Geolingvistikos centro mokslininkų tiriamoji ekspedicija Pietryčių Lietuvoje

Šių metų liepos 9–14 d. Geolingvistikos centro vyresnieji mokslo darbuotojai dr. Nijolė Tuomienė ir habil. dr. Mirosławas Jankowiakas dalyvavo mokslinėje ekspedicijoje Pietryčių Lietuvoje. Ekspedicijos tikslas – atnaujinti regiono sociolingvistinės situacijos duomenis, gyventojams sutikus, įrašyti šiame paribyje vartojamų kalbų garso įrašų. Sociolingvistinę ir kalbinę medžiagą mokslininkai rinko septynių Šalčininkų rajono seniūnijų – Akmenynės, Butrimonių, Dieveniškių, Eišiškių, Poškonių, Turgelių ir Šalčininkų – vietovėse.

Pokalbiuose žmonės dalijosi svarstymais apie krašto etnolingvistinę situaciją, nuo seno čia gyvenančių įvairių etninių grupių tapatybę. Su vyresniosios ir vidurinės kartos dvikalbiais ir daugiakalbiais vietos gyventojais aptartas kalbų vartojimas ir jų prestižas: respondentų klausta, kuri kalba vartojama viešumoje, oficialioje ir namų aplinkoje, išvykus kitur.

Akmenynės, Butrimonių, Eišiškių ir Turgelių apylinkių gyventojai daugiausia bendravo savo gimtosiomis, kasdien vartojamomis kalbomis – vietine lenkų kalba, baltarusių tarme, vadinama po prostu. Retkarčiais arba specialiai paprašyti kalbėtojai pereidavo prie rusų ir bendrinės lietuvių  kalbos. Šias kalbas viešumoje daugiausia vartoja vidurinė ir jaunoji karta. Lietuvių kalbą jauni žmonės paprastai išmoksta mokyklose.

Žmonės prisiminė jų senelių, tėvų ir jų pačių vaikystėje vartotas kalbas, puoselėtas senąsias šeimos ir giminės tradicijas, kuria kalba ar kalbomis meldėsi bažnyčioje. Vardijo gimtųjų apylinkių vietovardžius (dauguma jų – baltiški), kaimynų pavardes ir pravardes, parodė ir detaliai apibūdino ūkinius statinius, ūkyje ir buityje naudotus padargus. Itin daug pasakojo apie praeityje savo ūkyje, o vėliau kolūkyje dirbtus sunkius darbus ir menką atlygį, palygino senąsias ir naująsias kaimo žmonių tradicijas, religines ir kalendorines šventes. Trijose Šalčininkų r. apylinkėse apklausta 12 respondentų, įrašyta apie 15 valandų garso įrašų vietinėmis slavų – baltarusių (po prostu) ir lenkų – kalbomis.

Unikaliuose Dieveniškių kyšulio kaimuose – Poškoniuose, Didžiuliuose, Grybiškėse, Rimašiuose ir Žižmuose – daugiausia bendrauta su vyresniosios kartos (iš dalies ir vidurinės) gyventojais, kurie puikiai kalbėjo gimtąja lietuvių tarme. Ryškiausių šiai vietovei būdingų rytų aukštaičių vilniškių šnektos bruožų mažai begirdima, kalba primena pietų aukštaičių (dzūkų) patarmę. Vietos gyventojai neabejotinai gerai moka ir kasdieniame gyvenime vartoja dar dvi slavų kalbas: gudų (taip vadina vietinę baltarusių tarmę po prostu) ir lenkų (dauguma kalba tik bažnyčioje) bei labai retai – rusų. Vyresnės kartos žmonės, visą gyvenimą praleidę savo žemėje, prisiminė, kaip jie jaunystėje arkliais vydavo į Geranainių, Benekainių, Kauleliškių (dabar šios vietovės yra Baltarusijoje) bažnyčių atlaidus, į turgų. Ypač dideli turgūs vykdavo Dieveniškėse. Juose lankydavosi daug Ramaškonių apylinkių lietuvių. Su vietos gyventojais jie kalbėdavo tik lietuviškai. Taip praeityje susidūrė dvi gretimos izoliuotos lietuvių tarmės. Šių kontaktų rezultatus galima išgirsti ir šiandien. Apylinkėse apklausti 6 respondentai, įrašyta daugiau nei 9 valandos garso įrašų.

Be abejonės, Pietryčių Lietuvos Lietuvių kalbos atlaso punktų tyrimus planuojama tęsti. Surinkta sociolingvistinė ir kalbinė medžiaga bus analizuojama naujose mokslininkų monografijose.

Nijolės Tuomienės ir Mirosławo Jankowiako nuotr.