140-osios lietuvių kalbininko Juozo Balčikonio (1885–1969) gimimo metinės

Šių metų kovo 25 d. sukanka 140 metų profesoriui akademikui Juozui Balčikoniui – lietuvių leksikografui, vertėjui, pedagogui, Lietuvių kalbos žodyno vyriausiajam redaktoriui, Lietuvių kalbos instituto direktoriui.

Juozas Balčikonis gimė 1885 m. Ėriškiuose (Ramygalos vlsč., Panevėžio apskr.). 1898 m. jis baigė Ramygalos pradinę mokyklą. 1898–1906 m. mokėsi Panevėžio realinėje gimnazijoje, vėliau studijavo slavų filologiją Sankt Peterburgo (Rusija) universitete. Studijų metais pradėjo domėtis lietuvių kalba, jos tarmėmis. Universitete susipažino su Eduardu Volteriu, Aleksejumi Šachmatovu ir kt., susidomėjo tautosaka ir tarmėmis, o vasaromis bendravo su Jonu Jablonskiu, Kazimieru Būga, kurie skatino tyrinėti lietuvių kalbą. 1909 m. Vilniuje buvo sudaryta komisija, kuri turėjo rūpintis tautosakos rinkimu, į ją buvo įtrauktas ir J. Balčikonis. 1911 m. baigęs universitetą, Vilniuje jis dirbo kalbos stilistu laikraščio Viltis redakcijoje, mokytojavo A. Kovaliuko vyrų progimnazijoje, „Saulės“ draugijos suaugusiųjų kursuose, buvo aktyvus Lietuvių mokslo draugijos narys. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui J. Balčikonis pasitraukė į Voronežą. Ten dėstė lietuvių ir lotynų kalbas perkeltose lietuvių gimnazijose, mokytojų institute, daug prisidėjo steigiant lietuviškas gimnazijas, leidžiant lietuvišką spaudą. Po karo grįžęs į Lietuvą, jis vadovavo Panevėžio „Saulės“ draugijos gimnazijai (1918–1920 m.), Panevėžio mokytojų seminarijai (1920–1924 m.). Tuo laikotarpiu J. Balčikonis dėjo daug pastangų, kad K. Būga imtųsi rašyti Lietuvių kalbos žodyną. Vėliau J. Balčikonis dėstė Lietuvos universitete (1924–1930 m.), Vytauto Didžiojo universitete (1931 m.), Vilniaus universitete (1944–1960 m.). 1944 m. jam suteiktas profesoriaus vardas, nuo 1946 m. – Lietuvos mokslų akademijos narys. 1944–1952 m. J. Balčikonis ėjo Lietuvių kalbos instituto direktoriaus pareigas. Mirė 1969 m., palaidotas gimtuosiuose Ėriškiuose (Panevėžio r.).

J. Balčikonis į lietuvių kalbotyros istoriją įėjo kaip žodynininkas, kalbos istorikas, dialektologas, gramatikos specialistas, vietovardžių tyrinėtojas, kalbos grynumo puoselėtojas, tautosakininkas. Jis daug nuveikė, kad būtų išsaugotas lingvistinis palikimas: parengė penkis Jono Jablonskio raštų tomus (1932–1936), fotografuotinį 1858 metų Merkelio Petkevičiaus katekizmo (1939) leidimą, rinktinius Motiejaus Valančiaus Raštus (1931), Jano Otrębskio Lietuvių kalbos gramatikos (Gramatyka języka litewskiego, 1956–1965) vertimą (neskelbta). Kartu su kitais kalbininkais redagavo 1653 m. Danieliaus Kleino Pirmosios lietuvių kalbos gramatikos (1957) vertimą iš lotynų kalbos, taip pat Michailo Petersono Lietuvių kalbos apybraižą (1955). Parengė autentišką dainuojamosios tautosakos rinkinį Druskininkų dainos (1972). J. Balčikonis darbavosi ir onomastikos srityje: savo darbuose jis pasisakė prieš dirbtinius kaimų pavadinimus, ragino ieškoti ir atgaivinti autentiškus vietovardžius. Spaudoje yra paskelbęs seriją straipsnių kalbos norminimo klausimais.

Svarbiausiu Juozo Balčikonio darbu pagrįstai laikomas Lietuvių kalbos žodyno (LKŽ) redagavimas. Mirus šio žodyno pradininkui Kazimierui Būgai, 1930 m. jo darbą Lietuvos Respublikos švietimo ministerijos nurodymu perėmė J. Balčikonis. Jam pavyko suorganizuoti tikrą žodžių rinkimo vajų – iš spausdintų ir rankraštinių lietuvių kalbos paminklų, ypač iš gyvosios kalbos, vien 1931–1941 m. kartoteka buvo papildyta daugiau kaip 1 mln. vienetų. Taigi, iš K. Būgos perimta 617 tūkst. lapelių kartoteka padidėjo kone trigubai. J. Balčikonis spaudoje nuolat skelbė visuomenei skirtus straipsnius apie žodžių rinkimo metodiką (vien 4-ajame dešimtmetyje pasirodė 33 tokie straipsniai!). Iš tų straipsnių atėję J. Balčikonio raginimai tapo aforizmais: „Žodyno autorium turi būti tauta! Dėk žodį prie žodžio – turėsi žodyną“. Tęsdamas K. Būgos darbą J. Balčikonis nustatė naujus LKŽ redagavimo principus: atsisakė tikrinės leksikos, žodžių istorijos, etimologijų pateikimo, nuorodų kitomis kalbomis. Į pirmą vietą buvo keliami tarmių faktai (paveldėtoji leksika) ir autentiški šnekamosios kalbos sakiniai („Žodynas turės būti sakinių žodynas“). Sprendžiant LKŽ teorinius klausimus kartu formavosi ir lietuvių leksikografijos mokykla. J. Balčikoniui vadovaujant buvo išleisti du Žodyno tomai – 1941 m. ir 1947 m. Sustiprėjus ideologiniam spaudimui ir iš žodynininkų primygtinai reikalaujant, kad LKŽ tekstas atitiktų sovietinę propagandą, 1953 m. J. Balčikonis pasitraukė iš LKŽ vyriausiojo redaktoriaus pareigų. Tačiau nuo leksikografinio darbo nenutolo: toliau rūpinosi LKŽ leidimu, ugdė jaunuosius žodynininkus, pats rinko žodžius, buvo vienas iš Dabartinės lietuvių kalbos žodyno (1954) redaktorių.

Mokslininkas per visą savo gyvenimą daug dėmesio skyrė vertimams (jaunystėje net svarstė, kam labiau atsidėti – kalbotyrai, tautosakai ar vertimams). Kaip ir rašydamas Žodyną, taip ir versdamas jis siekė šviesti visuomenę aktualiais kalbos klausimais. J. Balčikonis išvertė į lietuvių kalbą Hanso Christiano Anderseno, brolių Jacobo ir Wilhelmo Grimmų, Vilhelmo Hauffo, Charlesʼio Perraultʼo pasakas, Julesʼio Verneʼo, Jonathano Swifto klasikinius veikalus, Adomo Mickevičiaus poemą „Gražina“. Jo kokybiški vertimai reikšmingai prisidėjo prie bendrinės kalbos formavimosi.

Amžininkai prisimena išskirtinę Juozo Balčikonio asmenybę. Jam teko gyventi sudėtingais prieškarinės Lietuvos, sovietų okupacijos, Antrojo pasaulinio karo ir pokario metais, priimti nelengvus sprendimus palaikant santykius su valdžia, mokslo institucijomis ir visuomene. Visais atvejais J. Balčikonis išliko principingas, tvirtai ginantis savo nuostatas, orus ir nesižeminantis prieš jokį diktatą. Pagal jo suformuluotus principus parašyti LKŽ tomai „sudarė teorines ir praktines prielaidas <…> parengti visą kapitalinį 20 tomų veikalą, kurio vaisiais sėkmingai naudojasi kalbos mokslas ir įvairių kultūros sričių tyrėjai“ (Aldonas Pupkis). J. Balčikonio gyvenimas ir veikla lai tampa įkvėpimu dabarties kalbininkų kartoms, kaip nuosekliu ir atkakliu darbu galima įveikti iškylančius nūdienos iššūkius.