Adalbertas Becenbergeris (1851‒1922)
Šiemet Lietuvos mokslo pasaulis turėtų gausiomis konferencijomis ir kitais renginiais minėti garsaus ir Lietuvai ypač nusipelniusio vokiečių mokslininko Adalberto Becenbergerio (Adalbert Bezzenberger) 170 metų jubiliejų. Susirinktų gausus baltų filologijos ir archeologijos tyrėjų būrys, jų studentai ir daugybė kitų šviesuolių, įskaitant ir Klaipėdos krašto istorijos, kultūros žinovus ir mylėtojus bei Karaliaučiaus universiteto istorijos tyrėjus. Nors jo vardas minimas daugybėje mokslo publikacijų, tačiau, net praėjus daugiau kaip trims posovietinio ignoravimo dešimtmečiams, dar neatidavėme garbės skolos šiam didžiam vyrui.
Adalbertas Becenbergeris gimė 1851 m. balandžio 14 d. Kaselyje (Vokietijoje), kilmingoje Heseno žemės giminėje, mokėsi Kaselio licėjuje. Nuo jaunumės traukiamas filologijos ir filosofijos, pasirinko germanistikos studijas Getingeno universitete, kuris garsėjo kaip humanitarinių mokslų centras. Kurį laiką tobulinosi Miuncheno universitete ir susidomėjo indoeuropeistika. Grįžęs į Getingeną ir įgijęs filosofijos daktaro laipsnį, dvidešimt trejų metų tapo docentu ir paragintas indoeuropeisto Augusto Fiko (August Fick) pradėjo gilintis į baltų kalbas, ypač lietuvių. Susidomėjimas lietuvių kalba nebuvo atsitiktinis ‒ Franco Bopo (Franz Bopp), Augusto Šleicherio (August Schleicher) ir kitų kalbininkų tyrinėjimai paskatino vienu metu keliuose mokslo centruose skirti daugiau dėmesio lyginamajai kalbotyrai ir ieškoti indoeuropiečių protėvynės. Komparatyvistikai reikėjo baltų kalbų specialistų, kurių Lietuva ir Latvija, priklausiusios carinei Rusijai, dar neturėjo. Jurgio Gerulio žodžiais, „pakluso B[ecenbergeris] Lietuvos negaištančiam labui. Radosi mums vyras, apdovanotas ypatinga jėga ir retai teregimu pasiekimu darbuose“. Atsisakęs vietos Strasbūro universitete, mokslininkas 1880 m. atvyko į Karaliaučių ir 42 gyvenimo metus uoliai dirbo universitete, atsiduodamas baltų kalbų ir kultūrų tyrinėjimams. Nors tuo metu Karaliaučius neabejotinai buvo Rytprūsių kultūros centras, suvienytoje Vokietijoje jo kultūrinis vaidmuo jau nebeprilygo Berlyno, Getingeno, Leipcigo mokslo centrams. Tačiau, sukūręs šeimą ir patyręs jaukią Karaliaučiaus universiteto atmosferą, radęs jame savo vietą, A. Becenbergeris ir vėliau atsisakydavo viliojančių pasiūlymų dirbti kitur, pasak Jono Yčo, „ir iš tokio užkampio, kaip Karaliaučius, susisiekdavo su visu pasauliu, dalyvaudamas arba pasaulio archeologų bei kalbininkų suvažiavimuose, arba mokslų akademijų ir draugijų darbuose“. Jis ėmėsi giliau pažinti gyvąsias baltų kalbas, studijuoti ir lyginti jų gramatines sistemas, tarmes, jo mokslinių interesų lauke atsirado latvių ir prūsų kalbos bei jų raštija. „Triūsėdams, nerimdamas jis iš palėpių iškliudė užmirštų, supelėjusių senovinių lietuviškų ir latviškų raštų, praskelbė juos savo rinkiny „Litauische un lettisch Drucke des 16 und 17. Jahrhunderts“ (J. Gerulis). Taigi visiškai pagrįstai A. Becenbergeris laikomas baltistikos pradininku.
A. Becenbergerio, kaip baltisto, veiklos sritis buvo labai plati: jis derino kalbininko, archeologo ir etnografo, mitologijos tyrėjo veiklas, pradėjo leisti ne vieną mokslo leidinį ir buvo jų redaktoriumi, aktyviai steigė mokslo draugijas, net 25 metus buvo „Prūsijos“ muziejaus vadovu, du kartus buvo išrinktas Karaliaučiaus universiteto rektoriumi. Pasak J. Yčo, „kur reikėjo energiškai kurti naujas darbas, ten jis buvo skiriamas“. A. Becenbergeris daug važinėjo po Rytprūsius, Lietuvą ir Latviją, kalbino žmones ir stengėsi kiek įmanoma giliau pažinti gyvąsias baltų kalbas ir jų tarmių įvairovę. Visos jo ekspedicijos ir net atostogos su šeima buvo baigiamos gausiomis publikacijomis, išsamiomis ataskaitomis. Jo glaudūs ryšiai su mokslo žmonėmis ir kultūros puoselėtojais Lietuvoje ne tik nešė gausius vaisius baltistikai plačiąja prasme, bet ir įtraukė į mokslinius tyrinėjimus gausų būrį studentų, to meto inteligentiją ir skatino mokslo mecenavimą. 1891‒1916 m. jam vadovaujant Prūsijos senovės draugijai (Altertumgesellschaft Prussia), įkurtai 1844 m. Karaliaučiaus universiteto 300 metų proga, buvo leidžiamos išsamios archeologų ekspedicijų ataskaitos ir publikuojama posėdžių medžiaga. Ne vienu atveju, dingus patiems radiniams, šios publikacijos liko vieninteliai archeologinių tyrinėjimų duomenų šaltiniai.

Vienas iš geriausių profesoriaus bičiulių ir pagalbininkų buvo Šilokarčemos dvarininkas Hugo Šojus (Hugo Scheu), asmenybė, be kurios neįsivaizduojama Šilutės istorija. Draugystė su profesoriumi įkvėpė dvarininką kolekcionuoti retas knygas, muziejines vertybes, rinkti tautosakos ir etnografijos duomenis. Dvarininkas rėmė mokslininko archeologines ekspedicijas, priimdavo jį ir jo kolegas savo dvare, atsiųsdavo padėti dvaro darbininkų. Nuo 1891 m. kiekvieną vasarą bičiuliai pasinerdavo į mokslinius tyrinėjimus Klaipėdos krašte, o radiniai keliaudavo į Karaliaučiaus „Prūsijos“ muziejų, kurio kolekcija Antrojo pasaulinio karo pabaigoje, deja, buvo išsklaidyta po Europą ir nemaža jos dalis iki šiol nerasta. Išlikę daugiau kaip 300 A. Becenbergerio laiškų ir atvirlaiškių H. Šojui atskleidžia ne tik artimus jų interesus, bet ir šeimų ryšius: dvarininko duktė turėjo tapti profesoriaus marčia, bet dėl ankstyvos sūnaus mirties jungtuvės neįvyko.
Nepaprastas A. Becenbergerio mokslinis produktyvumas matyti jau vien iš archeologijai skirtos veiklos ir publikacijų: 1891‒1908 m. jis suorganizavo per 120 ekspedicijų į daugiau kaip aštuonias dešimtis objektų. Todėl nenuostabu, kad daugelis Klaipėdos krašto kapinynų ir kitų archeologinių objektų buvo pirmą kartą tirti būtent A. Becenbergerio.
Jau pirmaisiais studijų metais būsimieji filologai supažindinami su svarbiausiais kalbiniais A. Becenbergerio darbais ir išgirsta apie vadinamąją „Becenbergerio ribą“ tarp prūsų ir lietuvių žemių, remiantis trimis vietovardžių šaknimis, reiškiančiomis „kalną“, „upę“ ir „kaimą“. Vietovardžiais paremta jo hipotezė neturėjo politinių užuominų, mokslininkas pats pripažino, kad ją reikėtų patvirtinti istorine medžiaga, tačiau tarpukariu ji tapo politinių manipuliacijų įrankiu. Kiti jo baltistikos darbai retai kada pasirenkami kaip programiniai studijų dalykai, tačiau, pradėjus labiau gilintis į lietuvių tarmių, etnografijos, raštijos istoriją, A. Becenbergerio pavardė vėl ima figūruoti. Mokslo srityse, prie kurių prisilietė A. Becenbergeris, neabejotinai žvelgiama kalbininko žvilgsniu. Pristatydamas etnografinę medžiagą, jis visada pateikia realijų pavadinimus vietine kalba, vietovardžius, mokslinius pastebėjimus gausiai iliustruoja tekstų pavyzdžiais (pvz., aprašydamas Rytprūsių lietuvių vestuves, pateikia oracijų, smulkiosios tautosakos ir pan.). Turėdamas tokį kompleksinį baltistikos suvokimą A. Becenbergeris tapo vienu iš Lietuvių literatūros draugijos (Litauische literarische Gesellschaft) steigėjų ir ilgamečiu aktyviu jos nariu. Savo darbus vokiečių ir lietuvių kalbomis draugija skelbė tęstiniame leidinyje Mitteilungen der Litauischen Literarischen Gesellschaft (Lietuvių literatūros draugijos pranešimai, 1880–1912, išėjo 31 sąsiuvinis), leido knygas ir kitus leidinius. Neabejotina, kad garsūs Europos kalbininkai Janas Boduenas de Kurtenė (Jan Baudouin de Courtenay), Aleksandras Doričius (Aleksandăr Dorič), Filipas Fortunatovas, Augustas Leskynas (August Leskien) draugijos nariais tapo ir dėl didelio A. Becenbergerio autoriteto ir jo organizacinių gebėjimų. Be publikacijų ir etnografijai skirtų parodų, svarbu buvo ir tai, kad ši Tilžėje veikusi draugija tuo metu, kai Didžiojoje Lietuvoje buvo draudžiama lietuviška spauda ir brendo nacionalinės valstybės idėja, suvienijo Didžiosios ir Mažosios Lietuvos šviesuolius bendriems lietuvių kalbos ir kultūros puoselėjimo tikslams. A. Becenbergerio pavardė buvo gerai žinoma ir Lietuvos mokslo pasaulyje, kaip ir jam gerai pažįstami lietuvių kalbininkų Kazimiero Būgos darbai, Antano Baranausko tarmių tyrinėjimai, geras jos draugas buvo istorikas J. Yčas. Savo gausią biblioteką profesorius paliko Kauno Vytauto Didžiojo universitetui, kurio garbės narys jis buvo. Joje buvo ne šiaip retų, bet ir unikalių leidinių: prūsiškasis 1545 m. katekizmas ir Jono Bretkūno Postilė.
Svarbiausi jo kalbotyros darbai apima lietuvių, latvių ir prūsų raštijos istorijos ir dialektologijos tyrimus. Tai Beiträge zur Geschichte der litauischen Sprache auf Grund litauischer Texte des XVI. und des XVII. Jahrhunderts (1877), Litauische und Lettische Drucke des 16. Jahrhunderts (4. d. 1884‒1885), Litauische Forschungen (1882), Zur litauischen dialektforschung (1884‒1885), Lettische Dialekt-Studien (1885), Über die Sprache der preussischen Letten (1887), Das Elbinger Deutsch-Preussische Vokabular (1897), kiti straipsniai ir recenzijos.

Akcentuotini A. Becenbergerio nuopelnai aprašant ir dokumentuojant pavyzdžiais Rytų Prūsijos tarmes. Šių aprašų vertė itin išaugo mūsų laikais, kai beveik nebeturime autentiškų šio krašto tarmių atstovų, taigi, jo pateikta medžiaga ir pastebėjimai bent iš dalies užpildo taip trūkstamą šio regiono lietuvių tarmių vaizdą. Rinkdamas medžiagą jis rūpestingai laikėsi dialektologo metodikos ir etikos, todėl, nors rašyba ir transkripcija mūsų dienomis pasikeitė, jo surinkti duomenys yra patikimi. Būtent Rytprūsių dialektų medžiagos tyrinėjimai ir raštų kalba buvo A. Becenbergerio stiprioji pusė, tačiau jis lankėsi ir Didžiojoje Lietuvoje, buvo susipažinęs ir su gyvosiomis jos tarmėmis, ir su publikacijomis apie jas. Toks geras baltų kalbų išmanymas pagrįstai iškėlė jo autoritetą tarp Vokietijos kalbininkų, į jį buvo kreipiamasi visais baltistikos klausimais. Visai neseniai paaiškėjo dar vienas Lietuvos mokslui nežinomas faktas: kaip ekspertas profesorius dalyvavo ir darant vienus iš pirmųjų lietuvių tarmių garso įrašų (netrukus po Eduardo Volterio) Pirmojo pasaulinio karo belaisvių stovyklose. Eksperto užduotis buvo atrinkti geriausius tarmių atstovus ir dalyvauti darant įrašą bei surašant anketinius duomenis. Šie įrašai saugomi Berlyno Humboldtų universiteto Garso archyve ir netrukus bus prieinami ir Lietuvos mokslininkams.
Dėkingi A. Becenbergeriui ir latviai. Jis buvo ne tik Latvių literatūros draugijos, įsteigtos 1824 m., garbės narys, bet ir latvių raštijos tyrėjas, o Lettische Dialekt-Studien yra mokslinės latvių dialektologijos pradžia. Jo darbai įkvėpė ir garsųjį latvių kalbininką Janį Endzelyną. Atskirai minėtina latvių dialektologams svarbi studija apie kuršininkų kalbą Über die Sprache der preussischen Letten. Tai pirmoji mokslinė Kuršių nerijos kuršininkų kalbos studija. Numatydamas, kad šis latvių dialektas, kuriame autorius įžvelgė sumišusias kelių Kuršo tarmių ypatybes, greitai nyksta, jis kruopščiai dokumentavo pastebėtus kalbos faktus, aprašė svarbiausias fonetikos ir morfologijos ypatybes, pateikė kelis tekstus ir nedidelį žodynėlį. Laikui bėgant, šio darbo vertė ne tik nesumenko, bet ir išaugo, ypač dėl to, kad A. Becenbergeriui pavyko užfiksuoti pietinės nerijos dalies kalbos faktų, nors jau tuo metu ten begalėjo rasti tik pavienių senyvų pateikėjų.

Kuršių nerija jį domino ne tik dėl kalbos, bet ir dėl archeologijos, istorijos, etninės kultūros ypatumų. Plačiu baltisto žvilgsniu visa tai jis aprėpė darbe Die Kurische Nehrung und ihre Bewohner, grįsdamas kalbininko, etnografo ir archeologo patirtimi ir įvairiais kitais šaltiniais, kurių dalis mūsų laikais yra sunkiai prieinami. Kuršių neriją profesorius gerai pažino nuo 1880 m. kasmet vasarodamas Juodkrantėje. Yra žinoma, kad savo vaikams samdęs auklę lietuvę, be to, šeimai patarnaudavo ir mergaitė nidiškė kuršininkė Lottė Falk, kurios kalbos pavyzdžių gausu minėtoje studijoje apie Prūsijos latvių kalbą. 1904 m. profesoriaus šeima Juodkrantėje įsigijo vasarnamį „Villa Lilly“ (vila sudegė karo pabaigoje).
Ne tik moksliniai pasiekimai, organizatoriaus talentas, bet ir asmenybės patrauklumas lėmė didelę akademinių sluoksnių pagarbą A. Becenbergeriui. J. Gerulis rašo: „Jis ne taip, kaip su didžiaisiais mokslininkais dažnai atsitinka, kurie išvien ant knygų užsigulę pasaulio nepažįsta, žmonių ir politikos vengia, bet abiem kojom stipriai pasaulyj stov, žmones nuodugniai pažįsta ir moka su jais apseiti.“ Jis nepabūgo sunkių sąlygų, kurias tekdavo patirti renkant medžiagą lietuviškuose kaimuose. Būdamas puikus savo srities žinovas, recenzijose retai išsakydavo griežtesnę kritiką kolegoms, bet siekė, kad atsiliepimas būtų informatyvus. Vaizdžiai mokslininko portretą nupiešė J. Yčas: „Savo nudėvėtais drabužiais, pilnais cigaros dulkių ir pelenų, didele, tarsi mažai šukuojama, barzda, pasišiaušusiais retais plaukais, jis mokėjo laikytis kaip nevainikuotas monarchas. Visi aiškinosi, kad jo pažiūra esanti rimta ir imponuojanti, jis esąs pilnas kažkokios vidujinės didybės, personifikuota magnificencija, prie kurios žmonės artinosi tik rimtais atvėjais ir su dideliu apsidairymu ir atsargumu, nors ir jis pats buvo visai prie to mažai prisidėjęs ir visuomet laikėsi draugiškai ir širdingai, ir paviršutinai, kaip jau buvo minėta, atrodė labai pilku, net perdaug paprastu žmogumi.“ Kad A. Becenbergeris turėjo patikimo administratoriaus, puikaus pedagogo ir mokslui atsidavusio žmogaus autoritetą, liudija ir tas faktas, kad 1918 m., Vokietijoje ir Karaliaučiaus universitete kilus suirutei, būtent jis buvo pakviestas antrą kartą prisiimti rektoriaus pareigas. Per savo mokslinės veiklos metus jis pelnė ne vieno Europos universiteto garbės daktaro titulą ir buvo daugelio mokslo draugijų garbės narys. „Jo charakteringa figūra su pranašo, kaip Kaizerio 1890 atsilankymo laike buvo sakoma ir visų pritariama, galva buvo Kenigsbergiečiams gerai žinoma. Universitetas tapo paskutiniais laikais Bezzenbergerio kulto vieta“ (J. Yčas).

A. Becenbergerio palankumas Lietuvai nesiribojo vien tik moksliniais interesais: jam rūpėjo ir politinis Lietuvos likimas po Pirmojo pasaulinio karo, nebuvo svetima nepriklausomos Lietuvos valstybės idėja sprendžiant teritorines ir valstybines problemas. „Meilumo ir mandagumo rasdavo lietuviai pas A. Bezzenbergerį be galo daug ir už tai tebūnie jam nuo mūsų visų širdinga padėka“ (J. Yčas).
A. Becenbergeris mirė 1922 m. spalio 31 d., buvo palaidotas Karaliaučiuje, Neu Rossgartener kapinėse, tačiau dabar kapo vieta nežinoma.

Parengta naudojantis J. Gerulio (G. Gerullio), A. Ivanickajos, J. Yčo, D. Mikulėnienės, A. Sabaliausko, W. Schmalstiego, N. Strakauskaitės, R. Širouchovo, L. Tamulyno publikacijomis.
Tekstą parengė dr. Dalia Kiseliūnaitė.

