Paskelbtas straipsnių rinkinys „Leksikografija ir leksikologija 5“ (2015)

Lietuvių kalbos instituto interneto svetainės skiltyje E. publikacijos paskelbtas suskaitmenintas Aurelijos Gritėnienės sudarytas straipsnių rinkinys Leksikografija ir leksikologija 5 (2015).

2014 m. rugsėjo 11–12 d. Lietuvių kalbos institutas organizavo tarptautinę mokslinę konferenciją „Aiškinamieji žodynai amžių sandūroje“. Ji buvo skirta Lietuvių kalbos žodyno pirmojo sąsiuvinio 90-mečiui paminėti. 1924 m. išleistas Kazimiero Būgos (1879–1924) žodyno pirmas sąsiuvinis ir jo sukaupta žodyno kartoteka yra didžiojo Lietuvių kalbos žodyno ištakos. Konferencija subūrė lietuvių ir užsienio kalbininkus, dirbančius aiškinamosios leksikografijos srityje, kuriančius naujus aiškinamuosius žodynus, duomenų bazes ir tekstynus. Dauguma šiame rinkinyje publikuojamų straipsnių yra parengti minėtoje konferencijoje perskaitytų pranešimų pagrindu.

Rinkinys pradedamas Aldono Pupkio ir Gertrūdos Naktinienės straipsniais, kurie skirti Lietuvių kalbos žodyno ištakoms ir ateičiai aptarti. Aldonas Pupkis savo straipsnyje įvairiais aspektais gretina Kazimiero Būgos rengtų žodyno sąsiuvinių ir Juozo Balčikonio redaguoto Lietuvių kalbos žodyno medžiagą, ypač kruopščiai nagrinėja K. Būgos savarankiškai sukirčiuotų žodžių problemą. Gertrūdos Naktinienės straipsnyje pristatoma Lietuvių kalbos žodyno elektroninio varianto papildymų ir taisymų koncepcija, aptariamos papildymų rengimo problemos, apžvelgiami elektroninių žodyno variantų (2005, 2008 ir 2012 m.) taisymai.

Rubrikoje „Leksikografijos metodika – analizė ir naujovės“ skelbiami trys straipsniai. Rolandas Kregždys aptaria Lietuvių kalbos polonizmų žodyno leksinių lizdų kodifikavimo kriterijus, motyvuotai įrodo daugelio dialektizmų priklausymą arba nepriklausymą leksiniams arba semantiniams polonizmams. Danutės Liutkevičienės ir Daivos Murmulaitytės straipsnyje, atlikus kruopščią vienos raidės žodžių analizę, išsamiai aiškinama, kuo Bendrinės lietuvių kalbos žodynas skiriasi nuo Dabartinės lietuvių kalbos žodyno. Ilgos Miglos ir Ievos Zuicenos straipsnyje supažindinama su nauju Latvijos leksikografų darbu – elektroniniu aiškinamuoju Dabartinės latvių kalbos žodynu, plačiai pateikiamas dabartinės latvių leksikografijos kontekstas, naujasis žodynas lyginamas su Bendrinės latvių kalbos žodynu.

Atskiras skyrius skirtas naujažodžiams kalboje ir leksikografiniuose šaltiniuose aptarti. Rita Miliūnaitė savo straipsnyje pristato naują dabartinės naujosios lietuvių leksikos tyrimo įrankį – Lietuvių kalbos naujažodžių duomenyną, atskleidžia, kokių galimybių leksikos tyrėjams jis teikia, aptaria, kokių leksikografinių problemų kyla atrenkant ir aprašant naujažodžius. Agnė Mackevičiūtė analizuoja per 1000 skirtingų Jurgos Ivanauskaitės trilogijoje „Tibeto mandala“ vartojamų naujųjų skolinių metakalbinių komentarų – išsamiai aptaria jų funkcijas ir raišką. Autorė teigia, kad pagrindinė tokių komentarų funkcija – reikšmės aiškinamoji. Anitros Rozės straipsnyje aptariama ne tik latvių, bet ir kaimynų kalboms svarbi skolintos ir savos naujosios leksikos konkurencija. Autorė analizuoja naujadarų atsiradimo šaltinius ir priežastis, parodo naujažodžių dinamiką ir įžvalgiai teigia, kad naujųjų leksemų konkurencinės kovos baigtį lemia kalbos vartotojai.

Keturi straipsniai skirti įvairiems tarmių ir tarmių žodynų klausimams aptarti. Kalbų kontaktų tyrėjus turėtų sudominti Lenos Levancevič straipsnis, kuriame analizuojami baltiški elementai, fiksuoti baltarusių kalbos tarmių žodynuose. Aurimo Markevičiaus straipsnis aktualus šnektų žodynų rengėjams – jame aptariamos kelios problemos, su kuriomis susidurta rašant Vidiškių šnektos žodyną. Vilija Ragaišienė analizuoja Punsko šnektos būdvardžių kirčiavimą, atskleidžia šios ir pietų aukštaičių patarmės šnektų būdvardžių kirčiavimo panašumus ir skirtumus. Vilija Sakalauskienė gvildena Jurbarko šnektos ribų problemą, išsamiai apžvelgia ne tik šios šnektos leksiką, bet ir fonetikos ypatybes bei kai kuriuos gramatikos bruožus.

Paskutinėje rinkinio dalyje skelbiami du straipsniai. Rita Šepetytė analizuoja, kaip Jurgio Ambraziejaus Pabrėžos Taisliaus terminai atspindėti Botanikos terminų žodyne, atkreipia dėmesį, kad žodyno rengėjai rėmėsi ne Taisliaus rankraščiu, bet 1900 m. išspausdinta jo dalimi – Botanika, todėl Žodyne yra iš jos perimtų netikslumų, ne visai tikslaus terminų transponavimo atvejų. Antano Smetonos ir Eglės Kučinskaitės straipsnyje aptariama priešdėlio da- gyvavimo istorija nuo pat pirmųjų lietuvių kalbos gramatikų iki mūsų dienų. Autoriai lygina šio priešdėlio reikšmes lietuvių, latvių, baltarusių, rusų, lenkų kalbose, gilinasi į taisymo motyvus, svarsto, ar taisymo tradicijos yra pakankamai motyvuotos, ar pagrįsti šių dienų taisymai.