Archivum Lithuanicum 2
Klaipėdos universitetas
Šiaulių universitetas
Lietuvių kalbos institutas
Vilniaus universitetas
Vytauto Didžiojo universitetas
Archivum Lithuanicum
Lietuvių kalbos institutas
P. Vileišio g. 5
LT-10308, Vilnius, Lietuva
El. paštas / e-mail: ,
ARCHIVUM LITHUANICUM 2 (4,26 MB) (PDF formatu)
Redaktorių kolegija:
Habil. dr. Giedrius Subačius (vyriausiasis redaktorius), Lietuvių kalbos institutas, University of Illinois at Chicago
Dr. Ona Aleknavičienė, Lietuvių kalbos institutas
Habil. dr. Saulius Ambrazas, Lietuvių kalbos institutas
Dr. Roma Bončkutė, Klaipėdos universitetas
Prof. Pietro U. Dini, Universita di Pisa
Dr. Jolanta Gelumbeckaitė, Lietuvių kalbos institutas, Vilniaus universitetas
Dr. Birutė Kabašinskaitė, Vilniaus universitetas
Doc. dr. Rūta Marcinkevičienė, Vytauto Didžiojo universitetas
Prof. habil. dr. Jochen D. Range, Ernst-Moritz-Arndt-Universität Greifswald
Dr. Christiane Schiller, Ernst-Moritz-Arndt-Universität Greifswald
Prof. dr. William R. Schmalstieg, Pennsylvania State University
Doc. dr. Skirmantas Valentas, Šiaulių universitetas
Turinys
Archivum Lithuanicum 2 5
Straipsniai
Ona Aleknavičienė Ar Jono Bretkūno Biblija buvo jo Postilės redagavimo šaltinis? 11
Eugenija Ulčinaitė Lietuvos vardo kilmės aiškinimas XVI–XVII amžiaus raštuose 51
Guido Michelini Martyno Mažvydo Gesmes Chriksczoniskas ir Luko Losijaus Psalmodia 61
Jolanta Gelumbeckaitė Bibliotheca Augusta, jos istorija ir lietuviškos knygos 75
Vincas Urbutis Kaip Mikalojus Daukša vertė Jokūbo Vuiko naujadarus 99
Bronius Maskuliūnas Refleksyviojo posesyvumo raiška Mikalojaus Daukšos Postilės perikopėse 107
Ieva Šenavičienė Motiejaus Valančiaus taisymai Simono Daukanto Maldos katalikų rankraštyje 125
Pietro U. Dini Giambattistos Bodoni’o Parmoje išleistas lietuviškas „Tėve mūsų“ (1806) 139
Arnoldas Piročkinas Jonas Jablonskis redaguoja Vaižgantą 151
Publikacijos
Alma Braziūnienė Martyno Mažvydo ir Baltramiejaus Vilento autografai 167
Recenzijos
Wolfenbüttelio postilė, 1995 (Jolanta Gelumbeckaitė) 173
Ingė Lukšaitė, Reformacija Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje irMažojoje Lietuvoje, 1999 (Ona ALEKNAVIČIENĖ) 195
Martynas Mažvydas and Old Lithuania, 1998 (William R. SCHMALSTIEG) 219
Gotfrydas Ostermejeris, Rinktiniai raštai, 1996 (Gertrud Bense) 227
Vytautas Ambrazas, Aleksas Girdenis, Kazys Morkūnas, Algirdas Sabaliauskas, Vincas Urbutis, Adelė Valeckienė, Aleksandras Vanagas, Lietuvių kalbos enciklopedija, 1999 (Alfred BAMMESBERGER) 239
Kaisa Häkkinen, Agricolasta nykykieleen. Suomen kirjakielenhistoria, 1994 (Regina VENCKUTĖ) 243
Diskusijos, apžvalgos
Giedrius Subačius XVII–XIX amžiaus lietuvių kalbos gramatikų publikavimo būklė 255
Saulius Ambrazas Dvi daktaro disertacijos apie Jono Bretkūno raštus 269
Rimas Žilinskas Neparengti parengtieji Balio Sruogos Raštai 277
Kazys Morkūnas Jurgio Gerulio kursai tarmėms tirti 283
Asta Leskauskaitė, Edmundas Trumpa Antroji Greifswaldo universiteto jaunųjų baltistų vasaros akademija 291
Birutė Kabašinskaitė Tarptautinė konferencija Mikalojaus Daukšos Postilės jubiliejui paminėti 295
Christiane Schiller Baltistik in der Bundesrepublik Deutschland: Zu Aufgaben und Perspektiven 299
Archivum Lithuanicum tekstų rengimo principai 303
Santraukos – Zusammenfassungen – Summaries
Ona Aleknavičienė
Ar Jono Bretkūno Biblija buvo jo Postilės redagavimo šaltinis?
Santrauka
Šiame straipsnyje nagrinėjamas Jono Bretkūno Postilės (1591, BP) ir jo versto Naujojo Testamento (baigtas versti 1580 metais, BNT) santykis. Analizuojant ryšį tarp BP ir BNT perikopių turėti du pagrindiniai tikslai: 1) įsitikinti, ar BP perikopės artimesnės Baltramiejaus Vilento Euangelijų bei Epistolų (1579, EE) perikopėms negu BNT; 2) atsakyti į klausimą, ar BNT galėjo būti BP perikopių redagavimo šaltinis.
Atlikta tekstologinė analizė iš dalies patvirtino Liudviko Rėzos 1816 metais keltą mintį, kad pamokslų rinkinį Bretkūnas sudarė pagal Vilento EE: 67 perikopės iš 69 imtos iš EE, bet ne iš BNT. Kita vertus, šios Biblijos ištraukos nėra paprastas Vilento tekstų perspaudas – tai nemažai taisytas nuorašas.
Įtikinamų įrodymų, kad Bretkūnas, redaguodamas iš Vilento EE imamas ištraukas, būtų rėmęsis savo BNT rankraščiu, nerasta. Jau anksčiau nustatyta, kad papildomai į BP įdėta perikopė Mt 3,13–17 ir pridėtos (Vilento EE praleistos) Biblijos eilutės nėra nurašytos iš BNT, o verstos iš naujo. Teiginį, kad taisant į BP dedamus EE tekstus nesiremta BNT, pagrindžia tokie faktai:
1. Jei taisant Vilento tekstą BP pakeisti kalbos vienetai sutampa su BNT, tai dažniausiai sutampa ir dar su kuriuo nors iš originalų arba net su keliais. Nurašant EE tekstą, BP pridėti žodžiai, kurie yra tik BNT, dažniausiai yra nesavarankiški ir didelės įrodomosios vertės neturi. BP praleisti žodžiai, kurių nėra tik BNT, taip pat yra mažareikšmiai.
2. Kai kur BP skiriasi nuo EE ir sutampa su BNT dėl to, kad Bretkūnas, vedamas gero lietuvių kalbos jausmo, šiek tiek nutolsta nuo originalų. Šie sutapimai nulemti lietuvių kalbos sistemos.
3. Dauguma kitų BP ir BNT sutapimų aiškintini lietuvių kalbos sinonimijos išgalėmis: BP ir BNT sutampa, bet nuo EE skiriasi paprastai labai artimás reikšmės leksiniai ir sintaksiniai sinonimai.
4. Kai kurie BP ir BNT sutampantys, bet nuo EE besiskiriantys kalbos vienetai yra Bretkūno kalboje jau nusistovėję terminai ar konstrukcijos: juos siekiama išlaikyti ir BP, ir BNT.
5. Rengdamas BP Bretkūnas nesinaudojo savo BNT dėl to, kad tuo metu jo versta Biblija dar nebuvo aprobuota.
Eugenija Ulčinaitė
Lietuvos vardo kilmės aiškinimas XVI–XVII amžiaus raštuose
Santrauka
Šiame straipsnyje keliama mintis, kad lotyniška Lietuvos vardo rašymo tradicija nuo pat Kvedlinburgo analų (Annales Quedlinburgenses, 1009) Lituae, Letthowie, Lettonia, Litwania ir t. t. siejasi su XVI–XVII amžiaus filologinėmis „teorijomis“, bandžiusiomis Lietuvos vardą kildinti iš lotyniškų žodžių litus ‘krantas’, lituus ‘ragas; trimitas’ arba iš vardo Italia (> l’Italia > Lituania). Be to, forma Lithuania (raidės vietoj ) gali rodyti ir graikiškos rašybos įtaką.
Guido Michelini
Martyno Mažvydo Gesmes Chriksczoniskas ir Luko Losijaus Psalmodia
Santrauka
Šiame straipsnyje nustatyta, kad bent 24 Martyno Mažvydo giesmyne (Karaliaučius, 1566–1570) esančių kūrinių tekstai ir melodijos turi reikšmingų sutapimų su Losijaus giesmyno Psalmodia, hoc est, Cantica sacra veteris ecclesiae selecta (Nürnberg, 1553) atitikmenimis. Tuo remiantis daroma išvada, kad Mažvydas versdamas veikiausiai naudojosi šiuo svarbiu liuteronišku šaltiniu. Be to, šis darbas rodo, kad tiriant senąsias lietuviškas giesmes, jų vertimą, būtina nustatyti ne tik jų tekstų, bet ir melodijų šaltinius.
Vincas Urbutis
Kaip Mikalojus Daukša vertė Jokūbo Vuiko naujadarus
Santrauka
Iš apžvalgos ryškėja bendra išvada, kad su naujadarų vertimo sunkumais Daukša dažniausiai yra dorojęsis visai sėkmingai. Reikia, tiesa, nepamiršti, kad ir Vuikas ne ypatingai jį vargino: naujadarų griebdavosi retai ir bemaž vien tokių, kurie neišklysdavo už lenkų kalbos įprastinės žodžių darybos sistemos ribų ir todėl buvo pakankamai aiškūs, suprantami. Versdamas palyginti savarankiškai, ne pamorfemiui, pirmiausia žiūrėdamas perteikti turinį, Daukša dažniau ne panašaus lietuviško darinio ieško ar jį darosi, o tenkinasi iš esmės pamatinių žodžių vertimu: chłopczysko – vaikas (1), krwawotok – kraujo plūdimas (2). Tik sykį vietoj Vuiko naujadaro atsiranda jo vertinys: wsiarz – kieminykas (7). Dar viena išeitis – naujadaro skolinimas, paprasčiausias perkėlimas į lietuvišką vertimą, labiau pateisinamas tik tada, kai šalia yra toks pat skolintas pamatinis žodis: sakramentarz – sakramentorius (6) : sakramentas. Panašiai kaip tikrieji naujadarai perteikiami ir maišiniai – arba pirmojo žodžio iš dviejų kryžminamųjų reikšmės atliepiniu: matematactwa (pl.) – matematikos (3), matematacz – matematikas (4; taip du kartus), arba skolinant maišinį: matematacz – maktematočius (klaidingai vietoj matematočius) (4; taip kartą). Tik atskiresnis atgalinis naujadaras ropa (iš ropucha) Daukšos nesuprastas ir išverstas kaip jo homonimas – pūliai (sklimstė) (5).
Bronius Maskuliūnas
Refleksyviojo posesyvumo raiška Mikalojaus Daukšos Postilės perikopėse
Santrauka
Straipsnyje analizuojamos refleksyvinės-posesyvinės Daukšos Postilės perikopių konstrukcijos ir jų atitikmenys Wujeko Postilės trečiajame leidime. Tais atvejais, kai DP ir WPm trečiojo leidimo atitikmenys skiriasi, pasitelkiami ir kiti prieš Daukšos Postilės pasirodymą išėję WPm leidimai (pirmasis, antrasis, ketvirtasis). Refleksyvaus posesyvumo raiškos analizė patvirtina jau anksčiau iškeltą prielaidą, kad versdamas perikopes Daukša kartais nutoldavo nuo Wujeko teksto ir vartodavo kitokią konstrukciją. Tačiau tokių atvejų labai mažai. Iš daugiau negu 250 refleksyvinių-posesyvinių konstrukcijų nesutampančios sudaro apie septynis procentus.
Lyginant nuo Wujeko Postilės besiskiriančius DP pavyzdžius su papildomais šaltiniais, matyti, kad dažniausiai tokiais atvejais Daukšos vartosena sutampa su Vilento Evangelijomis bei Epistolomis arba yra individuali. Įžvelgti tiesioginę Vulgatos įtaką aptariamosioms konstrukcijoms retai kada galima.
DP perikopėse vyrauja įvardinė refleksyvaus posesyvumo raiška. Abu lyginamieji autoriai dažniausiai vartoja tiek lietuvių, tiek ir lenkų kalbai nebūdingą įvardinio refleksyvumo raiškos modelį, kai vietoj refleksyvinių vartojami nerefleksyviniai 1 ir 2 asmens įvardžiai. Tai aiškintina lotynų ir graikų kalbų, iš kurių verstos evangelijų ištraukos, įtaka. Tais atvejais, kai ir Wujeko tekstas skiriasi, refleksyvų vartosena DP sietina su Vilentu, nes pastarojo Evangelijose bei Epistolose nelietuviškas refleksyvumo raiškos modelis dar dažnesnis.
Veiksmažodinė refleksyvaus posesyvumo raiška kalbamosiose perikopėse labai negausi, pasitaikantys tokios vartosenos atvejai Daukšos ir Wujeko tekstuose dažniausiai sutampa.
Ieva Šenavičienė
Motiejaus Valančiaus taisymai Simono Daukanto Maldos katalikų rankraštyje
Santrauka
Straipsnyje siekiama datuoti Motiejaus Valančiaus taisymus, padarytus Simono Daukanto Maldos katalikų 1842 metų rankraštyje. Iki šiol laikyta, kad rankraštis Valančiaus buvęs taisytas 1842 metais. Remiantis lietuviškų religinių raštų cenzūravimo specifika XIX amžiaus Lietuvoje, rankraščio išvaizda – svetimų teksto įrašų bei taisymų identifikacija, jų ypatumais ir chronologija, lapų numeracijos savitumais, Valančiaus rašyto teksto popieriaus pobūdžiu, užklijų klijavimo ypatumais bei jų sąsaja su rankraščio dvasinės ir pasaulietinės cenzūros atributais, daroma išvada, kad minėti Valančiaus taisymai Daukanto rankraštyje greičiausiai atsirado 1847 metais, rankraštį pristačius cenzūrai. Valančiaus taisymai buvo neoficialūs, rekomendacinio pobūdžio.
Pietro U. Dini
Giambattistos Bodoni’o Parmoje išleistas lietuviškas „Tėve mūsų“ (1806)
Santrauka
Šiame straipsnyje aptartas lietuviškas „Tėve mūsų“ tekstas, paskelbtas žymaus raidžių kūrėjo ir spaustuvininko Giambattistos Bodoni’o knygoje ORATIO DOMINICA IN CLV. LINGVAS VERSA ET EXOTICIS CHARACTERIBUS PLERVMQUE EXPRESSA (Parma, 1806). Analizė rodo, kad Bodoni, nemokėjęs lietuvių kalbos, šią maldą paėmė iš Jacques’o Marcelio išspausdintos knygos ORATIO DOMINICA CL LINGUIS VERSA, ET PROPRIIS CUJUSQUE LINGVAE CHARACTERIBUS PLERUMQUE EXPRESSA (Paris, 1805). Tačiau pirminis šaltinis – tai turbūt „Tėve mūsų“ tekstas, esantis 1660–1662 Londone rengtame Samuelio B. Chylinskio Biblijos vertime. Iš čia ši malda XVII–XVIII amžiuje buvo perspausdinama kitų Collectores Orationis Dominicae (pvz., Wilkinso, Hervaso) ir plačiai paplito po įvairius Europos leidinius.
Arnoldas Piročkinas
Jonas Jablonskis redaguoja Vaižgantą
Santrauka
Šiame straipsnyje nagrinėjama, kaip Jonas Jablonskis apie 1919 metus taisė Vaižganto Augštaičių vaizdelius, kurie buvo surinkti 1914 metais, bet taip ir neišleisti (laužinys saugomas Vilniaus universiteto bibliotekos rankraščių skyriuje, sign.: f. 1 – D 394). Analizė leidžia patikslinti kai kurių Jablonskio taisymų chronologiją. Pavyzdžiui, paaiškėjo, kad jau apie 1919 metais jis pradėjo taisyti žodžius by, bliūdas, išmetinėti, neužilgo, trumpąsias veiksmažodžių bei dalyvių be formas (pvz.: rodės, išvydus). Išaiškėja gana sudėtingas Jablonskio požiūris į Vaižganto vartojamas tarmybes. Vienas iš svarbiausių žodžių keitimo laužinyje principų – neteikti rytų aukštaičio Vaižganto kūriniams iš kitų tarmių paimtų žodžių. Kita vertus, Jablonskis ryžtingai taiso rytų aukštaičiams įprastą priešdėlį in-. Be to, netikėta, kad Jablonskis palieka netaisytus tokius slavizmus kaip nabagėlė, pasažirius, vagzalas ir kt. bei kai kurias verstines konstrukcijas (pvz.: ant pat sumos benuvažiuosime).