130-osios terminologo Jono Martyno Laurinaičio (1894–1966) gimimo metinės

Vasario 1 d. pagarbos žodžių nepagailėkime prieš 130 metų gimusiam terminologui, Lietuvos kariuomenės pulkininkui leitenantui Jonui Martynui Laurinaičiui.

Jonas Martynas Laurinaitis gimė 1894 m. Aleknaičiuose, Joniškio valsčiuje. 1915 m. baigė Veiverių pedagoginius kursus, 1916 m. – Maskvos karo mokyklą. Lietuviškų enciklopedijų duomenimis (LKE, p. 304; VLE, t. XI, p. 622–623), 1917 m. Petrograde (dabar – Sankt Peterburgas) dislokuotų lietuvių karių suvažiavime J. M. Laurinaitis buvo išrinktas Lietuvių karių sąjungos Centro komiteto (jo iniciatyva gautas leidimas kurti Smolenske lietuvių pėstininkų batalioną), o 1918 m. Voroneže – Vyriausiosios lietuvių tarybos Rusijoje karinės komisijos pirmininku.

1918 m. J. M. Laurinaitis grįžo į Lietuvą ir 1920 m. baigė Aukštųjų kursų Humanitarinių mokslų skyrių. Taigi jis buvo ir vienas iš pirmųjų aukštąjį mokslą baigusių nepriklausomoje Lietuvoje lituanistų.

1919–1925 m. ir 1929–1940 m. J. M. Laurinaitis tarnavo Lietuvos kariuomenėje: buvo kariuomenės Vyriausiojo štabo Spaudos ir švietimo skyriaus Spaudos poskyrio vedėjas, Krašto apsaugos ministerijos Terminologijos komisijos pirmininkas, karinių terminų tvarkytojas. Nuo 1921 m. dalyvavo Terminologijos komisijos veikloje.

Antrojo pasaulinio karo metais J. M. Laurinaitis dirbo Lietuvos mokslų akademijos Lietuvių kalbos institute (nuo 1952 m. – Lietuvių kalbos ir literatūros institutas, nuo 1990 m. – Lietuvių kalbos institutas). Tuomečio direktoriaus Antano Salio pavedimu, jis buvo vienintelis Instituto kalbininkas, terminologinį darbą dirbęs Kaune (mat iki karo ne visos ministerijos ir departamentai spėjo išsikraustyti iš laikinosios sostinės), žr. išlikusį jo tarnybinį raštą, saugomą Lietuvos centriniame valstybės archyve (LCVA, R-1001, ap. 1, b. 68, l. 57–57 a. p.).

Karui baigiantis, kaip ir daugelis lietuvių inteligentų, J. M. Laurinaitis pasitraukė iš Lietuvos į Vokietiją, o nuo 1949 m. gyveno JAV.

Nekrologu palydėdamas Amžinybėn išėjusį kolegą, Pranas Skardžius priminė svarbiausius Jono Martyno Laurinaičio terminologinio darbo principus: 1. kuo greičiausiai nustatyti terminus svarbiausioms mokslo šakoms, 2. nustatant terminus, žiūrėti mokslo ar daiktų sąvokų tikslumo, bet kraštutinybėmis nesunkinti savo kalbos ir 3. stabilizuoti terminus, juos spausdinant ir gausiai platinant, kad „greičiau prasmegtų tas mūsų Babelis“. Šiandien šie principai jau tapę universaliomis terminologinėmis aksiomomis.