Kaip keičiasi žiniasklaidos kalba?

This page is only available in Lithuanian.

Daugelyje kalbinių bendruomenių atliekami žiniasklaidos raidos tyrimai rodo augantį didmiesčių, pirmiausia – sostinės, kalbos vaidmenį ir bendrinę kalbą prarandant viešajai kalbai tinkamiausios, geriausios kalbos statusą. Lietuvoje, kaip ir kitur, geriausia kalbos atmaina įprasta laikyti nacionalinių transliuotojų kalbą. Lietuvių kalbos normintojai iš žiniasklaidos tikisi (ir reikalauja) atkartoti savo siūlomas tarties normas.

Ar gali būti, kad ir lietuvių kalbos bendruomenėje keičiasi geriausios kalbos turinys ir geriausia kalba tampa nebe norminė, o sostinės Vilniaus kalba? Naudojantis Sociolingvistikos centro parengtu diachroniniu Lietuvos sakytinės žiniasklaidos tekstynu (plačiau apie jį žr. http://tekstynas.sociolingvistika.lt), atliktas televizijos ir radijo kalbos tyrimas. Analizuota formų raida ir panašumas su Vilniaus kalba. Daugiausia dėmesio skirta vienai iš būdingųjų Vilniaus kalbos tarties ypatybių – vadinamajam balsių trumpinimui, kuris suprantamas kaip rašto kalboje ilgaisiais užrašomų nekirčiuotų balsių /i:/, /u:/, /e:/, /o:/, /æ:/ ir /a:/ tarimas pusilgių ir trumpų, pvz., tariama idomus, mokitojas, umedė, posukis, džiuvesėliai, kasnelis, katina ir pan.

Palyginus vilniečių, laidų vedėjų ir norminės tarties (ją reprezentuoja Antano Pakerio (1982) ir Lidijos Kaukėnienės (2003) apskaičiuotos reikšmės) nekirčiuotų ilgųjų balsių trukmės duomenis, paaiškėjo, kad nė vienu žiniasklaidos raidos etapų eterio kalba nesutapo su norminės tarties normomis: televizijoje ir radijuje tirtųjų balsių trukmė buvo ir tebėra gana variantiška, nevienoda. Buvo matyti, kad normine vadinama tartis yra labai nutolusi nuo gyvųjų kalbos atmainų – sovietmečio ir dabartinio laikotarpio žiniasklaidos bei Vilniaus kalbos.

Nekirčiuotų ilgųjų balsių trukmės rodikliai taip pat atskleidė, kad žiniasklaidos tartis kinta ir panašėja su tomis tarties normomis, kokios fiksuojamos ir vilniečių kalboje. Tą patį rodo ir laidų vedėjų balsių įtempimo rodikliai: įtempimas mažėja ir panašėja su Vilniaus kalba. Vis dėlto įtempimas yra būtent tas rodiklis, kuris neleidžia visiškai sutapatinti šiandieninės žiniasklaidos ir dabartinės vilniečių kalbos: laidų vedėjai balsius taria įtemptesnius nei vilniečiai. Žiniasklaidoje balsių įtempimas gali būti laikomas formaliojo stiliaus indeksu, nes būtent šis rodiklis (o ne balsių trukmė) būdingesnis rimtoms, visuomeninės tematikos laidoms. O štai vilniečiams formaliojo stiliaus žymiklis, panašu, yra ne įtempimas, o didesnė balsių trukmė.

Gali būti, kad žiniasklaidoje nekirčiuotų ilgųjų balsių trukmė ir įtempimas kinta dėl sisteminių viešosios erdvės pokyčių, dėl to, kad keičiasi viešojo kalbėjimo sąlygos ir geros kalbos idėja. Dabartinė žiniasklaida dažniau nei sovietmečiu kalba spontaniškai, nebėra prievolės turėti iš anksto parengtą (ir patikrintą) tekstą, kurį būtina arba pravartu skaityti. Gali būti (reikėtų tikrinti tolesniais tyrimais), kad balsių trukmę veikia ir žiniasklaidoje augantis kalbėjimo tempas – tokį polinkį pastebi kitų šalių tyrėjai.

Vis dėlto – ir tai, ko gero, bus pagrindinis veiksnys – „geriausios kalbos“ pokyčius gali lemti ir naujas pačios žiniasklaidos, jos profesionalų įvaizdis, augantis neformalios tapatybės, auditorijai artimo, įdomaus, šiuolaikiško, sėkmingo kalbėtojo stiliaus poreikis. Šios socialinės reikšmės mūsų bendruomenėje siejamos su sostinės kalba. Taigi viešosios kalbos ir Vilniaus kalbos artėjimas gali būti ir augančio Vilniaus kalbos prestižo atspindys.

Tekstą parengė Ramunė Čičirkaitė.