In memoriam Tamazas Gamkrelidzė

Dažnokai šiemet tenka rašyti in memoriam. Atsisveikiname su garsiais baltistais, su mokslininkais, tyrusiais mūsų kalbas. Vakar iš Sakartvelo atkeliavo liūdna žinia, kad, eidamas 91 metus, mirė garsusis sakartvelų kalbininkas ir politikas Tamazas Gamkrelidzė (gimė 1929 m. spalio 23 d. Kutaisyje). T. Gamkrelidzė buvo reto talento ir išsilavinimo žmogus. Mums nepamirštamas išliks kapitalinis darbas, parašytas drauge su iškiliuoju Viačeslavu Ivanovu, „Indoeuropiečių kalba ir indoeuropiečiai. Rekonstrukcija ir istorinė-tipologinė prokalbės ir prokultūros analizė“. Apie knygą rašyti sudėtinga – ją reikia skaityti ir dar kartą skaityti, kad suvoktume veikalo didybę ir daugybę hipotezių, kad galėtume mūsų dienų akimis diskutuoti, nes knyga tikrai sudėtinga, verčianti patiems ieškoti atsakymų, primenanti ir mūsų genčių, ir kalbų istoriją. Dera prisiminti, kad T. Gamkrelidzė bendravo su Marija Gimbutiene ir vertino jos darbus. Knyga buvo išleista 1984 m. Pats Romanas Jakobsonas parašė pratarmę šios knygos leidimui. Ji buvo apdovanota svarbiausiomis to meto premijomis. 1995 m. Niujorke buvo išleista anglų kalba. Vis prisimenu V. Ivanovo žodžius, ištartus jam vaikštinėjant su Volfgangu P. Šmydu M. K. Čiurlionio gatve po baltistų kongresų baigiamųjų vakarienių: „Jaunoji Kolege, kada Jūs suvoksite, ką mudu su Tamazu Gamkrelidze norėjome pasakyti, tada ir kalbėsimės.“ Teko skaityti, pagal išgales suvokti ir padiskutuoti. Tos diskusijos buvo proto puota. Neliko abiejų autorių, likome mes, mūsų mokiniai, kuriems reikės skaityti ir skaityti. Abu autoriai parašė vieną iš įsimintiniausių veikalų per baltistikos istoriją. T. Gamkrelidzė, be galo gyvo, imlaus proto žmogus, aptarinės savo darbus jau kitame gyvenime, palikdamas viltį, kad mes vis tiek suvoksime, kas parašyta jo darbuose. Garsusis sakartvelas ne tik užkariavo savo prigimtą erdvę, bet ir sukūrė save. Mums liko jo darbai, idėjos. O tai milžiniškas palikimas.