Rugsėjo 24 d. kalbininkui Pranui Kniūkštai būtų sukakę 90 metų

Rugsėjo 24 d. kalbininkas, lietuvių kalbos puoselėtojas, administracinės kalbos kūrėjas Pranas Kniūkšta būtų šventęs 90 metų jubiliejų.

Kniūkšta gimė 1933 m. Barzdžių kaime, Salantų valsčiuje, Kretingos apskrityje, gausioje valstiečių šeimoje. Mokėsi Klausgalvų pradžios mokykloje, nuo 1946 m. – Salantų vidurinėje mokykloje. Vilniaus universitete 1954–1959 m. studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą. Studijų metais Kniūkšta buvo veiklus lietuvių kalbos būrelio narys, domėjosi kalbotyros problemomis, linko į mokslinį darbą, bet įsidarbinti Lietuvių kalbos ir literatūros institute negalėjo dėl įrašo charakteristikoje, kad yra „ne visiškai politiškai subrendęs“. Todėl baigęs Universitetą dirbo Dieveniškių vidurinėje mokykloje (Šalčininkų r.): iš pradžių mokytoju, po metų jau buvo mokymo dalies vedėjas, po kelerių – ir direktorius, o dar vėliau – Eišiškių švietimo skyriaus metodinio kabineto vedėjas.

Nors darbuotis švietimo srityje Kniūkštai sekėsi puikiai, tačiau 1967 m. grįžo į Vilnių dirbti Lietuvių kalbos ir literatūros institute ir tais pačiais metais įstojo į aspirantūrą. 1971 m. apgynė filologijos mokslų kandidato (dabar – daktaro) disertaciją „Būdvardžiai su priesaga -inis ir jų gramatiniai sinonimai“, o 1976 m. jos pagrindu išleido monografiją Priesagos -inis būdvardžiai. Daryba, reikšmės, gramatiniai sinonimai. Šioje darbovietėje (nuo 1990 m. – Lietuvių kalbos institutas) išdirbo 35 metus kaip etatinis darbuotojas, o vėliau dar dešimtmetį darbavosi pagal sutartis. Nuo 1991 iki 2000 m. vadovavo Kalbos kultūros skyriui.

Išsamiai kalbininko asmenybė atskleista ir jo veikla aptarta knygoje Kalba – mūsų biografijos dalis. Prano Kniūkštos gyvenimo brūkšniai ir nuveikti darbai (Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2021). Knygą parengti rūpinosi Kniūkštos žmona Genovaitė, ištikima bendražygė ir pagalbininkė, ir giminaitė Šarūnė Liuizaitė. Leidinyje spausdinami giminių, bendramokslių ir bendradarbių atsiminimai apie kalbininką, taip pat gyvenimo saulėlydyje jo rašyti atsiminimai, nuveiktų darbų apžvalgos, perspausdinta keletas rašinių apie tėviškę, susirašinėjimas kalbos vartosenos klausimais, skelbiama papildyta kalbininko darbų bibliografijos rodyklė.

Kniūkštos darbų laukas buvo platus ir įvairiapusis, jo veikloje galima išskirti kelias kryptis: 1) mokslinis tiriamasis darbas Lietuvių kalbos institute; 2) kalbos norminamoji veikla (darbas Lietuvių kalbos komisijoje ir rekomendacijos dėl kalbos reiškinių vartojimo); 3) kalbos politikos kūrimas (darbas rengiant teisės aktų, susijusių su lietuvių kalbos statusu ir vartojimu, projektus); 4) šviečiamoji ir ugdomoji veikla (mokslo populiarinamosios publikacijos, aktyvus dalyvavimas įvairiuose visuomeniniuose renginiuose ir seminaruose). Tiesa, toks skirstymas gana sąlygiškas, nes visos šios veiklos kryptys buvo glaudžiai susijusios, P. Kniūkštos tikslas buvo tas pats – rūpintis lietuvių kalbos gyvybingumu.

Kalbininkas parašė po keletą skyrių svarbiausioms XX a. antrosios pusės lietuvių kalbos gramatikoms (Lietuvių kalbos gramatikai (3 t.), Dabartinės lietuvių kalbos gramatikai, rusų kalba išleistai Lietuvių kalbos gramatikai), taip pat prisidėjo prie norminamojo leidinio Lietuvių kalbos rašyba ir skyryba parengimo. Taip pat rašė mokslo straipsnius kalbos kultūros, sociolingvistikos, administracinės kalbos, grožinės literatūros kalbos klausimais. Reikšmingiausi iš jų sudėti į straipsnių rinkinius Rašytojas ir žodis (1983), Kalbos vartosena ir tvarkyba (2001), Tarp gramatikos ir politikos (2013), Tarp meninės kalbos ir gramatikos (2017).

Svarbus Kniūkštos veiklos baras buvo tęstinio leidinio Kalbos kultūra rengimas (1971–2002 m.). Pirmąjį straipsnį išspausdino 1967 m., tik pradėjęs dirbti Lietuvių kalbos ir literatūros institute, o vėliau ir pats padėjo rengti sąsiuvinius, buvo redakcinės kolegijos narys, sudarytojas, atsakomasis redaktorius. Numatė leidinio kryptį, telkė autorius, reikliai redagavo jų straipsnius, puoselėjo leidinio principus ir jų nuosekliai laikėsi pats rašydamas straipsnius (iš viso šiam leidiniui parašė per 90 straipsnių).

Aktualiais kalbos tvarkybos ir politikos klausimais išleido kelias visuomenei skirtas knygutes: Įstaigų, įmonių ir organizacijų pavadinimai (2004), Viešieji užrašai: po dokumentus ir Vilniaus gatves pasižvalgius (2006), Naujosios skyrybos taisyklės. Ką jos duoda ir ką patiems reikia suvokti (2007), Dokumentų rengimo taisyklių naujienos. Pataisymai ir nutaisymai (2007).

Ypač daug Kniūkšta nuveikė tirdamas ir normindamas administracinę (kanceliarinę) kalbą. Didžiulis jo nuopelnas, kad šiandien turime gana neprastai sutvarkytą administracinę kalbą, o jo su talkininkais parengti „Kanceliarinės kalbos patarimai“ tapo parankiniu dokumentų rengėjų ir kalbos tvarkytojų leidiniu. Šios kalbos vartojimo srities tyrimai ir įžvalgos apibendrinti monografijoje Administracinė kalba ir jos vartosena (2005).

Dirbdamas kalbos norminamąjį darbą Kniūkšta visada buvo pačių aktualiausių įvykių sūkuryje, buvo Lietuvių kalbos komisijos sekretorius, 1992–1999 m. – Valstybinės lietuvių kalbos komisijos narys. Dėjo daug pastangų, kad valstybinės lietuvių kalbos statusas būtų įtvirtintas ne tik teisiškai, bet ir praktiškai, Seimui teikė pagrįstus siūlymus dėl asmenvardžių rašymo dokumentuose. 1990 m. lietuvių, lenkų ir rusų kalbomis išleido knygelę Vilniaus kraštas ir lietuvių kalba. Nuolat rūpinosi viešosios kalbos taisyklingumu, buvo veiklus Vilniaus miesto savivaldybės Valstybinės kalbos reikalų visuomeninės komisijos narys.

Nors ir nebedirbo mokykloje, bet jos reikalų nepamiršo. Kartu su bendraautoriais parengė itin populiarius, ne kartą perleistus mokiniams skirtus leidinius Mokomąjį lietuvių kalbos rašybos ir kirčiavimo žodyną ir Lietuvių kalbos žinyną.

Visą gyvenimą Pranas Kniūkšta kaip tikras žemaitis nepamiršo savo gimtinės, nuolat į ją grįždavo, dalyvaudavo renginiuose, nagrinėjo Salantų vardo kilmę ir kitus gimtinės vietovardžius, gimtojo Barzdžių kaimo žmonių pavardes, gimtąją šnektą, parengė knygelę Iš Barzdžių kaimo istorijos (2018); atskirame leidinyje aprašė ir Kniūkštų giminės istoriją (Žvilgsnis į giminės istoriją, 2013).

Pranas Kniūkšta mirė 2020 m. gegužės 4 d., palaidotas Kalnalyje, Kretingos rajone.

Kalbininkas, redaktorius, mokytojas, visuomenininkas, kalbos politikos kūrėjas – tai tik keletas žodžių, kurie tinka Prano Kniūkštos įvairialypei veiklai apibūdinti. Nors kalbininko nebėra šalia mūsų, bet liko jo darbai – jie ir dabar cituojami, jais remiamasi, iš jų mokomasi.