Dr. Nijolė Tuomienė dalyvavo konferencijoje „Okupuoto Vilniaus krašto lietuvių gyvenimas“

Šių metų spalio 27 d. Lietuvos Respublikos Seime vyko konferencija „Okupuoto Vilniaus krašto lietuvių gyvenimas“. Jos tikslas – giliau pažvelgti į įvairius tarpukariu Lenkijos okupuoto Vilniaus ir aplinkinių žemių istorijos aspektus.

„Vilniaus atgavimas iki šiol yra problemiška data, kurią vengiama minėti. Tai įvyko tragiškomis aplinkybėmis, netrukus atvedusiomis prie Lietuvos okupacijos. Tačiau vengdami jį minėti kartu pasmerktume užmarščiai kitą svarbią okupaciją ir tautos dalies patirtas represijas. Todėl šią konferenciją rengiame vieninteliu tikslu – gaivinti mūsų visų atmintį ir žinias apie mitais apipintą tarpukario Vilniaus krašto istoriją“, – pranešime spaudai teigė konferencijos organizatorius Seimo narys dr. Vytautas Sinica.

Konferencijoje pranešimą „Kas lėmė Pietryčių Lietuvos gyventojų kalbos ir tapatybės kaitą“ skaitė Geolingvistikos centro vyresnioji mokslo darbuotoja dr. Nijolė Tuomienė. Mokslininkė savo pranešime apibūdino buvusį vientisą ir gausiai lietuvių gyventą Lenkijos okupuotą Vilniaus kraštą, tuomet aprėpusį ir etninius plotus dabartinėje šiaurės vakarų Baltarusijoje su Gardinu, Lyda ir Ašmena. N. Tuomienė atkreipė dėmesį, kad 1939 m. spalio 20 d. sovietai Lietuvai perdavė mažesnę pusę šių žemių, todėl nemaža dalis lietuvių atsidūrė Baltarusijos SSR, juos kalbininkai ilgainiui ėmė vadinti periferinių lietuvių salų gyventojais. Mokslininkė aptarė lietuvių kalbos padėtį ir pačių lietuvių likimą okupuotame krašte, kai dėl neįtikėtinų priežasčių atėmus galimybę lavintis gimtąja kalba buvo paveikta vietos lietuvių savimonė. Remdamasi naujausių ekspedicijų duomenimis, apibūdino Šalčininkų rajono gyventojų nutolimą, atsiribojimą nuo kitų Lietuvos regionų ir pačios Lietuvos. Kalbininkė pateikė svarbiausias priežastis, kaip ir kodėl regione viena kalba keitė kitą, apibūdino dabartinę padėtį, kai čia kalbama trimis ar net keturiomis kalbomis, neretai viename pokalbyje vykstant kodų kaitai. Aptarė pagrindinius veiksnius, lėmusius lietuvių tapatybės kaitą – kodėl žmonės tapo „vietiniais“. Mokslininkė pateikė kelis iškalbingus pavyzdžius, kaip vietos lietuviai iki šių dienų negali atkurti dabar jau iškraipytų savo pavardžių, aptarė lietuviškų mokyklų stygių šiomis dienomis ir priminė akademiko Zigmo Zinkevičiaus nuopelnus, kai jis 1996–1998 m. buvo švietimo ministru.

Ūlos Liškevičiūtės, Kęstučio Puloko nuotr.