Paskelbta Prano Kniūkštos knyga „Administracinė kalba ir jos vartosena“ (2005)
Lietuvių kalbos instituto interneto svetainės skiltyje E. publikacijos paskelbta suskaitmeninta Prano Kniūkštos knyga Administracinė kalba ir jos vartosena (2005).
Kaip galima suprasti iš pavadinimo „Administracinė kalba ir jos vartosena“, šioje knygoje pirmiausia svarstomi bendrieji administracinės kalbos reikalai, bet nuo jų neatskiriama ir konkrečioji šios kalbos vartosena.
Bendrieji dalykai apžvelgti pirmoje knygos dalyje „Administracinės kalbos ypatybės“. Iš pradžių aptariama šios kalbos esmė, lietuvių administracinės kalbos raida, santykis su kitomis kalbos atmainomis, šaltiniai, iš kurių maitinasi administracinė kalba. Būdingųjų ypatybių apžvalga pradedama nuo tikslumo ir tikslingumo, jie laikomi šiai kalbai ypač svarbiais principais. Po to eina taip pat svarbi šios kalbos ypatybė – daiktavardinės raiškos vyravimas, daiktavardinės konstrukcijos ir kitokie kanceliarizmai. Bendrųjų dalykų apžvalga baigiama skyriumi, kur kalbama, kaip administracinė kalba susijusi su raštvedyba ir kaip ją veikia dokumentų formos ir struktūros ypatybės.
Antroje dalyje „Svarbesnieji vartosenos dalykai“ einama prie administracinės kalbos vartosenos, bet ji aprašoma kitaip nei Kanceliarinės kalbos patarimuose. Pirma, apimama ne visa vartosena, o tik svarbesnieji jos klausimai; antra, nagrinėjami ne atskiri konkretūs žodžiai, jų formos ar pasakymai, o tam tikros jų grupės ar apibendrinti vartosenos atvejai. Peržvelgiamos aktualiausios administracinės kalbos vartojimo, arba pritaikymo, sritys, literatūros mokslo terminu tariant – atskiri žanrai. Tokios čia gana plačiai nagrinėjamos sritys yra: įstaigų, įmonių ir organizacijų pavadinimai; asmenvardžiai ir asmenų pavadinimai; dokumentų pavadinimai ir jų kalbos ypatybės. O kalbiškiausias tos dalies skyrius yra apie dokumentų tekstus, nes administracinė kalba ir yra dokumentų tekstų kalba. Dar reikia pasakyti, kad čia nagrinėjami ne ištisiniai dokumentai (tai padaryta kitų autorių leidiniuose: Rinkevičienė A. 2003; Vladarskienė R. 2003), o atskiri neaiškumų galintys kelti jų kalbos klausimai, daromi apibendrinimai.
Kalbos vartosena nagrinėjama ir trečioje dalyje „Atskirieji kalbos reiškiniai“, tik čia prie jų einama iš kitos pusės. Kaip pagrindas imami bendrieji kalbos reiškiniai ir žiūrima, kas kaip iš jų taikoma administracinei kalbai. Čia svarbiausia – kalbinė jų analizė. Pirmiausia dėstoma bendrojoje kalbos literatūroje ir norminamuosiuose veikaluose pripažinti teiginiai ir jais remiamasi, bet yra vienas kitas ir savas vertinimas bei administracinei kalbai taikoma išvada. Čia, kaip ir antroje dalyje, parinkti ir svarstomi keli svarbiausi ir aktualiausi dalykai: veiksmažodžių formos ir jų vediniai, linksnių vartojimas, bevardė giminė, įvardžiuotinės formos, įsidėmėtini prieveiksmių, kelių priesagų vartojimo, neiginio vartojimo ir rašymo atvejai. Šių svarstymų tikslai dvejopi: pirma, teikti konkrečių administracinės kalbos patarimų, antra, skatinti suvokti kalbos reiškinius ir patiems ieškoti atsakymų į kylančius klausimus.
Tie du tikslai eina per visą knygą ir vienas su kitu siejasi. Ir bendrieji administracinės kalbos dalykai nagrinėjami ne abstrakčiai, o per konkrečius reiškinius, pateikiama pavyzdžių, jais remiamasi. Parenkami būdingesni ir aktualesni atvejai, jie vertinami, o kas taisytina, taisoma. Nevengiama tuos pačius faktus minėti keliose vietose, jei jie tinka keliems reiškiniams pailiustruoti ar juos galima keliais požiūriais nagrinėti. Panašūs ar lygiagretūs dalykai susiejami nuorodomis.
Pranas Kniūkšta
