90-ies metų jubiliejaus proga sveikiname lietuvių morfologijos tyrėją prof. habil. dr. Aldoną Paulauskienę
Gegužės 18 d. profesorė Aldona Paulauskienė (mergautine pavarde Platūkytė) švenčia gražią 90-ies metų sukaktį. Jos gimtinė – Pocelonių kaimas Alytaus rajone. Ir išties profesorė – dzūkė iki širdies gelmių. Išorėje racionalus mokslo žmogus, viduje – jautri ir subtili poetiška siela, grūdinta gūdaus pokario.
1958 m. baigusi Vilniaus universitetą, Aldona Paulauskienė dirbo Lietuvių kalbos ir literatūros institute (nuo 1990 m. – Lietuvių kalbos institutas), 1960–1961 m. redagavo mokslinę techninę literatūrą Respublikiniame mokslinės techninės informacijos ir propagandos institute, o nuo 1961 m. studijavo Vilniaus universiteto aspirantūroje, vadovaujama žymiausio lietuvių stilisto prof. dr. Juozo Pikčilingio. 1965 m. apgynė daktaro disertaciją Lietuvių kalbos veiksmažodžio veikslai. Tai buvo ilgo ir produktyvaus kelio per gramatikos laukus pradžia. Nuo 1964 m. pradėjo dirbti Vilniaus universiteto Lietuvių kalbos katedroje ir čia pasiliko per visą ilgą mokslinio darbo laiką. 1980 m. apgynė habilitacijos darbą Gramatinės lietuvių kalbos veiksmažodžių kategorijos.
Ašis, apie kurią sukasi visi Profesorės mokslo darbai, paremti tvirtu sisteminiu požiūriu į kalbą, – gramatinės kategorijos. Joms skirti veikalai svarbūs lietuvių kalbą, jos gramatinę sistemą studijuojantiems ir tiriantiems žmonėms, turi išliekamąją vertę lyginamajai ir istorinei kalbotyrai: Gramatinės lietuvių kalbos veiksmažodžio reikšmės (1967), Veiksmažodžio asmens kategorija (1969), Dabartinės lietuvių kalbos veiksmažodis (1971), Lietuvių kalbos morfologija (1976, bendraautorė; 1979), Gramatinės lietuvių kalbos vardažodžių kategorijos (1989), Lietuvių kalbos morfologijos pagrindai (2006) ir kt. Atskirai minėtinas su prof. habil. dr. Vytautu Vitkausku ir dr. Gertrūda Naktiniene parengtas Druskininkų tarmės žodynas (1988).
Profesorė – Kazimiero Būgos, Jono Jablonskio, Juozo Balčikonio tradicijų tęsėja. Jai rūpi ne tik grynasis mokslas, bet ir kasdienė praktika, bendrinės kalbos normos ir viešosios kalbos kultūra. Su būriu bendraminčių Profesorė aktyviai priešinosi lietuvių kalbos rusinimui sovietmečiu: skelbė periodikoje populiarius straipsnelius apie kalbą, tvarkė moterims skirto žurnalo kalbos kertelę, dalyvavo televizijos ir radijo kalbos valandėlėse, yra viena iš leidinių Kalbos praktikos patarimai (1976, 1985), Kalbos patarimai (2002) autorių. Kalbos normų klausimai nagrinėjami ir knygose Gramatinės normos ir dabartinė vartosena (bendraautorė, 1986), Žodyno normos ir dabartinė vartosena (bendraautorė, 1998), Teisininkų kalba ir bendrosios normos (2004).
Profesorė išugdė pulkus studentų, būrį mokslininkų. Išugdė, nes morfologijos, kurią ji dėstė, paskaitos ir seminarai buvo ne tik mokslas, bet ir prasmingos gyvenimo pamokos, apgaubtos švelnios motiniškos globos.
„Retą žmogų taip apdovanoja gamta: didelis darbštumas, stipri talento jėga bei valia, dzūkiškas nuoširdumas ir geranoriškumas: tai svarbiausios sąlygos, lėmusios lietuvių kalbotyrai turėti vieną iš žymiausių ir produktyviausių mokslininkių – profesorę Aldoną Paulauskienę“, – prieš 30 metų rašė Profesorės bičiulis žymus žodynininkas prof. habil. dr. Vytautas Vitkauskas.
Dar pridėkime grožinės literatūros, ypač poezijos, pomėgį – iš jų Profesorė semiasi ir geros kalbos pavyzdžių savo tyrimams. Ne paslaptis: būsimoji mokslininkė eiliuoti pradėjo dar vidurinėje mokykloje, buvo literatų būrelio pirmininkė. Norintiems geriau pažinti Profesorės vidinį pasaulį – Vilniaus universiteto mokslinėje bibliotekoje, mokslininkės archyve, – keturi prisiminimų tomai ir neskelbtas poezijos rinkinys Jonvabalių šviesa.
Ilgiausių metų, Profesore!
