Kviečiame skaityti straipsnį „Kaip „Pietinia kronikas“ ir „Žiaure graži žeima“ sujudino kalbinius klodus: tarmė tampa prestižo ženklu“
Šių metų birželio 30 d. naujienų portale Delfi.lt pasirodė straipsnis „Kaip „Pietinia kronikas“ ir „Žiaure graži žeima“ sujudino kalbinius klodus: tarmė tampa prestižo ženklu“.
Šiandien tarmiškas žodis viešojoje erdvėje jau nieko nebestebina – priešingai, jis kelia simpatiją ir liudija kalbėtojo autentiškumą. Tačiau kelias iki šio kultūrinio lūžio buvo ilgas. Gana ilgai Lietuvoje gyvavo nuostata, kad tarmė yra provincialumo, neišprusimo ženklas, o tikroji kalba privalo būti išskirtinai bendrinė.
Apie šį virsmą, tarmių reikšmę ir gyvos kalbos jėgą mintimis straipsnyje dalijasi rašytojas bei literatūrologas, humanitarinių mokslų daktaras Rimantas Kmita, žemaičių tarme savo kūrybą atliekanti aktorė bei dainininkė Austėja Gendvilaitė-Austieja ir Lietuvių kalbos instituto vyresnioji mokslo darbuotoja dialektologė dr. Agnė Čepaitienė.
Pasak dr. A. Čepaitienės, šiandien vis daugiau tarmių išeina už namų ribų, ir tam yra kelios priežastys. Vienas iš būdų išsiskirti iš pilkos masės, prisiminti, kas esame, kas tikra, yra grįžti prie savo šaknų, rinktis kalbėti mūsų pačių namų kalba – tarmiškai.
„Tai svarbu, nes dėl globalizacijos procesų trinamos ribos: dauguma žmonių gali susikalbėti viena anglų kalba, veikia šiuolaikiškos komunikacijos, vartotojams daroma įtaka socialiniuose tinkluose – visa tai mus, žmones, niveliuoja“, – sako mokslininkė.
Taip pat dr. Agnė Čepaitienė trumpai pristatė Lietuvių kalbos instituto mokslininkų nuveiktus darbus per Europos Sąjungos finansuotą projektą „Kalbos paveldo transformacija ir lietuvių kalbos erdvinių duomenų išteklių sukūrimas“.
