvo tuo metu žinomi, ilgainiui nunyko ir šiandien nebevartojami. Nagrinėjant Sirvydo žodyno leksiką matyti dvi didelės žodžių grupės: žodžiai, randami tik SPr (jie nepaliudyti nei tarmėse, nei kituose to meto ar vėlesniuose raštuose, išskyrus paties Sirvydo raštus ir vėlesnius žodynus, kur žodžių pavyzdžiai paimti tik iš Sirvydo), ir žodžiai, kurie kituose šaltiniuose vartojami kitomis reikšmėmis nei SPr, šios reikšmės nėra paliudytos kitur. Taip pat dar būtų galima išskirti žodžius, kurių forma gerokai skiriasi nuo vartojamos SPr, todėl dabartiniam žmogui gali būti sunku juos suprasti, vis dėlto juos objektyviai atskirti nuo pirmosios grupės sunkoka, todėl jie pateikiami kartu. Šiame straipsnyje dėmesys skiriamas būtent pirmajai grupei, kuri, beje, yra gausiausia – tokių žodžių yra 151. Kaip minėta, LKŽe randama tik dalis tokių ypatingų SPr žodžių, todėl pateikiant réikšmes remiamasi SPr užrašytais žodžiais lotynų ir lenkų kalbomis. Čia praleidžiami žodžiai, kurių skirtumas nuo labiau paplitusių variantų tėra garsų, priesagų ar priešdėlių skirtumas (pavyzdžiui, abrozas DP91, Geistãrai, Tauragė̃ / abrazas SPr102, ar priesagos -ininkas / -inykas). 

Didžiąją dalį tik SPr vartojamų žodžių sudaro skoliniai slavizmai. Lietuvių kalbos žodžiai pagal kilmę pirmiausiai skirstomi į savakilmius ir skolinius. Pastarieji pagal kilmę skirstomi į skolinius, atėjusius iš kaimynų kalbų, ir atėjusius iš tolimesnių kalbų per tarpines kalbas, t. y. tarptautinius žodžius. Lietuvių kalboje tradiciškai skiriamos trys pagrindinės skolinių grupės: germanizmai, slavizmai ir latvizmai. SPr apstu slavizmų: tiek senojo klodo, tiek okazinių. Nesigilinant į skolinių periodizaciją užtenka paminėti, kad lietuvių kalbos slavizmai skirstomi į skolinius iš lenkų kalbos – polonizmus, ir į skolinius iš rytų slavų kalbų. Paprastai nustatyti skolinio kilmės kalbą nėra lengva, jei galimas slavizmo šaltinis aptinkamas ir lenkų, ir rytų slavų kalbose, jei skolinio fonetika ar morfologija nesufleruoja jo kelio į lietuvių kalbą. Pavyzdžiui, tik SPr randami žodžiai alubnykas SPr37 „karvelidė“ (plg. lenk. gołębnica)1; apražnykas SPr54 „atlaidai, atlaidų šventė“ (plg. lenk. kiermasz); artauga SPr178 „toks senovės pinigas, šilingas“ (plg. lenk. szeląg); čėra SPr17 „taurė“ (plg. lenk. czasza); čmutavoti SPr31 „niekus kalbėti, juokauti“ LKŽe (plg. lenk. figlować); įpėtnyti SPr85 „pažymėti“ LKŽe (plg. lenk. nacechować); krėglis SPr63 „kuolelis“ (plg. lenk. kręgiel); lakonka SPr79 „indas praustis“ (plg. lenk. miednica); paprėdnykas SPr122 „meduolis“ LKŽe (plg. lenk. piernik); patušnykas SPr125 „pataikautojas“ (plg. lenk. pochlepca); pėtnavo­ti SPr10 „žymėti“ LKŽe (plg. lenk. cechować); praznykas SPr44 „mugė“ (plg. lenk. jarmark); snastis SPr160 „rakandai, griozdai, sendaikčiai“ LKŽe (plg. lenk. rupieci); šėpavalas SPr39 „karšėjas, tūbavėlys“ LKŽe (plg. lenk. gręplownik) yra skoliniai iš rytų slavų, nes kai kurie jų net neturi galimų šaltinių senojoje ar vidurinėje lenkų kalboje (senoji lenkų kalba apima XIV–XV a., vidurinė –XVI–XVIII a., suprantama, kad į SPr galėjo patekti skoliniai tik iš to meto) arba tą rodo skolinio fonetika. Pavyzdžiui, skolinys pagal lenk. gołębnica būtų *alembnykas ar kažkas panašaus dėl lenkų kalbos ę atliepinio lietuvių kalboje, o ne alubnykas; skolinys čėra į lietuvių kalbą pateko dar iki slavų priebalsio kietėjimo (ką rodo skolinio ė), t. y. iki XIV a., o tuo metu skolinimasis daugiausia vyko iš rytų slavų kalbų. 

SPr ne mažiau slavizmų, kurių šaltinis – neaiškus, nes galimų atitikmenų yra ir lenkų kalboje, ir rytų slavų kalbose: delija SPr20 „senoviškas paltas“ (plg. lenk. delija); falšierius SPr30 „sukčius“ (plg. lenk. falszerz); fara SPr30 „parapijos bažnyčia“ (plg. lenk. fara); farbatkas SPr31 „nėrinys“ (plg. lenk. forbota); furmonyti SPr32 „vežti, važmininkauti“ (plg. lenk. furmanić); irpančia SPr115 „toks apsiaustas“ (plg. lenk. opończa); kaganijus SPr50 „tam tikras žibintas“ (plg. lenk. kaganiec); kapeniekas SPr60 „apsiaustas“ (plg. lenk. kopieniak); kleka SPr55 „bažnyčios tarnautojas; kaimo mokytojas“ (plg. lenk. kleka); kotauka SPr52 „mirties bausmės vykdytoja, budelė“ (plg. lenk. katowka); kštaltas SPr67 „forma, pavidalas“ (plg. lenk. kształt); kubkelis SPr67 „bokalas“ (plg. lenk. kufel); kukcikas SPr67 „virėjo padėjėjas“ (plg. lenk. kuchcik); lavi­nykas SPr71 „teismo pareigūnas“ (plg. lenk. ławnik); liūbastis SPr74 „meilumas“ (plg. lenk. lubość); lotyna SPr69 „lotynų kalba“ LKŽe (plg. lenk. łacina); metlikas SPr78 „tam tikro rašto skraistė“ (plg. lenk. mętlik, mętliczek); mincė SPr81 „moneta“ LKŽe (plg. lenk. minca); mincorius SPr81 „pinigų kalėjas“ LKŽe (plg. lenk. mincarz); mi­nucijos SPr50 „kalendorius“ (plg. lenk. kalendarz); naperskas SPr88 „antpirštis“ (plg. lenk. naparstek); puzonas SPr152 „trombonas“ LKŽe (plg. lenk. puzan); roica SPr153 „patarėjas“ LKŽe (plg. lenk. rajca); zamišius SPr209 „zomša“ (plg. lenk. zamesz). Paprastai vien pažvelgus į SPr šalia užrašytą žodį lenkų kalba galima įtarti, kad autorius lietuvių kalbai renkasi skolinį, pavyzdžiui, liet. kapeniekas / lenk. kopieniak; liet. liūbastis / lenk. lubość; liet. puzonas / lenk. puzan ir t. t. Bet kartais tai ne taip akivaizdu, tarkime, skolinys gačios. Jis gali būti kilęs iš senosios lenkų kalbos žodynuose randamo žodžio gacie, nors SPr užrašytas tokios pat reikšmės, bet kitas žodis famurał, arba iš senosios rusų гачи. O štai atkonyčia SPr181 „galvos papuošalas, kaspinas“ LKŽe (plg. lenk. tkanica, tkanka); hetmanyti SPr42 „būti etmonu“ (plg. lenk. hetmanić); palubat­kos SPr19 „pusbačiai“ LKŽe (plg. lenk. czyżma); partačius SPr119 „kas partalija, gadintojas, darkytojas“ LKŽe (plg. lenk. partacz); prierka SPr32 „paleistuvė“ LKŽe (plg. lenk. fryjerka); vaznas SPr196 „šauklys“ (plg. lenk. woźny); zavatka SPr128 „moterų galvos apdangalas“ (plg. lenk. podwika) greičiausiai yra polonizmai. 

Kalbant apie skolinius neišvengiamai reikia paminėti ir hibridus bei vertinius – SPr pasitaiko ir vienų, ir kitų. Hibridai yra pusiau savakilmiai žodžiai, pusiau skoliniai, nes turi ir savo, ir kitų kalbų morfemų. Puikus pavyzdys yra prieruoti SPr33 „svetimauti“ LKŽe (plg. lenk. gamratować). Su lietuvių kalbos priesaga – uoti iš skolinio prieras „svetimoteris“ LKŽe yra padarytas būsenos atitikimo vedinys prieruoti. O vertiniai skirstomi į semantinius ir darybinius. Prie darybinių – vertimų pamorfemiui – priskirtini SPr žodžiai apmiegystė SPr117 „mieguistumas, apmigimas“ LKŽe (plg. lenk. ospałość); apyeilė SPr103 „apeiga, ceremonija“ (plg. lenk. obrząd); pakirpinyčia SPr135 „kirpykla“ LKŽe (plg. lenk. postrzygarnia); šiltinyčios SPr14 „šilta maudyklė; karšta versmė“ LKŽe (plg. lenk. cieplice). Panagrinėkime, kaip tas vertimas pamorfemiui atrodo, tarkime, žodyje apyeilė. Sirvydas akivaizdžiai rėmėsi lenkų kalbos žodžiu obrząd, kuris, beje, ir yra užrašytas SPr. Lenkų kalbos ob– buvo interpretuotas kaip lietuvių kalbos priešdėlis ap-, apy- (plg. lenk. ob-jechać „apvažiuoti“, ob-lecieć „apskristi“). Lenkų kalbos žodis rząd į lietuvių kalbą gali būti verčiamas ir kaip „eilė“, todėl obrząd virto žodžiu apyeilė. 

Sirvydas, nors jo darbuose pasitaiko ir nekūrybingo vertimo, gebėjo išnaudoti lietuvių kalbos darybos galimybes. Tas ypač matyti jo dūriniuose: ąžuolavabuolis SPr12 „karkvabalis“ (plg. lenk. chrząszcz); iždovietė SPr166 „turto laikymo vieta“ (plg. lenk. skarbnica); kalavijodarys SPr79 „kalvis“ (plg. lenk. miecznik); kariostovinis SPr102 „kariuomenės stovyklos“ (plg. lenk. oboźny); kariostovintojas SPr102 „kariuomenės stovyklos gyventojas“ (plg. lenk. oboźny); kariostovis SPr102 „kariuomenės stovykla“ (plg. lenk. oboz); ketvirtasąsparis SPr19 „kas su keturiais kraštais“ (plg. lenk. czworo­ granny); kojokrėslis SPr127 „kojų krėslas“ (plg. lenk. podnożek); neteisiakalbis SPr30 „kas neteisybę kalba, melagis“ LKŽe (plg. lenk. fałszowca); ragotinėkotis SPr117 „ragotinės kotas“ (plg. lenk. oszczepisko); rakštikalis SPr21 „kaltas“ LKŽe (plg. lenk. dłoto, dłotko); skydadarys SPr120 „skydų dirbėjas“ (plg. lenk. pawężnik); švinovie­tė SPr113 „švino kasykla“ LKŽe (plg. lenk. ołównia); žemalūžimas SPr63 „žemumas, kresnumas“ LKŽe (plg. lenk. krępość). Dauguma šių dūrinių yra lengvai perfrazuojami, visiškai logiški: ąžuolo vabalas, kalaviją darantis, iždo vieta, skydą darantis ir t. t. Esama atvejų, kai galima įžvelgti vertimo pamorfemiui ir dūriniuose: lapokri­ta SPr73 „lapkritis“ (plg. lenk. listopad); pačiaėdžiai SPr162 „žmogėdros, kanibalai“ LKŽe (plg. lenk. samojad); tiesalaužys SPr139 „kas laužo įstatymus, nesilaiko įstatymų“ LKŽe (plg. lenk. prawołamca); vienovaldžia SPr46 „vienvaldystė, monarchija“ LKŽe (plg. lenk. jednowładztwo), t. y. lenk. list + padać atitinka liet. lapai + kristi; lenk. sam + jeść atitinka liet. pats / patys + ėsti; lenk. prawo + łamać atitinka liet. tiesa + laužyti; lenk. jedno + władztwo atitinka liet. vieno + valdžia. Kitų dūrinių dėmenų reikšmės sutampa su lenkų kalbos žodžių dėmenų reikšmėmis, bet jie yra apkeisti vietomis: mašnapjovys SPr161 „kišenvagis“ (plg. lenk. rzezimieszek); žąsūsmau­gis SPr21 „žąsmaugis“ (plg. lenk. dławigąska), t. y. lenk. rzezać turi reikšmę „pjauti“, lenk. mieszek „mašna“, lenk. dławić „smaugti“, lenk. gąska „žąsis“. Vienas dūrinys – savarėdis SPr177 „savavališkas“ LKŽe (plg. lenk. swawolny) – išsiskiria tuo, jog tai yra hibridas – antrasis dėmuo yra veiksmažodinės kilmės iš skolinio liet. rėdyti. Dar vieno dūrinio masčiasūdis SPr 169 (plg. lenk. słoj) abu dėmenys yra kilę iš skolinių liet. mos­tis „minkšta vaistų su riebalais masė, vartojama gydymui, tepalas“ LKŽe ir liet. sūdas „indas, rykas“ LKŽe. SPr taip pat yra ir vedinys iš pastarojo dūrinio – masčiasūdelis SPr169 „mažas stiklainis“ (plg. lenk. słojek). 

Kita grupė tik SPr esamų žodžių irgi susijusi su daryba (dūryba – irgi daryba). Tai įvairūs vediniai iš savakilmių žodžių ir skolinių. Vediniai iš skolinių su savakilmėmis priesagomis, taigi, hibridai, yra alvenykas SPr65 „indelis, vartojamas rankoms mazgoti (apsilieti)“ (plg. lenk. kruż); alvenykėlis SPr 65 (plg. lenk. krużyk); ciesorienė SPr10 „ciesoriaus žmona“ LKŽe (plg. lenk. cesarzowa); čmutavojimas SPr31 „juokavimas“ (plg. lenk. figiel); furmonystė SPr32 „važmininkystė“ (plg. lenk. furmaństwo); kubkelė­lis SPr67 „mažas bokalas“ (plg. lenk. kufelek); kušnierystė SPr69 „kailiadirbystė“ (plg. lenk. kuśnierstwo); mačinykas SPr76 „kuoka“ (plg. lenk. maczuga); mielinykas SPr189 „kalkių, gipso degėjas, kalkius“ LKŽ (plg. lenk. wapiennik); prierystė SPr16 „svetimavimas“ LKŽe (plg. lenk. cudzołostwo); skripyčinykas SPr168 „skripyčia griežiantis muzikantas“ (plg. lenk. skrzypek); sliželis SPr169 „tam tikra nedidelė žuvis“ (plg. lenk. ślizik). Dar daugiau vedinių yra padaryta iš savakilmių žodžių: atsiprisiekti SPr107 „atsižadėti“ (plg. lenk. odprzysięgam); augalystė SPr187 „augalotumas, gražumas“ LKŽe (plg. lenk. uroda); ažupadėdinėti SPr197 „padėti, pagelbėti“ (plg. lenk. wspomagać); aštuonekas SPr116 „aštuonlinkas“ LKŽe (plg. lenk. ośn, ośmioro); dirvinystė SPr154 „žemdirbystė“ LKŽe (plg. lenk. rolnictwo); devintadešimtnis SPr29 „devyniasdešimtas“ LKŽe (plg. lenk. dziewięćdziesiąty); doslystė SPr178 „dosnumas“ LKŽe (plg. lenk. szczodrość); gailystas SPr208 „gailestingas; pasigailėjimo vertas“ (plg. lenk. żałosny); giminėtas SPr64 „giminingas“ (plg. lenk. krewny); įbraukas SPr21 „sija“ (plg. lenk. dyl); įdarystė SPr24 „orumas“ (plg. lenk. dostojność, dostojeństwo); išgamus SPr108 „išsigimėlis“ (plg. lenk. odrodek); išvora SPr31 „tokia sriuba“ (plg. lenk. farmuszka); grumbštauti SPr12 „tarškėti“ (plg. lenk. chrobotać); grumbštavimas SPr12 „tarškėjimas“ (plg. lenk. chrobotanie); keturnokis SPr19 „ketveriopas“ (plg. lenk. czwornasobny); klaiduoti SPr84 „klysti“ (plg. lenk. mylić); kleketai SPr55 „tauškalai“ (plg. lenk. klegotka); kūvintis SPr198 „drovėtis“ (plg. lenk. wstydzić się); laidyba SPr153 „laidavimas“ (plg. lenk. ręczyć); maltlyvė SPr82 „malūnas“ (plg. lenk. mielnica); mažynė SPr28 „vaikystė“ (plg. lenk. dzieciństwo); metinystė SPr187 „iškilmės“ (plg. lenk. uroczystość); nelemtystė SPr91 „nelemtis“ (plg. lenk. nikczemność); nudraudyti SPr188 „nuraminti“ (plg. lenk. utulać); pakaustinė SPr126 „pasaga“ LKŽe (plg. lenk. podkowa); patarny­kas SPr125 „pataikautojas“ LKŽe (plg. lenk. pochlepca); patraukas SPr132 „spąstai“ (plg. lenk. pomek); pavainymas SPr192 „pakvietimas, pašaukimas“ LKŽe (plg. lenk. wezwanie); pražvalgas SPr171 „žvalgytojas, šnipas“ LKŽe (plg. lenk. szpieg); raikšti­nykas SPr198 „kas daro raiščius“ LKŽe (plg. lenk. wstęgarz); sniūbsėti SPr73 „verkti“ (plg. lenk. łkać); sniūbsimas SPr73 „verksmas“ (plg. lenk. łkanie); spragulys SPr164 „sprigtas“ LKŽe (plg. lenk. szczudłek); stalavimai SPr175 „šermenys“ (plg. lenk. stypa); supelės SPr123 „pelėsiai“ LKŽe (plg. lenk. pleśń); šakenius SPr101 „pakaruoklis“ LKŽe (plg. lenk. obieś); tekinykas SPr213 „kas bėga tekinomis, bėgikas“ LKŽe (plg. lenk. zawodnik); užsegtas SPr137 „apvilkas“ LKŽe (plg. lenk. powłoka); vaini­kinykas SPr194 „kas pina vainikus“ LKŽe (plg. lenk. wianecznik); visadingas SPr188 „nuolatinis, visada esantis, daromas“ LKŽe (plg. lenk. ustawiczny); visadystė SPr188 „visadumas“ LKŽe (plg. lenk. ustawiczność); visatinė SPr161 „visuomenė, valstybė“ LKŽe (plg. lenk. rzeczpospolita); visiškystė SPr161 „bendrumas, visuotinumas“ LKŽe (plg. lenk. rzeczpospolita); žalystė SPr176 „smarkumas“ LKŽe (plg. lenk. surowość). Visi šie žodžiai gali būti susieti su kitais lietuvių kalbos žodžiais, netgi jų darybos kategorija nėra nelogiška, pavyzdžiui, visadystė yra neįprastas tik dėl pasirinktos priesagos. Dar keli žodžiai – klembenti SPr57 „klebenti“ (plg. lenk. kołatać); lasaša SPr74 „lašiša“ LKŽe (plg. lenk. łosoś); hala SPr44 „ola“ (plg. lenk. jaskinia); prantingas SPr81 „kuris gerai, greitai viską supranta, supratingas, išmanus“ LKŽe (plg. lenk. misterny); skrei­tė SPr123 „platus berankovis apsiaustas, užsimetamas ant pečių, mantija“ LKŽe (plg. lenk. płaszcz) apskritai dėl vienokių ar kitokių priežasčių mažai skiriasi nuo šiandien įprastų žodžių klebenti, lašiša, ola, supratingas, skraistė. 

Keli žodžiai šiandien gali būti sunkiau suprantami todėl, jog SPr atsispindi senesnė jų forma: apidamė SPr165 „sodyba“ LKŽe (plg. lenk. siedlisko); pamėdėtojas SPr127 „mėgdžiotojas“ LKŽe (plg. lenk. podrzeźniacz), uolaktis SPr73 „alkūnė“ (plg. lenk. łokieć). Vis dėlto SPr esama ir žodžių, kurių atsiradimą sunku paaiškinti net atidžiau patyrinėjus jų etimologiją: gagstinėtis SPr183 „bastytis, klajoti“ (plg. lenk. tułać się); priegstovis SPr112 „aplinkybė“ LKŽe (plg. lenk. okoliczność); priesekingas SPr25 „pagrįstas“ LKŽe (plg. lenk. dowodny); priesekis SPr25 „liudijimas, parodymas“ LKŽe (plg. lenk. dowód); priežostus SPr24 „opus, jautrus“ LKŽe (plg. lenk. dotkliwy); ratyti SPr181 „galąsti“ LKŽe (plg. lenk. toczyć); stuogas SPr174 „luomas“ LKŽe (plg. lenk. stan). Pavyzdžiui, kai kuriuose etimologiniuose žodynuose tapatinamas su žodžiu priežastis, tačiau SPr paliudyta reikšmė „opus, jautrus“ neleidžia sieti šių žodžių. 

Kaip matyti, nemažą SPr įdomesnės leksikos dalį sudaro slavizmai. Kadangi šiandien jie nėra įėję į platesnę vartoseną, neprigiję, galima įtarti, jog tai tėra okaziniai skoliniai, pavyzdžiui: liet. kapeniekas / lenk. kopieniak, liet. kukcikas / lenk. kuchcik, liet. liūbastis / lenk. lubość, liet. puzonas / lenk. puzan ir pan. Vis dėlto Sirvydas su įvairiomis priesagomis sudarė ir nemažai unikalių vedinių iš savakilmių ar skolintų šaknų. Kartais, žinant pamatinio žodžio reikšmę, galima numatyti ir vedinio reikšmę be papildomo lenkų ar lotynų kalbų žodžių tikrinimo, pavyzdžiui, kušnierystė < kuš­nierius „kailiadirbys“. Dalis žodžių mūsų dienomis gali būti sunkiau suprantama dėl kiek neįprastos formos, kaip kad lasaša (lašiša) ir t. t. Verta atkreipti dėmesį, kad ir LKŽe keliais atvejais nurodytos žodžių iš SPr reikšmės nėra tikslios: mažynė reiškia „vaikystė“, o ne „mažumas, mažybė, truputis“, sliželis SPr yra žuvytės, o ne strazdų pošeimio paukščio, pavadinimas. 

Straipsnis publikuotas leidinio „Gimtoji kalba“ 2020 m. rugsėjo numeryje.