100-osios lietuvių kalbininko Zigmo Zinkevičiaus (1925–2018) gimimo metinės

Zigmas Zinkevičius gimė 1925 m. sausio 4 d. Juodausių vienkiemyje prie Ukmergės. 1945–1950 m. studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą Vilniaus universiteto Istorijos-Filologijos fakultete. 1955 m. apgynė filologijos mokslų kandidato disertaciją Lietuvių kalbos įvardžiuotinių būdvardžių istorijos bruožai, 1967 m. – filologijos mokslų daktaro disertaciją Lietuvių dialektologija. Lyginamoji tarmių fonetika ir morfologija.

1946–1994 m. dirbo Vilniaus universitete, 1969 m. suteiktas profesoriaus vardas. Skaitė paskaitas Vilniaus pedagoginiame institute, Lietuvos konservatorijoje ir Vytauto Didžiojo universitete. Pedagoginei veiklai paskyrė beveik 50 metų, vadovavo Vilniaus universiteto Lietuvių kalbos ir Baltų filologijos katedroms, buvo fakulteto prodekanas. Nuo 1990 m. – Lietuvos mokslų akademijos tikrasis narys.

1995–1996 m. buvo Lietuvių kalbos instituto direktorius. Iš čia pakviestas į Lietuvos Vyriausybę: 1996–1998 m. dirbo Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministru.

Tai produktyviausias lietuvių kalbininkas, paskelbęs per 100 knygų, per 1 000 mokslo ir mokslo populiarinimo straipsnių. Pagrindinės Zigmo Zinkevičiaus tyrimų kryptys – tarmėtyra, kalbos istorija, istorinė gramatika, onomastika. Svarbiausias tarmėtyros veikalas – Lietuvių dialektologija (1966): jame pateikta lyginamoji tarmių fonetika ir morfologija. Reikšmingiausias kalbos istorijos veikalas – šešiatomė Lietuvių kalbos istorija (1984–1995): ji pradedama nuo kalbos kilmės ir baigiama raida naujausiais laikais. Svarbiausi onomastikos tyrimai – Lietuvių antroponimika. Vilniaus lietuvių asmenvardžiai XVII a. pradžioje (1977), Lietuvių asmenvardžiai (2008). Parengti ir išleisti Kazimiero Būgos Rinktiniai raštai (1958–1962).

Zigmas Zinkevičius – išskirtinė asmenybė, mačiusi dvi Nepriklausomas Lietuvas, dvi okupacijas, susiformavusi tvirtą požiūrį į mokslinio darbo esmę ir einamų pareigų prasmę. Visų pirma, tai talentingas dėstytojas, penketą dešimtmečių siekęs, kad filologai gautų gerus lituanistikos pagrindus: skaitė paskaitas, vadovavo studentų ir doktorantų darbams, organizavo vadovėlių rengimą, du išleido pats: Lietuvių kalbos dialektologija (1978) ir Lietuvių kalbos istorinė gramatika (1980–1981).

Kalbininkas mokė ne tik studentus – jis sąmoningai siekė, kad jo knygų turinys būtų prieinamas platesnei visuomenei, kad ją pasiektų žinios, kurių reikia kalbos, tautos ir valstybės raidai suprasti. Apžvelgdamas lituanistikos problemas, jis rašė: „Kalbos istorijos mokslas turi padėti pažinti tautos istoriją“ (1995). Diachroniniai mokslininko tyrimai, ypač onomastikos, buvo orientuoti ne tik į kalbos, bet ir į valstybės istoriją.

Dėl kalbos Zigmas Zinkevičius pasuko ir į politiką. Dalyvaudamas politiniame ir visuomeniniame gyvenime, buvo principingas lietuvių kalbos teisių gynėjas: rūpinosi ir istorinės tiesos atkūrimu, ir valstybinės kalbos apsauga. Dirbdamas švietimo ir mokslo ministru, siekė, kad visose Lietuvos mokyklose būtų mokoma valstybine kalba. Jis buvo tautinės mokyklos kūrėjas: ta kryptimi ėjo turėdamas aiškią viziją – valstybinę kalbą mokantį ir Lietuvai dirbantį jaunimą.

Priverstas pasitraukti iš politikos, grįžo prie mokslo. Aktyviai bendradarbiaudamas su Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutu ir Lietuvių kalbos institutu, leido mokslo bei mokslo populiarinimo knygas. Dauguma jų skirtos svarbioms lietuvių kalbos ir Lietuvos istorijos temoms, visos be išimties grįstos kalbotyros duomenimis.

Ne kasdien mąstome, kaip glaudžiai susijusi kalba, tauta ir valstybė, bet 2025-ieji suteiks progų tai prisiminti, kai norėsime pagerbti apie jų sąsajas tiek daug rašiusį lietuvių kalbininką Zigmą Zinkevičių.