Bookstore

This page is only available in Lietuvių.

TURINYS

 

Straipsniai

1 | Veslava Čižik. Linksnių atrakcija lyginamosiose konstrukcijose

19| Bernd Gliwa. Nešinas, vedinas, tekinas

35| Lidija Kaukėnienė. Lietuvių bendrinės kalbos nekirčiuotų balsių kiekybė

49| Asta Kazlauskienė, Kristina Veličkaitė. Pastabos dėl lietuvių kalbėjimo tempo

59| Krzysztof Malesa. Some preliminary remarks on spatial distinctions in Lithuanian

71| Rolandas Mikulskas. Postverbų pateikimo problema Lietuvių kalbos žodyne

97| Rita Miliūnaitė. Kalbos reiškinių vertinimo laipsniai

105| Silvija Papaurėlytė. Kai kurios liūdesio koncepto raiškos ypatybės lietuvių kalboje

119 | Loreta Semėnienė. Būdvardžio derinimas ir būdvardžio bevardės giminės problema

137 | Elena Valiulytė. Dėl vienos kilmininko semantinės funkcijos

143| Ramunė Vaskelaitė. Lietuvių kalbos daiktavardiniai junginiai sintaksinių ryšių požiūriu

159| Bohumil Vykypěl. „Das phonologische Inventar und seine morphonologische Klassifizierung“ (einige Bemerkungen)

Pastabos

177 | Vytautas Vitkauskas. Mažmožis

177 | Vladas Žulys. Dėl tariamos nulinės jungties

Recenzijos

185 | Daiva  Atkočaitytė, Pietų žemaičių raseiniškių prozodija ir vokalizmas (Vytautas Vitkauskas)

187 | Friedrich Scholz, Hrsg., Textkritische Edition der übersetzung des Psalters in die litauische Sprache von Johannes Bretke (William R. Schmalstieg)

Personalia

191 | Elena Valiulytė (Gina Kavaliūnaitė)

In memoriam

197 | Velta Rūķe-Draviņa (Laimutė Baluodė)

201 | santraukos

209 | gauti leidiniai

211 | rodyklės (J. Pajėdienė)

 

48 TOMO SANTRAUKOS

This page is only available in Lietuvių.

 

Straipsniai

Laimis Bilkis. Dėl miesto vardo Kaišiadórys kilmės

Kazimieras Garšva. Panevėžiškių fonetikos raida abipus Latvijos sienos

Artūras Judžentis. Mikalojaus Daukšos Katekizmo (1595) sudėtiniai aiškinamieji sakiniai

Alma Ragauskaitė. XVII–XVIII amžių kauniečių (vyrų) pavardžių variantai

William R. Schmalstieg. The Indo-European genitive of agent with finite verbs and participles

Wojciech Smoczyński. Hiat laryngalny w językach bałto-słowiańskich

Nijolė Tuomienė. Ramaškonių šnektos priebalsinio kamieno daiktavardžių kaityba

Bohuslav Vykypěl. Zum Schicksal der Dualformen (ein tschechisch-lettisch-litauisch-sorbischer Vergleich mit einigen allgemeinen Bemerkungen)

Steven Young. Lithuanian žiaurùs : žvėrìs

Pastabos

A. Andronovas. Dėl naujų publikacijų lietuvių kalbos teorinės fonetikos ir morfologijos klausimais

L. Grumadienė, V. Žilinskienė. Nesusipratimai dėl dažninio žodyno

 

Recenzijos

Wojciech Smoczyński, Język litewski w perspektywie porównawczej (Jurgis Pakerys)

  J. Marcinkiewicz, N. Ostrowski, eds. Munera linguistica et philologica Michaeli Hasiuk dedicata (Birutë Kabašinskaitė)

Naujų darbų apžvalga

Lietuvių kalbotyra 2001 metais: Lietuvoje išleisti darbai (Artūras Judžentis)

Santraukos

Laimutis Bilkis

Dėl miesto vardo Kaišiadórys kilmės

Lietuvos miestų vardų kilmės tyrimams skirtoje studijoje A. Vanagas teigia, jog miesto vardas Kaišiadórys yra vėlyvas, atsiradęs bene tik XIX a. antrojoje pusėje. Šį urbanonimą jis laiko sudurtiniu: Kaiš-ia-dórys. Antrasis jo sandas dor- vedamas iš dar- ir kildinamas iš liet. daryti ‘dirbti, gaminti’, bet abejojama, kuri pirmojo sando šaknis – gyvosios kalbos kaiš- ar raštų kaš- yra autentiška. Pastaroji problema paliekama neišspręsta, nes nurodomos abiejų variantų kilmės galimybės: kaš- kildinama iš slavizmo kašė ‘krepšys, pintinė’, o kaiš- – iš liet. kaištis ‘volė, kamštis; kuolelis ar pagalys kam užkišti; durų skląstis, velkė’. Manoma, kad vardas Kaišiadórys kilęs iš žmonių pavadinimo pagal profesiją – *kašiadariai, t. y. kašių darytojai, dirbėjai, arba *kaišiadariai, t. y. kaiščių darytojai, dirbėjai.

Kai kurie A. Vanago nepaminėti (matyt, nežinoti) istoriniai duomenys, taip pat ir kelios kalbamojo urbanonimo lingvistinës ypatybės leidžia manyti vardą Kaišiadórys esantį kitokios kilmės.

Šis oikonimas jau žinomas XVI a. pabaigoje – 1590 m. dokumente nurodoma gyvenamoji vietovė Кошейдарова. Istorijos šaltiniai rodo, jog šiose vietose gyvenęs totorius Chaišadaras (ar Choišadaras) Momulevičius: Lietuvos Metrikoje 1565 m. įrašytas asmuo Хойша Дармомулевичъ, 1567 m. tokio paties pobūdžio sąraše yra totorius Шадаръ Момулевичъ. Tokie užrašymai laikytini kiek netiksliais rankraščio įrašų perteikimais ir neabejotinai suponuoja to paties asmens įvardijimą Хойшадар(ъ) Момулевичъ. Be to, yra istorinių duomenų apie visą Chaišadarovičių ar Choišadarovičių giminę. Vienas iš šios giminės narių – Jachija – 1670 m. minimas kaip Verdasavos dvaro valdytojas. Verdasava buvusi šalia Kaišiadorių dvaro, kurį greičiausiai ir valdė tas pats Jachija, o galbūt tai yra netgi tas pats kelis vardus turėjęs dvaras. Taigi Chaišadaro (Choišadaro) ir kitų Chaišadarovičių (Choišadarovičių) sąsajos su Kaišiadorių dvaru yra neabejotinos.

Kaišiadórių kilmės pagrindu laikant totorių asmenvardį *Chaišadaras ar *Choišadaras reikia kalbėti ne apie vietovardžio slavinimo, bet lituanizavimo dalykus. Čia išskirtini du reiškiniai: žodžio pradžios ch virtimas k ir segmento -dar- virtimas į -dor-, tiksliau a ® o. Jų priežastis galima paaiškinti ir lietuvių kalbos ir konkrečiai lietuvių vietovardžių kontekste: kalbamasis asmenvardis lietuvių buvo suprantamas kaip nelietuviškas žodis, todėl jo pradžios priebalsis ch, kaip ir kituose skoliniuose, dėsningai pakito į k; segmente -dor- o ¬ a greičiausiai atsirado taip pat pagal slavizmų adaptacijos analogiją: slavų a ® liet. kirčiuotas o arba konkrečiau – pagal sl. – арь, (lenk. -arz) ® liet. -or-. Kiek atsargiau tokia analogija formoje Kaišiadórys įžvelgtina dėl priegaidžių skirtumo, nes skoliniuose kirčiuotas o paprastai turi tvirtagalę priegaidę. Kita vertus, tokiai vietovardžio kirčiavimo paradigmai susidaryti galėjo turėti įtakos polinkis kitus asmenvardinius daugiskaitinius gyvenamųjų vietų vardus su galūne -ys kirčiuoti pagal 3 kirčiuotę.

Totoriškos miesto vardo Kaišiadórys kilmės galimybę pagrindžia ir ta aplinkybė, jog jis kilmės požiūriu nėra koks nors ekskliuzyvus lietuvių vietovardis. Kaišiadorių, Trakų, Vilniaus apylinkėse yra ir daugiau totoriškos kilmės gyvenamųjų vietų vardų, pvz., Ardõsai, Melekónys, Kazakliõriai, Keturiasdešimt Totorių, Tatarka, Totorinė, Totoriškės.

Istoriniu bei lingvistiniu požiūriu gyvenamosios vietos vardo Kaišiadórys ryšys su totorišku asmenvardžiu *Chaišadaras, *Choišadaras (Хойшадар(ъ), Chaszajdar) atrodo ne tik galimas, bet ir labai įtikimas.

Kazimieras Garšva

Panevėžiškių fonetikos raida abipus Latvijos sienos

 Straipsnyje bandoma rekonstruoti panevėžiškių tarmės raidą, remiantis XVI–XVIII amžiais užrašytais vietovardžiais bei asmenvardžiais iš Linkuvos, Klovainių, Joniškio ir Joniškėlio bažnyčių krikšto ir sutuoktuvių knygų. Jų fonetinius bruožus rekonstruoti sunku dėl lotyniškos arba lenkiškos rašybos įtakos, todėl išvadas galima daryti tik apytiksliai ir atsargiai.

Kirčiuotas ilgasis balsis *a panevėžiškių tarmėje galėjo būti susiaurėjęs į o jau XVI a. Dvigarsiai am, an, em, en, nosiniai ą, ęsiaurėjo, matyt, XVI–XVIII a. Nekirčiuoti balsiai i, u platinti jau senuosiuose XVII a. tekstuose. Balsis o (ir, matyt, ė) tada tik pradėtas siaurinti, plg. Oniuni / Uniuni ‘Oniūnai’. Tada vienbalsinti nekirčiuoti dvibalsiai ie, uo. Nekirčiuotas supriešakėjęs u kartais verstas i, o tarp priebalsių retkarčiais įterpti balsiai e, i (plg.: Ianiszekiel ‘Joniškėlis’, Posiwityn ‘Pašvitinys’), praleistas dvibalsio eiantrasis komponentas (Nareykany / Narekany ‘Nereikoniai’). Priebalsis l tarmėje sukietintas greičiausiai XVII a. Kirtis panevėžiškių tarmėje XVII a. antrojoje pusėje buvo atitrauktas, plg.: Typiony < Stipiònε ‘Stipinai’, Garnes < Ga»nes ‘Garnys’.

Siauresnio (centrinio) tarmės arealo – Linkuvos ir gretimų šnektų – detalesnė fonetikos raida galėjo būti tokia: 1) ą, ę, an, entipo garsų siaurėjimas apie XVI a., plg.: Montovtovič, Minkunovič1555 m. (remiamasi bažnyčios archyvais); 2) kirčiuoto ilgojo a· susiaurinimas į o· iki XVI–XVII a., plg.: Rimeikonis 1555 m., Labaris / Laboris 1679; 3) priebalsio l sukietinimas prieš e tipo balsius ir junginiuose lbe, lde apie XVII a.: *lantâ < lentâ, Waldeyki 1677 > Valdake ‘Valdeikiai’; 4) kirčio atitraukimas apie XVII a., plg. *lantâ> *lontâ > lont(a); 5) kirčiuotų trumpųjų balsių i, u, e, apailginimas; 6) nekirčiuotų ilgųjų balsių i·, u·, ė·, o·, e·, a· trumpinimas; 7) balsio i platinimas į e: Zembiški 1674, Gierbutki1676, Pezenis 1765; 8) nekirčiuotų ie, uo vienbalsinimas, ė, osiaurinimas (dažniau patarmės pietinėje dalyje): Wiendzindzie / Wendzindzie 1677, Woytekunas 1738, Binkiawiczene 1793; Tolminij1677, Tulminy 1711, Truszkuny 1711; 9) supriešakėjusių nekirčiuotų ý, â vertimas i (plg. serb’ala ‘siurbėlė’, velnis’ ‘velnias’).

Antrasis šnektų raidos etapas tęsėsi po 1708–1711 m. maro (remiamės ir gausiais šnektų tekstais): 1) trumpųjų i, u, e, akokybinė redukcija galiniame skiemenyje XVIII–XX a. (1860 m. užrašytuose Lauksodžio parapijos varduose, pavardėse trečdalis trumpųjų balsių jau buvo išmesti); 2) balsių e, ε/o įterpimas priebalsių junginyje prieš l, r, m, n, v XIX–XX a.; 3) balsio e (< i) tolimesnis platinimas į ó prieš kietąjį priebalsį XIX–XX a.

Artūras Judžentis

Mikalojaus Daukšos Katekizmo (1595) sudėtiniai aiškinamieji sakiniai

Straipsnyje nagrinėjami M. Daukšos Katekizmo ir Trumpo būdo pasisakymo nuodėmių (1595) sudėtiniai aiškinamieji sakiniai. Jie lyginami su atitinkamais dabartinės bendrinės kalbos sakiniais.

Daukšos aiškinamuosiuose sakiniuose vartojami jungtukai idant, jog, ir jei(g(u)). Dabartinėje bendrinėje kalboje vyraujantis šių sakinių jungtukas kad Daukšos vartojamas tik laiko ir jiems artimuose priežasties bei sąlygos sakiniuose.

Išnagrinėjus Katekizmo ir Trumpo būdo pasisakymo nuodėmiųsudėtinius sakinius matyti, kad Daukšos raštų kalboje dar nesusiformavusi asemantinių, arba funkcinių, sudėtinių sakinių jungtukų kategorija. Tais pačiais jungtukais, kuriuos Daukša vartoja aiškinamuosiuose sakiniuose, siejamos ir aplinkybinių sakinių dalys. Jungtukai parenkami pagal šalutinio sakinio ir pagrindinio tarinio semantinį santykį. Sakiniuose su verba desiderativa, su deontinio modalumo veiksmažodžiais, verba timendi ir pan. vartojamas jungtukas idant; šis jungtukas sieja ir tikslo arba padarinio aplinkybinių sakinių dalis. Aiškinamuosiuose sakiniuose su episteminio modalumo veiksmažodžiais (verba dicendi, sentiendietc.) vartojamas jungtukas jog. Reikšminga tai, kad šis jungtukas vartojamas ir priežasties prasminį atspalvį turinčiuose sakiniuose, taip pat sakiniuose su protinę veiklą reiškiančiais veiksmažodžiais (kai protinės veiklos objektas yra ir jos priežastis): tokia jo vartosena panaši kaip aplinkybiniuose priežasties sakiniuose. Episteminio modalumo sakiniuose, tik gerokai rečiau, vartojamas ir jungtukas jeigu (siejantis ir aplinkybinių sąlygos sakinių dėmenis). Skirtingai negu jungtukui jog, jam nebūdingos faktyvinės presupozicijos.

Alma Ragauskaitė

XVII–XVIII a. kauniečių (vyrų) pavardžių variantai

 

XVII–XVIII a. galutinis kauniečių pavardžių fornavimasis dar nebuvo pasibaigęs. Tai liudija gausybė įvairių pavardžių variantų. Jų atsiradimą sąlygojo įvairios aplinkybės. Kauno miesto tarybos, vaito, suolininkų teismų raštinės savo knygas, kuriose užfiksuotos kauniečių pavardės, rašė ne lietuvių, o senąja lenkų ir lotynų kalba. Taigi miestiečių antroponimai buvo slavinami, lotyninami ir pan. Todėl jau susiformavusi to paties asmens pavardė skirtinguose bylos įrašuose galėjo būti kaip nors pakeista. Kalbamajam reiškiniui įtakos turėjo tirtų aktų knygų specifika. Jos paprastai buvo rašomos praktiniais sumetimais. Todėl tiksli kauniečių pavardžių rašyba niekam nerūpėjo. Jau paminėtas ieškovas ar atsakovas kitame bylos nagrinėjimo protokole galėjo būti užrašytas kitokia pavardės forma. Šis įvairavimas iš dalies susijęs ir su neoficialiu miestiečių apibūdinimu. Mat XVII–XVIII a. Kauno teismuose jiems būdavo leidžiama kalbėti, atsakinėti į įvairius klausimus. Visai įmanoma, kad šie asmenys patys save pavadindavo skirtingai. XVIII a., kuomet miesto raštinių aplinka tapo nebelietuviška, atsirado ypač palankios sąlygos plisti įvairioms tos pačiõs pavardės formoms. XVII a. pavardžių variantai buvo suskirstyti į tris grupes: 1) pavardžių variantai, susidarę dėl grafinių ir fonetinių skirtumų, 2) pavardžių variantai, besiskiriantys galūnėmis, ir 3) pavardžių variantai su skirtingomis patroniminėmis priesagomis. Pastarųjų dviejų grupių variantai straipsnyje pavadinti morfologiniais. Daugiausia aptarta pirmosios grupės pavardžių formų. XVIII a. Kauno miesto aktų knygose užrašytos pavardės taip pat įvairavo. Itin daug pasitaikė grafinių fonetinių pavardžių variantų.

William R. Schmalstieg

Indoeuropiečių prokalbės veikėjo kilmininkas su asmenuojamosiomis veiksmažodžio formomis bei dalyviais

Straipsnyje pateikiami pavyzdžiai iš senųjų indų, senųjų persų, tocharų, graikų bei slavų kalbų, kai su asmenuojamosiomis veiksmažodžio formomis vartojamas veikėjo kilmininkas. Autorius iškelia mintį, kad kai kurių indoeuropiečių kalbų veiksmažodžių, pvz., veiksmažodžių su priesaga ē, valdomas objekto kilmininkas pagal kilmę galėjo būti veikėjo kilmininkas, etimologiniam subjektui atliekant patiento funkciją.

Wojciech Smoczyński

Laringalinis hiatas baltų bei slavų kalbose

 

Straipsnyje nagrinėjamas vadinamojo laringalinio hiato (Laryngalhiat) likimas baltų bei slavų kalbose. Turimi omenyje atvejai, kai pozicijoje tarp i arba u ir priesagos balsio išnykęs laringalinis garsas. Tokia padėtis būdinga nykstamojo laipsnio dariniams iš *CeUH-/*CUeH- arba *CeuH-/*CueH‑ tipo šaknų. Prie šių šaknų pagrindinio laipsnio *CeH pridėjus vokalinę priesagą, laringalas išnyksta nepalikdamas pėdsakų (laringalui išnykus įvyksta kontrakcija arba atsiranda antrinis dvibalsis). Po minėtojo tipo šaknų nykstamojo laipsnio formų panašiomis sąlygomis išnykus laringalui, po balsiu i, u susidaro hiatas, kuris baltų bei slavų kalbose pašalinamas įterpus homorganinį glaidą i arba u. Atsižvelgiant į tai, segmentus (i)j, (u)v reikia laikyti tokiais pat išnykusių laringalų pėdsakais, kaip atitinkamų alomorfų î, û balsių ilgumą. Kadangi skirtingi minėtųjų šaknų variantai priklausomai nuo priebalsinio arba balsinio priesagos pobūdžio (baltų bi-C/bij-V, sen. bažn. sl. bi-C/bij-V resp. baltų bū-C/buv-V, sen. bažn. sl. by-C/°buv-V) tęsia vienodo tipo prokalbės segmentus *b^hiH- resp. *b^huH-, peršasi išvada, kad alternacijos î-C/ii-V i ū-C/uu–V  atsiradimas yra tiesioginis baltų-slavų prokalbėje įvykusio laringalų išnykimo padarinys. Antra vertus, tokio pat tipo alternacijos atsiradimas nelaringalinėse (anit tipo) šaknyse aiškintinas kaip vėlesnės datos morfonologinė inovacija. Iš to ryškėja postulatas istorinei fonetikai: aprašant baltų bei slavų kalbų priebalsių j, vkilmę reikia griežtai atriboti abi šių fonemų kilmės galimybes (iš prokalbės i resp. u arba iš laringalinio hiato pašalinimo).

Nijolė Tuomienė

Ramaškonių šnektos kalbinės sistemos kitimo bruožai. Priebalsinio kamieno daiktavardžių kaityba

 

Straipsnyje aprašomi pagrindiniai periferinės Ramaškonių (Baltarusija, Varanavo r.) lietuvių šnektos kitimo bei nykimo veiksniai. Pietų aukštaičiams priklausanti šnekta maždaug prieš 80 metų prarado lygiavertės bendravimo priemonės pozicijas, yra nuolat veikiama ir gožiama slavų kalbų (baltarusių, lenkų, rusų). Krašte beveik visose gyvenimo srityse bendraujama vietine baltarusių šnekta, tvirtesnė lietuvių kalbos tradicija dar laikosi šeimos aplinkoje.

Tiriamų Ramaškonių arealo kalbų duomenų analizė patvirtino lietuvišką substratinį aprašomų teritorijų dabartinių šnektų pamatą. Ramaškonių lietuvių šnekta tebėra išlaikiusi pagrindinius savo kalbinės sistemos bruožus: fonetikos, morfologijos, leksikos ir kt. Tai puikiai atspindi seniausios kartos lietuvių šnektos įrašai. Sąlygiškai jaunesniosios kartos kalboje aptinkama vis daugiau naujovių, jaučiamas nuolatinis svyravimas, kurią formą pasirinkti.

Priebalsinis daiktavardžių kamienas šnektoje apiręs, pakitęs ir sumišęs su stipriaisiais balsiniais kamienais panašiai kaip ir kitose lietuvių tarmėse, įvairiose indoeuropiečių kalbose. Analizuotos ir lygintos iš dviejų pateikėjų kartų sudarytos paradigmos parodė aktyvios dvikalbystės poveikį: suartėjo dviejų pagrindinių krašto kalbų artikuliacinė bazė (jaunesniosios kartos kalboje beveik visose pozicijose nuosekliai vienbalsinami ie, uo), veikia kalbos paprastinimo tendencija, tiriamo kamieno daiktavardžiai turi daug gretutinių formų, vns. bei dgs. naudininkas, dgs. iliatyvas (vidaus einamasis vietininkas) vartojami prielinksniniai. Bendrinė kalba labiau paveikusi vyresniąją atstovų kartą.

 

Bohumil Vykypěl

Apie dviskaitos likimą (čekų-latvių-lietuvių-sorbų kalbų palyginimas su keliomis bendromis pastabomis)

 

Straipsnyje lyginamos čekų, latvių, lietuvių ir sorbų kalbų morfologinės formos. Pirmiausia lyginamos šnekamosios čekų kalbos daugiskaitos įnagininko ir latvių kalbos daugiskaitos naudininko formos. Abi formas galima aiškinti kaip senąsias dviskaitos formas. Jos skiriasi tuo, kad čekų kalbos formų genezę diachroniškai aiškina istorinė kalbotyra, tuo tarpu latvių kalbos formų genezę achroniškai aiškina lyginamoji kalbotyra. Toliau lyginamos lietuvių kalbos dialektų ir latvių kalbos daugiskaitos naudininko galūnės bei iliustruojama Prahos struktūralistų tezė apie diachronijos projekciją į sinchroniją. Pagaliau formuluojama tezė, kad morfologinės kategorijos gali išnykti dviem būdais: arba išnyksta formos kartu su funkcijomis, arba formos gauna naujas funkcijas. Tai matyti iš pateikiamų sorbų kalbos dialektų pavyzdžių.

Steven Young

Liet. žiaurùs : žvėris

Fraenkelis sieja liet. žiaurùs ‘grausam’ su žodžių žiaudùs ‘žiaurus [oft bei Daukantas]’, žiudrùs ‘rauh, uneben’, žiudrėti ‘rauh, uneben werden’ lizdu. Pastaruosius jis siūlo sieti arba su liet. žūti ‘zugrunde gehen’, žudyti ‘umbringen’ arba su rusø жудá ‘Entsetzen, Elend’. Tačiau Fraenkelio aiškinimas nepriimtinas ir dėl fonologinių (neįtikina *žiaur– kildinimas iš *žiaud(r)-) ir dėl semantinių (šaknies *žiaur– pagrindinė reikšmė ne ‘šiurkštus’, o ‘negailestingas’) priežasčių. Geriau motyvuotą aiškinimą galima rasti atsižvelgus į semantinį santykį tarp lotynų kalbos žodžių ferus ‘žvėris’ ir ferōx ‘žvėriškas, žiaurus’. Liet. žiaurùs galima interpretuoti kaip pirmąją pailginto laipsnio (state I) formą (*ģ^hēur-), kurią kaip antroji pailginto laipsnio (state II) forma atitiktų žvėris. Jeigu šis aiškinimas teisingas, tada *ģ^hēur– pagal kilmę būtų buvęs tematinis priklausomybės būdvardis, lietuvių kalboje pavirtęs u-kamienu.

This page is only available in Lietuvių.

 

Kazimieras Garšva. Lietuvių kalbos garsų fonologinės interpretacijos

Laima Grumadienė. Dabartinės rašomosios lietuvių kalbos dažninis žodynas ir jo bazė

Artūras Judžentis. Naujas žvilgsnis i lietuviu kalbos daiktavardžiu gimines kategoriją

Vaida Knabikaitė. Lingvistinės stilistikos užuomazgos Prano Skardžiaus ir Petro Joniko darbuose

Jurgita Macienė. Deminutyvų seka ir funkcionavimas tekste

Jurgita Mikelionienė. Analogija lietuvių kalbos žodžių daryboje. Potenciniai ir okaziniai dariniai

Rolandas Mikulskas. ,,Kablio” figūros nominacinės sistemos raiška lietuvių kalbos tarmėse

Marija Razmukaitė. Lietuvos sudurtinių oikonimų darybos bruožai

Loreta Semėnienė. Aukštesniojo ir aukščiausiojo laipsnio būdvardžių valentingumas

Egidijus Zaikauskas. Šnekos akto dalyvių strategija, socialiniai vaidmenys ir tipai lietuvių kalboje

Vida Žilinskiene. Gramatinių formų vartojimas lietuvių kalbos moksliniame stiliuje

Pastabos

Vytautas Vitkauskas. Kirčiuočių mišimas

Vytautas Vitkauskas. Dėl upėvardžio Danė

Guido Michelini. Keletas pastabų apie pažiūras į seniausių lietuvių kalbos paminklų leidimą

Recenzijos

E. Jakaitienė, S. Berg-Olsen, Lietuvių-norvegų kalbų žodynas(Dalia Barauskaitė Mikkelsen)

O. Šefčik, B. Vykypel, eds., Grammaticus. Studia linguistica Adolfo Erharto quinque et septuagenario oblata (Axel Holvoet)

A. Rosinas, Mikalojaus Daukšos tekstų įvardžių semantinė ir morfologinė struktūra (Jūratė Pajėdienė)

Naujų darbų apžvalga

Lithuanian linguistics 1998-2002: Studies published outside Lithuania (Aleksej Andronov, Rick Derksen)

Personalia

Akademikas Jurijus Stepanovas ir lietuvių kalba (R. Venckutė, K. Garšva, O. Poliakovas)

Rusų bulgaristika ir Lietuva (A. Vidugiris)

Nuo dalelyčių iki sintaksės visumos. Prof. V. Labučio 70-ies metų sukakčiai (A. Judžentis)

In memoriam

Antons Breidaks (A. Sabaliauskas)

Olegas Trubačiovas (A. Sabaliauskas)

Santraukos

Kazimieras Garšva

Lietuvių kalbos garsų fonologinės interpretacijos

 

Straipsnyje fonologiškai interpretuojamos periferinės fonemos, balsių kiekybė, dvibalsiai (ypač [ie], [uo]), afrikatos, minkštieji priebalsiai.

Lietuvių kalboje yra 10 balsių fonemų (6 ilgosios ir 4 trumposios) ir viena periferinė fonema (trumpoji o), vartojama tik svetimos kilmės žodžiuose.

Balsių kiekybę paprasčiau yra interpretuoti, priskiriant ją segmentiniam lygmeniui. Papildomu tam duomenu suteikia rytu aukštaičių tarmės, kurių balsių kiekybė labiau priklauso nuo kirčio. Laikomės nuomonės, kad supersegmentinė tam tikro fonologinio požymio interpretacija būtina tik tada, kai neįmanoma rasti fonemos – to reiškinio centro.

Dar daugiau priežasčių yra laikyti dvibalsius ie, uo dviejų fonemų junginiais: jie iš dalies gali būti pakeičiami kitomis fonemomis (nors dėl to yra diskutuojama), dvibalsis uo gali skilti ir į du skiemenis. Pagal kai kuriuos paskutiniuosius instrumentinius tyrinėjimus minėtieji dvibalsiai yra kiek ilgesni už ilguosius balsius. Laikydamiesi mažiausio inventoriaus principo, įtariamus segmentus laikome dviejų fonemų junginiais, kai tik įmanoma logiškiau, nuosekliau, sistemingiau aprašyti fonologinæ sistemą.

Bendrinėje lietuvių kalboje ir daugelyje tarmių dabar yra 45 priebalsiai, iš jų 37 fonemos ir 8 periferinės fonemos, tariamos nesenuose skoliniuose ir jaustukuose, garsažodžiuose.

Kietieji bei minkštieji priebalsiai ir priešakiniai bei užpakaliniai balsiai sudaro savotišką „papildomąją distribuciją“: minkštieji priebalsiai eina prieš priešakines eiles balsius (ir minkštuosius priebalsius), o priešakiniai balsiai – po minkštuju priebalsiu. Bemoliškumo-dieziškumo požymis apima visą skiemeni ir kartais net du skiemenis, plg. al’p’t’i. Dėl to šią „asimiliaciją“ pagal dieziškumą būtų galima priskirti ir supersegmentiniam lygmeniui. Minkštumo požymį palikti priebalsiams pagal tradiciją siūlome dėl to, jog šis sprendimas nekomplikuoja kalbos praktikos.

Periferinių lietuvių kalbos šnektų priebalsių kietinimą stimuliavo gretimos slavų kalbos.

Afrikatos dviejų fonemų junginiais nelaikomos, kadangi abi teoriškai išskiriamos jų dalys suaugæ, neišsiskiria jokioje pozicijoje, fonetiškai gali nesutapti su junginiais ts, tš. Afrikatų trukmė artima kitų priebalsių trukmei.

Laima Grumadienė

Dabartinės rašomosios lietuvių kalbos dažninis žodynas ir jo bazė

Šiais informacinių technologijų laikais naujos kalbininkų darbo priemonės neretai yra susijusios su elektroninėmis duomenų bazėmis, o šios – su lingvostatistiniais leidiniais. Kol kas Lietuvoje labiau vertinami pastarieji, nors ir jais palyginti mažai tesinaudojama. Susirūpinimą kelia tai, kad daugelis elektroninių lituanistinių duomenų bazių nepritaikomos darbui su kompiuterinėmis programomis – jos tėra elektroninės kartotekų versijos. problemiški lieka kodavimo unifikavimo principai, senstančių elektroninių duomenų bazių perkėlimo į aukštesnes kompiuterines versijas klausimai ir viešumas, t.y. bazių prieinamumas.

Straipsnyje pristatoma Vidos Žilinskienes ir Laimos Grumadienes Dabartinės rašomosios lietuvių kalbos dažninio žodyno elektroninė duomenų bazė: sudarymo principai, apimtis, morfologiškai anotuoti duomenys. Šios duomenų bazės (1 200 000 žodžių pavartojimų), skirtinos Brown, LOB tipo tekstynams, sudarymo principai skiriasi nuo kitos didžiausios elektroninės dabartinės lietuvių kalbos duomenų bazės – Vytauto Didžiojo universiteto Lietuviu kalbos tekstyno (apie  60 000 000  žodžiu pavartojimu) tuo, kad pirmoji remiasi Lietuvoje tebekultivuojama Prahos lingvistinio burelio bendrines kalbos kaip pagrindiniu kalbos funkciniu stiliu sumos samprata, o antroji artimesne Amerikos lingvistu propaguojamai standartines kalbos kaip visos viešai vartojamos rašomosios ir šnekamosios kalbos atstojamosios sampratai.

Dabartinės rašomosios lietuvių kalbos dažninio žodyno elektroninė duomenų bazė yra morfologiškai anotuota, jos pagrindu publikuoti du dažniniai antraštinių žodžių žodynai, parengtas publikuoti morfologinių žodžių formų žodynas, taip pat išleisti minimalieji lietuvių-rusų kalbų žodynai. Šios duomenų bazės istorija rodo, kad Lietuvoje tebėra aktualus perėjimo tiesiogiai dirbti su elektroninėmis duomenų bazėmis, o ne su lingvostatistiniais leidiniais klausimas.

Artūras Judžentis

Naujas žvilgsnis i lietuviu kalbos daiktavadžiu gimines kategoriją

Straipsnyje parodoma morfologijos ir semantikos sąveika lietuviu kalbos daiktavardžiu gimines kategorijoje bei jos sintaksine realizacija. Daiktavardžiu gimine laikoma gramatine kategorija, reiškiama skirtingomis linksniavimo paradigmomis ir santykiu su derinamaisiais žodžiais.

Morfologiškai reiškiamą giminż turi tik linksniuojamieji lietuviu kalbos daiktavardžiai. Dauguma ju giminemis nekaitomi, o turi vienos kurios nors gimines – vyriškosios arba moteriškosios – formas. Giminemis kaitomi daugelis lietuviu kalbos asmenu pavadinimu pagal profesiją, veiklos pobudi ir pan., pvz., mokytojas– mokytoja, vairuotojas – vairuotoja, valytojas – valytoja, sargas – sargė. Nelinksniuojamųjų (kitų kalbų kilmės) daiktavardžių giminė nustatoma pagal jų semantiką arba sutartiniu pagrindu.

Daugumos lietuvių kalbos daiktavardžių semantinė ir morfologinė giminė sutampa. Tokie asmenis ir kai kuriuos gyvūnus žymintys daiktavardžiai yra semantinio, kiti – sintaksinio derinimo tipo. Tik nedidelės dalies asmenis žyminčių daiktavardžių semantinė ir morfologinė giminė skiriasi. Šių daiktavardžių yra trys grupės:

a) vyriškosios lyties asmenis žymintys moteriškosios morfologines gimines daiktavardžiai (vaidila, dėdė ir kt.) derinami pagal semantiką;

b) abiejų lyčių asmenis pagal neigiamas ypatybes pavadinantys vyriškosios (strakalas ir kt.) arba moteriškosios (akiplėša, mėmė ir kt.) morfologinės giminės daiktavardžiai taip pat derinami pagal semantiką;

c) pavieniai pagal veiklos pobūdį ar profesiją abiejų lyčių asmenis pavadinantys vyriškosios (modelis ir kt.) arba moteriškosios (balerina ir kt.) morfologinės giminės daiktavardžiai tais atvejais, kai referento lytis ir morfologinė giminė skiriasi, derinami ir pagal formą, ir pagal semantiką.

Vaida Knabikaitė.

Lingvistinės stilistikos užuomazgos Prano Skardžiaus ir Petro Joniko darbuose

Straipsnyje apžvelgiami Prano Skardžiaus ir Petro Joniko požiuriai i stilistikos objektą XX-ojo amžiaus ketvirtame dešimtmetyje. Aptariama Ch. Bally ir Prahos kalbotyros mokyklos itaka Skardžiaus ir Joniko idejoms. Pirmosios Lietuvos nepriklausomybes laikotarpiu bendrines kalbos funkciniai stiliai bei ju tyrimas tebebuvo silpnai išvystyti. Literaturinio, publicistinio, mokslinio ir dalykinio stiliu kurimas ketvirtame dešimtmetyje paskatino Joniką ir Skardžiu pradeti lietuviu kalbos stilistikos tyrimus ir suformuluoti ju tikslus bei metodus.

Jonikas pirmasis Lietuvoje pradėjo populiarinti Prahos mokyklos požiūrį į funkcinius kalbos stilius ir funkcinę stilistiką apskritai. Be to, jis buvo pirmasis Lietuvos kalbininkas, pradėjęs tyrinėti poetinę kalbą, kuriai būdingi stiprus teksto autonomiškumas ir nukrypimai nuo kalbos normos.

Skardžius, remdamasis Bally, Vosslerio ir Spitzerio pažiuromis, pasiule detaliausią stilistikos skirstymą. Jo nuomone, stilistikos objektas apima: (1) funkciniu stiliu klasifikavimą, (2) kalbos stilistiniu ištekliu tyrimus, (3) tautinio stiliaus kurimą ir (4) individualaus stiliaus tyrimus. Jis, be to, sieke apibrežti ir istorines stilistikos objektą.

Nepalankios istorinės sąlygos (karas ir okupacija) ilgesniam laikui sustabdė stiliaus diferenciacijos tyrimus. Jie buvo pratęsti tik šeštame dešimtmetyje. Juozas Pikčilingis, kuris laikomas lietuvių lingvistinės stilistikos pradininku, jos teorinius pagrindus išdėstė savo Lietuvių kalbos stilistikoje (1971, 1975). Skardžius JAV lietuviu spaudoje išspausdino teigiamą knygos pirmosios dalies recenziją. Jis pritare Pikčilingio požiuriui i bendrines kalbos ir stiliaus santyki. Kiti lietuviu kalbininkai Pikčilingio darbo trūkumu laikė tai, kad jis neskiria lingvistinės stilistikos ir kalbos kultūros tikslų.

Jurgita Macienė

Deminutyvų seka ir funkcionavimas tekste

Deminutyvai – mažybines malonines reikšmes žodžiai, padaryti su ivairiomis priesagomis, lietuviu kalbotyroje yra priskiriami stilistinei kalbos sistemai. Toks priskyrimas yra budingas tik toms kalboms, kuriose deminutyvu yra daugiau, kur jie vartojami dažniau, ivairiau, ir ju vaidmuo tekstuose ryškesnis. Mažybiniu maloniniu žodžiu kaip išraiškingumo priemones budingumą lietuviu kalbai pirmiausia patvirtina tautosakos kuriniuose, senuosiuose Mažosios ir Didžiosios Lietuvos raštuose pavartoti deminutyviniai vediniai.

Dabartinės lietuvių kalbos tyrinėtojai išsamiausiai yra išanalizavę deminutyvų darybą, atkreipę dėmesį į jų aksiologinį aspektą, tačiau beveik nenagrinėtas deminutyvų funkcionavimas tekste.

Tekste deminutyvai vartojami įvairiai: greta pamatinio žodžio (kontaktinė padėtis) arba labiau nuo jo nutolę (distancinė padėtis). Kuo atstumas didesnis, tuo deminutyvo atliekama siejamoji funkcija yra silpnesnė, sunkiau pastebima. Pamatinio žodžio atžvilgiu deminutyviniai vediniai dažniausiai užima postpoziciją, du kartus rečiau – prepoziciją, arba vartojamas dvieju deminutyvu derinys (panašiai tiek pat kartu, kiek ir prepoziciškai).

Išanalizavus surinktus pavyzdžius (straipsnyje pateikiami pavyzdžiai yra paimti iš VDU Kompiuterines lingvistikos centro sudaryto tekstyno ir pačios autorės surinkti iš grožinės literatūros, publicistikos), pastebėta, kad tikslinga skirti keturias deminutyvų funkcijas tekste: dvi pagrindines (susijusias su deminutyvų daryba) – tikslinamąją ir vertinamąją, bei dvi papildomas – estetinę ir teksto siejamąją. Visos keturios funkcijos yra susijusios tarpusavyje, deminutyvas gali atlikti keletą jų viename kontekste. Priklausomai nuo deminutyvinio vedinio vietos pamatinio žodžio atžvilgiu, nuo to paties ar skirtingo denotato (referento) žymėjimo, minėtosios funkcijos išryškėja skirtingai.

Deminutyvas, tekste užimdamas postpoziciją, gali atlikti visas keturias funkcijas: tikslinamąją ir estetinę, kai pamatinis žodis ir deminutyvinis vedinys žymi skirtingus referentus, bei vertinamąją ir teksto siejamąją, kai pamatinis žodis ir deminutyvinis vedinys žymi tą pati denotatą (ar bent referentą).

Deminutyvinį vedinį vartojant prepoziciškai, tekste išryškėja trys jo funkcijos: tikslinamoji, kai deminutyvas ir jo kontekstinis sinonimas žymi skirtingus referentus; vertinamoji, kai deminutyvinis vedinys ir jo kontekstinis pakaitas žymi tą patį referentą; estetinė, kai deminutyvinis vedinys ir pamatinis žodis vartojami poezijoje dėl rimo bei ritmo, žymi tą patį arba skirtingus referentus.

Kada vartojamas dviejų deminutyvų derinys, vediniai atlieka visas keturias funkcijas, tik vertinamoji ir tikslinamoji susijusios itin glaudžiai; deminutyvai žymi tą patį arba skirtingus referentus.

Kartais deminutyvų atliekamas funkcijas dar pabrėžia, sustiprina kontekste vartojamos kitos stiliaus priemonės, ypač epitetai, stiliaus figūros.

Jurgita Mikelionienė

Analogija lietuvių kalbos žodžių daryboje. Potenciniai ir okaziniai dariniai

Sinchroninių darybinių procesų analizė neatsiejama nuo naujų žodžių atsiradimo sąlygų ir būdų aprašymo. Kai kalbama apie naujus žodžius, netgi apibrėžiant neologizmą, neretai akcentuojamos tik ekstralingvistinės jų atsiradimo priežastys (poreikis įvardyti naujai atsiradusius daiktus, reiškinius, sąvokas). Šiame straipsnyje norima atidžiau pažvelgti į analogiją – vieną galingiausių vidinių kalbos mechanizmų, lemiančių naujos leksikos atsiradimą. Žodžių darybos teorijoje analogija suvokiama kaip naujų žodžių darymas pagal jau egzistuojančius kalboje darybinius modelius. Žodžiai gali buti padaromi pagal jau esanti konkretu žodi, remiantis produktyviais darybos tipais. Lietuviu kalbos naujadaru analize rodo, kad gebejimas kurti žodžius pagal jau turimus pavyzdžius, matomas ir iš uzualiu, ir iš neuzualiu (potenciniu ar okaziniu) dariniu, vadinasi, analogija darant ar kuriant naujus žodyno vienetus remiamasi labai plačiai plinta, įsimenami ir tampa potenciniais, o kai kada ir visuotinės vartosenos žodžiais.

Straipsnyje laikomasi nuomonės, kad potencinių ir okazinių darinių negalima sutapatinti. Jų pagrindinis skiriamasis bruožas susijæs su darybos taisyklių paisymu ar nepaisymu. Okazinis darinys, kuris yra ne tiek darybos, kiek kūrybos, besiremiančios analogija, rezultatas, dažniausiai pažeidžia bendruosius žodžiu darybos desnius. Darinio, kuris laikytinas potenciniu, daryba yra be priekaištu, jis papildo darybos paradigmą, tipą, kategoriją, yra sistemiškas, tačiau vis dėlto nelaikomas uzualiu. Potencinius darinius galima pasidaryti bet kada, be jokių kliūčių, atsiradus poreikiui ką nors pavadinti, neretai pasitaiko jų rašytiniuose šaltiniuose, vis dėlto žodynuose jie nefiksuojami.

Toliau panagrinėsime keletą darybos tipų, tradiciškai laikomų gana produktyviais. Šiuo metu, kaip rodo surinkta medžiaga, jie yra ir pakankamai aktyvūs.

Tipiškas potencinių darinių, padarytų remiantis analogija, pavyzdys, yra priesagos -iena vedinių, priklausančių mėsų pavadinimų darybos kategorijai, pavyzdys (smaugliena, sraigiena, strutiena, žaltiena). Ryški analogijos įtaka pastebima įrankių pavadinimų darybos kategorijoje (blizgiklis, kvepiklis, lankstiklis, lankstiklis, liesiklis). Potenciniai dariniai, neretai po kiek laiko pereinantys į sisteminių darinių kategoriją, atsiranda dėl būtinybės įvardyti naujas veiklos sferas. Pvz., naudojant produktyvią priesagą -ininkystė padaryti, bet į žodynus dar neįtraukti ūkio šakų grybininkystė, jautininkystė, putpelininkystė, sliekininkystė, uogininkystė, žąsininkyste pavadinimai. Kita rūšis šios priesagos vedinių taip pat pavadina veiklą, bet čia pamatinis žodis yra asmens profesija ar pareigos: namudininkystė, oratorystė, popiežystė, sielininkystė, šaulystė, trenerystė, virėjystė, žygeivystė.

Pastebėta, kad dėl analogijos atsiradę dariniai labai greitai praplečia darybinius lizdus. Taip dažnai atsiranda veiksmažodis, kuriuo ivardijamas veiksmas, atliekamas pamatiniu žodžiu pasakyto asmens: yrininkauti, jūrininkauti, muitininkauti. Neretai kartu atsiranda ir veiksmo pavadinimas – pensininkauti, pensininkavimas; turistauti, turistavimas. Pasitaiko abstraktų ir be užfiksuoto veiksmažodžio: kilpininkavimas, kultūrininkavimas, palūkininkavimas, sąmokslininkavimas. Neretai potenciniai dariniai papildo darybinių sinonimų eiles: vynininkystė – vyndarystė, vyndirbystė.

Tarp potencinių ir okazinių darinių yra nemažai hibridų: miesčionizmas, paminklizmas, raidizmas, rūšizmas, saldžialyrizmas, vydūnizmas.

Analogija veikia net ir tokius darinius, kurie atsiranda suliejus dviejų žodžių dalis: šokoladoholikas, eurokratas, pilvokratija. Taikant analogiją, atsiranda ir žodžiu žaismas, savotiška paronomazija, kuri remiasi ne tik darybos, bet ir skirtingos reikšmes žodžiu skambesio panašumu: pliuralizmas – pliurpalizmas.

Išanalizuota medžiaga leidžia daryti išvadą, kad analogijos itaka ir potenciniu, ir okaziniu žodžiu daryboje yra akivaizdi. Butent ji lemia daugelio nauju tiek uzualios, tiek neuzualios vartosenos leksikos vienetu atsiradimą.

Rolandas Mikulskas

„Kablio“ figuros nominacines sistemos raiška lietuviu kalbos tarmese

Natūraliojo pasaulio vizualinės raiškos semiotinį kodą konstruojančios figūros kalbos nominacinių vienetų sistemoje turi adekvačius atitikmenis. Pakankamai vienalytėje etnolingvistinėje erdvėje, kurią idealiai ir sudarytų vienos kalbos tarmės, galima gana patikimai kalbėti apie šių figūrų repertuaro universalumą. Šis savo ruožtu lemia nominacinių sistemų, koreliuotų tas figūras įvardijančių pavadinimų atžvilgiu, atsiradimą tarmėse.

Viena iš kalbinei bendrijai reikšmingų figūrų, paprastai gerai atspindėta įvairių kalbų žodyne, yra prototipiška „kablio“ figūra. Šios figūros nominacinės sistemos narius vienija tam tikras riestos formos daikto vaizdinys. Jo sąvokai susidaryti yra svarbi elementarių erdvės kategorijų kreiva vs tiesu opozicija. Kalbinėms nominacijoms relevantiška „kablio“ figūra nėra dedukciškai postuluojama geometrinė figūra, bet abstrakcijos keliu indukuotas visų riestos formos įrankių invariantas. Šiam yra esminė ne tik riestumo, bet ir bendros kabinimo funkcijos sąvoka.

„Kablio“ figūros nominacinės sistemos inventorių sudaro daugiausia su žemės ūkiu bei kitais senaisiais verslais (žvejyba, sielių plukdymu, kailių dirbimu ir t.t.) susijusių įrankių pavadinimai, taip pat kai kurie namų apyvokos reikmenų pavadinimai.

Glaudžiausiai su „kablio“ figura siejamas pavadinimas tampa jos reprezentatu kalbos lygmeniu. Palyginus su kitais sistemos pavadinimais, jis pasižymi bendriausia reikšme ir plačiausia referencija. Pastaroji ne tik apima likusiųjų sistemos narių referenciją, bet dar gali būti išplėsta, figūratyvinio panašumo pagrindu nominuojant naujus tikrovės objektus, kurių ne vienas kalboje jau turi labiau įprastus, kito nominacinio požymio pagrindu sudarytus, pavadinimus. Dėl šios aplinkybės apie bendriausios reikšmės pavadinimą galime kalbėti kaip apie didžiausią nominacinę potenciją turintį pavadinimą ir vadinti jį sistemos dominante.

Pati nominacinė sistema formuojasi į bendrojo pavadinimo nominacijos sferą įtraukiant kitus „kablio“ pavidalo įrankių pavadinimus. Tarp sistemoje dominuojančio pavadinimo ir likusiųjų pavadinimų nusistovi įtraukimo, arba hiperoniminiai-hiponiminiai santykiai. Pastaroji aplinkybė reiškia, kad tam tikrose komunikacinėse situacijose sudarant pasakymus bendrosios reikšmės pavadinimai gali būti pasirenkami vietoje specifinės reikšmės pavadinimų. Pavyzdžiui, adresantas, kreipdamasis į, jo manymu, mažiau išmanatį adresatą, denotato deskripcijai gali pavartoti platesnės referencijos pavadinimą. Taip tarsi apeliuojama į vadinamąjį bendrąjį žinių fondą. Šiam nuo kalbėtojo nuostatos priklausančiam pavadinimų pasirinkimui nusakyti straipsnyje įsivedamas pavadavimo terminas. Taip pat, pabrėžiant bendrojo pavadinimo, kaip antrinių nominacijų priemonės funkciją, čia jam taikomas bendrojo nominatoriaus terminas.

Skirtinguose lietuvių kalbos vartojimo regionuose „kablio“ figūros nominacinės sistema turi savitą raišką. Tuo požiūriu galime kalbėti apie arealines šios rūšies pavadinimų sistemas. Atskirų pavadinimų sistemų raiškos geografines ribas apibrėžia bendrųjų nominatorių paplitimas.

Remiantis prielaida, kad sinchronijos plotme žodžio reguliariuju reikšmiu skaičius tampa jo nominacinės potencijos rodikliu, iš Lietuvių kalbos žodyno kartotekos teikiamų duomenų apie įvairius riestos formos įrankių pavadinimus buvo nustatyti atskirų tarminių arealų bendrieji „kablio“ figūros nominatoriai. Jų paplitimo ribos patikslintos fiksuojant vietas, kuriose užrašytuose pasakymuose šie pavadinimai vartojami tiesiog signifikatine reikšme. Pastarąją jie teturi kai į kalbėjimo aktus įvestų denotatų atžvilgiu atlieka apibūdinamąją (deskriptyvinę) arba lyginimo standarto funkcijas.

Susisteminti šiais atžvilgiais atliktu semantiniu tyrimu rezultatai pateikiami lenteleje ir apibendrintai pažymeti žemelapyje.

Marija Razmukaitė

Lietuvos sudurtinių oikonimų darybos bruožai

Sudurtiniai oikonimai Lietuvoje nėra produktyvūs; jie tesudaro 5% visų oikonimų darinių.

Tai dviejų narių dūriniai, kurių antraisiais komponentais dažniausiai eina geografiniai, geobotaniniai terminai, su žmogaus buitine ir kultūrine veikla susiję pavadinimai, rečiau – toponimai.

Pirmaisiais tokių dūrinių sandais dažniausiai eina bendriniai ir tikriniai daiktavardžiai, būdvardžiai, retkarčiais – skaitvardžiai.

Dūrinų komponentai jungiami jungiamaisiais balsiais ((i)a, ai, ė, i, y, (i)o, (i)u) ir be jų.

Daugiausia dūrinių fiksuota vakarinės Lietuvos dalyje.

Loreta Semėnienė

Aukštesniojo ir aukščiausiojo laipsnio būdvardžių valentingumas

Straipsnyje aptariamas lietuvių kalbos aukštesniojo ir aukščiausiojo laipsnio būdvardžių valentingumas.

Būdvardžio valentingumas suprantamas kaip būdvardžio reikšmės lemiama ypatybė atverti tam tikrą skaičių laisvų vietų, kurias sakinyje (ar žodžių junginyje) užima tam tikros reikšmės žodžiai arba jų atitikmenys. Būdvardžio valentinės savybės yra semantiškai motyvuotos jo reikšmės, kuri paaiškėja tam tikroje sintaksinėje apsuptyje.

Būdvardžių aukštesniojo ir aukščiausiojo laipsnio valentingumas yra kitokio pobūdžio nei būdvardžio (kaip kalbos dalies) valentingumas. Jei būdvardžio valentingumas yra semantiškai motyvuotas jo reikšmės, tai būdvardžio aukštesniojo ir aukščiausiojo laipsnio formų valentingumą lemia ne tik būdvardžio reikšmė, bet ir laipsnio gramatinės kategorijos specifika reikšti daiktų ypatybių kiekio skirtumus.

Dažniausiai tiek vienvalenčių, tiek daugiavalenčių būdvardžių aukštesniojo ir aukščiausiojo laipsnio formos, be būdvardžio reikšmės lemiamų sintaksinių aktantų (tiek būtinųjų, tiek fakultatyviųjų), prisijungia dar vieną būtinąjį sintaksinį aktantą – vieną lyginamųjų konstrukcijų. Tačiau, skirtingai nei būdvardis, būdvardžio aukštesniojo ir aukščiausiojo laipsnio formos ne visada lemia savo sintaksinio aktanto – lyginamosios konstrukcijos – form¹.

Būdvardžio aukštesniojo laipsnio formos valdo prielinksninź konstrukcij¹ su prielinksniu už. Būdvardžio aukščiausiojo laipsnio formos valdo prielinksnines konstrukcijas su prielinksniais iš, tarp(u), už. Tuo tarpu aukštesniojo laipsnio būdvardžiai paprastai nelemia lyginamųjų konstrukcijų, pavartotų su jungtukais kaip, nei, negu ir pan., formos. Numatyti, kas ir kokios formos bus pasakyta lyginamojoje konstrukcijoje su minėtais jungtukais yra pakankamai sunku.

Kai lyginami du ar daugiau daiktų deskripto žodžiu žymimo daikto atžvilgiu, aukštesniojo laipsnio formos valdo prielinksninę konstrukciją su prielinksniu už. Aukščiausiojo laipsnio formos valdo prielinksnines konstrukcijas su prielinksniais iš, tarp(u), už.

Aukštesniojo laipsnio būdvardžiai paprastai nelemia lyginamųjų konstrukcijų, pavartotų su jungtukais kaip, nei, negu ir pan., formos. atskirai būtų galima kalbėti apie tuos atvejus, kai lyginami du daiktai deskripto žodžiu žymimo daikto atžvilgiu. Tada lyginamosios konstrukcijos su jungtukais kaip, nei, negu ir pan. paprastai turi vardininko form¹, nors daiktas, kurio pagrindu yra lyginama gali būti nusakomas kitais linksniais.

Egidijus Zaikauskas.

Šnekos akto dalyvių strategija, socialiniai vaidmenys ir tipai lietuvių kalboje

Vieni iš svarbiausių šnekos akto veiksnių yra adresantas ir adresatas. Adresantas šnekos aktu realizuoja savo komunikacinius ketinimus. Kad šnekos aktas būtų sėkmingas, jis privalo atsižvelgti į adresatą. Bendraudami abu pašnekovai renkasi konstruktyvią arba destruktyvią komunikacinę strategiją. Konstruktyvioji strategija atitinkanti bendruosius komunikacijos principus, pirmiausia, bendradarbiavimo. Destruktyviąją strategiją šnekos akto dalyvi renkasi, kai jo siekiamas perlokucinis efektas yra nenaudingas ar net žalingas pašnekovui. Performatyvų vartojimas labai sumažina galimybę (nors nepanaikina) rinktis destruktyviąją strategiją.

Adresatas adresantui (ir atvirkščiai) yra svarbus ne kaip individas, o kaip tam tikro socialinio vaidmens atlikėjas. Kiekvienam individui būdinga tam tikras socialinių vaidmenų kompleksas. Socialinis vaidmuo atsiskleidžia socialinėje situacijoje. Savo socialinio vaidmens žinojimas konkrečioje situacijoje padeda teisingai nustatyti pašnekovo socialinį vaidmenį: adresantui padeda parinkti tinkamą ilokucijos raišką, o adresatui – teisingai interpretuoti pasakymą. Kiekvienas socialinis vaidmuo turi tam tikrą ilokucijų raiškos priemonių arsenalą. Statusiniai pašnekovų vaidmenys labiausiai veikia bendrą kalbėjimo pobūdį, stilių. Pozicinių socialinių vaidmenų adresantų kalbai būdinga ilokucijas reikšti performatyvais, ypač deklaratyvais. Situacinių vaidmenų adresantai iš performatyvų daugiausia vartoja ekspresyvus.

Performatyvinio šnekos akto adresantas gali būti: 1) pavienis asmuo, 2) asmenų grupė, 3) institucija, 4) adresantas neapibrėžtas. 1 ir 2 tipų adresantai ilokucijas dažniausiai reiškia asmeninėmis performatyvinių veiksmažodžių formomis, jiems būdingiausi ekspresyvai bei asertyvai, o mažiausiai būdingi deklaratyvai. Institucija paprastai yra juridinių performatyvų adresantas. Būdingiausi institucijų performatyvai yra deklaratyvai ir griežtieji direktyvai. Raštu atliekamų performatyvų adresantas gali būti neapibrėžtas ir adresatui nežinomas. Dažniausiai tai deklaratyvai bei griežtieji direktyvai, kurių paskelbimas raštu yra formalus juridinio akto įteisinimas. Įprastinė tokių performatyvų raiška yra beasmenis sakinys su bendratimi arba neveikiamosios rūšies dalyviu.

Pagal tai kam ir kaip adresuojamas šnekos aktas, skiriami adresatų tipai: 1) tiesioginis, 2) kvaziadresatas, 3) liudininkas, 4) tarpininkas, 5) vykdytojas. Tiesioginis adresatas šnekos akte nebūtinai įvardijamas; jam skiriami visų rūšių performatyvai. Kvaziadresatas yra gretutinis adresatas, iš kurio nesitikima perlokucinis efekto, todėl jam neskiriama pagrindinė ilokucija. Adresatas liudininkas privalomas kai kuriems instituciniams performatyvams, pavyzdžiui, priesaikoms. Tarpininkui skiriama dviejų tipų informacija: skirta jam ir tikrajam adresatui. Neretai tarpininkui paliekama laisvė suformuluoti ir konkrečia raišką. Vykdytojas turi užtikrinti institucijos performatyvinio akto perlokucini efektą. Be to, dar yra beadresatiniu ir abikrypčių performatyvų.

Vida Žilinskiene

Gramatinių formų vartojimas lietuvių kalbos moksliniame stiliuje

Šiuo metu, kai vis plačiau susiduriama su lietuvių kalba informacinėje visuomenėje, tam tikrų stilių, netgi vieno stiliaus konkrečios teminės grupės tekstų, tyrimas įvairiais kalbos lygmenimis darosi vis aktualesnis. Tai pirmiausia pasakytina apie statistinius atskirų kalbos lygmenų (leksikos, morfologijos, žodžių darybos) tyrimus. Aprašius lietuvių kalbos publicistinio ir dalykinio stilių morfologinę struktūrą ir parodžius kalbos dalių ir pagrindinių jų gramatinių formų vartojimo skirtumus ir tapatumus, šiame darbe pateikiamas šių formų vartojimas moksliniame stiliuje. Kalbos dalių vartojimas moksliniame stiliuje lyginamas su jų vartojimu publicistiniame ir dalykiniame stiliuose. Daromos išvados, kad lietuvių kalbos mokslinio stiliaus tekstuose dažniausiai vartojama kalbos dalis – daiktavardis, kuriam priklauso vos ne pusė (43,73 %) teksto žodžių, kitos dvi pagrindinės kalbos dalys – veiksmažodis ir būdvardis – sudaro 30,10 % teksto, kad daiktavardžių ir būdvardžių linksniai (išskyrus šauksmininką) pagal vartojimo dažnį pasiskirsto į pagrindinę (kilmininko, vardininko, galininko) ir periferinę (vietininko, įnagininko ir naudininko) grupes, ypač didelis dažnis budingas daiktavardžiu kilmininko linksniui, kad šiame stiliuje daugiausia vartojama asmenuojamuju veiksmažodžio formu (41,20 %), šiek tiek mažiau dalyviu (37,64 %), kad dažniau vartojamos esamojo laiko asmenuojamosios veiksmažodžiu formos ir dalyviai nei butojo laiko asmenuojamosios formos ar dalyviai, kad kalbos daliu vartojimo požiuriu moksliniai tekstai yra artimesni dalykiniams tekstams.

This page is only available in Lietuvių.

 

Straipsniai

Saulius Ambrazas. Dėl skaitvardinių būdvardžių su priesagomis -(i)okas (-a) ir -(i)opas (-a) kilmės

Vytautas Ambrazas. Lietuvių kalbos pasyvo raidos bruožai

Laima Grumadienė. Sociolingvisinis žvilgsnis į XVI–XVII a. Rytų Lietuvos antroponimiją.

Artūras Judžentis, Jūratė Pajėdienė. Daukšos Katekizmosujungiamieji sudėtiniai sakiniai

Gina Kavaliūnaitė. Adesyvas Chylinskio Naujojo Testamento vertime

Milda Lučinskienė. Ne Jaknavičiui priskiriamų Evangelijų leksikos redagavimas 1674 metų Ewangelie polskie y litewskie leidime

Alma Ragauskaitė. Kauno miestiečių pavardžių formavimasis xvi–xviii amžiuje

William R. Schmalstieg. Lithuanian and Indo-European Phonological Parallels

Virginija Vasiliauskienė. Atributinė frazė su derinamuoju komponentu kiprijono lukausko pamoksluose

Publikacijos

F. W. Haacko laiškas G.A. Franckei (V. Drotvinas)

Recenzijos

Mikalojaus Daukšos Postilė ir jos šaltiniai, parengė J. Palionis (J. Karaciejus)

V. Sirtautas, R. Petkevičienė, Č. Grenda, Rinktiniai kalbotyros straipsniai (St. Keinys)

Naujų darbų apžvalga

Naujų publikacijų apžvalga: Lietuva (A. Judžentis)

Santraukos

Saulius Ambrazas

Dėl skaitvardinių būdvardžių su priesagomis –(i)okas (-a)ir –(i)opas (-a) kilmės

Kai kuriuose senuosiuose raštuose pastebėta būdvardžių, padarytų iš skaitvardžių su deminutyvams (ypač iš būdvardžių, plg. baltokas) būdinga priesaga     -(i)okas(-a). Šis jau XVI–XVII a. nykstantis darybos tipas turi atitikmenų slavų kalbose (plg. liet.dvejokas ir s. bažn. sl. dúvojakú ‘dvejopas’), be to, atitinka seną indoeuropiečių kalbų tendenciją su priesaga *-ko– daryti ne tik daiktavardinius bei būdvardinius deminutyvus, bet ir įvairius deminutyvinės reikšmės neturinčius būdvardžius. Kita vertus, priesaga -(i)opas(-a), su kuria jau XVI–XVII a. plačiai buvo daromi skaitvardiniai būdvardžiai (plg. dvejópas), gali būti lietuvių kalbos inovacija, kilusi iš tos pačios postpozicijos po, turimos prieveiksmiuose su –aip(o) (plg. dvejaip, dvejaipõ ir dvejópai): greta tokios konstrukcijos kaip *dvejai po kadaise galėjo egzistuoti ir *dvejo po.

Vytautas Ambrazas

Lietuvių kalbos pasyvo raidos bruožai

Analitinis pasyvas susiformavo lietuvių kalbos savarankiškos raidos laikais ir skirtingose tarmėse turi savitų bruožų. Tačiau rūšies kategorijos morfologinės bei semantinės prielaidos yra paveldėtos iš prabaltų senovės. Jas sudarė senų vardažodžio formų su *-mo, *-toir su *-nt, *-us darybos reikšmių priešpriešos pagal veiksmo santykį su subjektu.

Vakarinėse Lietuvos tarmėse pasyvas buvo sudarytas su derinamais (vyriškosios arba moteriškosios giminės) dalyviais. Pasyvo konstrukcijos čia dažniausia neturi išreikšto veiksmo subjekto. Konstrukcijos su subjekto genityvu yra retos ir kai kur gali būti atsiradusios dėl atitinkamų pasakymų su adnominaliniu genityvu reanalizės.

Rytinėse ir pietinėse tarmėse derinami neveikiamieji dalyviai išlaikė savo vardažodinę vartoseną. Čia pasyvas daromas su *-mo ir *-to dalyvių senoviškomis bevardės giminės formomis, kurios dažnai siejamos su subjekto (agento) genityvu, pvz.: tėvo buvo sakoma, kiškio bėgta. Tokių konstrukcijų pagrindas yra indoeuropiečių senojo tipo vardažodiniai (nominaliniai) sakiniai su bevardės giminės tariniais, išlaikiusiais nederinamas grynojo *-okamieno formas. Bevardės giminės vardažodžiai su *-mo ir *-to(vėliau virtę bevardės giminės dalyviais) savo reikšme buvo artimi veiksmažodžių abstraktams, o adnominalinis genityvas, reiškiantis veiksmo subjektą, galėjo eiti su jais kaip ir su kitais veiksmažodiniais vardažodžiais, plg. mano valgymas ir mano valgoma, tavo sakymas ir tavo sakyta, o pr. ka ast sta billiton? – was ist das? III 278. Lietuvių kalbos savybinės įvardžių formos, vartojamos su veiksmažodžių abstraktais, rodo subjekto ir posesyvinio genityvo artimą ryšį.

Subjektinio (agento) genityvo platus vartojimas su bevardės giminės neveikiamaisiais dalyviais yra veikiausiai pagrįstas jų senoviška vardažodine funkcija ir subjekto genityvo siejimu su veiksmažodiniais daiktavardžiais, savo reikšme artimais bevardės giminės dalyviams. Palankias sąlygas išplisti tokioms konstrukcijoms sudarė ir subjektinės reikšmės susikryžiavimas su partityvine reikšme sakiniuose, žyminčiuose būseną ar jos kitimą, pvz.: Naktį čia būta vilkų.

Laima Grumadienė

Sociolingvistinis žvilgsnis į XVI–XVII a. Rytų Lietuvos antroponimiją

Nagrinėjami 1554 m. ir 1636 m. Linkmenų valsčiaus inventoriuose užrašyti asmenvardžiai. Kaip netiesioginiu įrodymu remiamasi krikštavardinių asmenvardžių kilmės ir darybos analizės duomenimis ir daroma prielaida, kad XVI a. Rytų Lietuvoje galėjo būti vietovių, o viena iš jų – Linkmenų kraštas, kuriose būta tiek lietuvių, tiek gudų kalbų vartosenos ar bent tokių apraiškų. Abiejuose šaltiniuose aptikta gudiškų krikščioniškų vardų trumpinių, kurie neretai galėjo rastis tik aktyviai vartojant kalbą, o ne dėl užrašinėtojų įtakos. Daroma prielaida, kad XVI a., gal ir anksčiau, dabartinėje Lietuvos teritorijoje bus galėjęs veikti panašus į vėlesnį lenkinimo ir lenkėjimo gudinimo ir gudėjimo mechanizmas: kaip prestižinė kalba per dvarus (lenkų kalbos atveju – dar ir per mokyklas bei bažnyčią) galėjo sklisti gudų kalba, kurią, kaip šnekamąją slavų kanceliarinės kalbos atmainą, vartojo diduomenė. Taigi į šį procesą bus galėjusi patekti ir nedidelė dalis prastuomenės.

 

Artūras Judžentis, Jūratė Pajėdienė

Mikalojaus Daukšos Katekizmo (1595) sudėtiniai sujungiamieji sakiniai

Straipsnyje nagrinėjami knygą sudarančių veikalų – Katechismoir Trumpo budo – sujungiamaisiais sakiniais reiškiami prasminiai ir sintaksiniai santykiai. Pagrindinis dėmesys skiriamas jungiamiesiems žodžiams ir dėmenų tvarkai. Vertimai lyginami su originalais.

Sudėtiniai sujungiamieji sakiniai išnagrinėtuose veikaluose pagrindiniais bruožais atitinka dabartinės bendrinės kalbos sakinius. Iš ryškesnių jų skirtumų minėtini šie:

1. Vertimo lyginimas su originalu rodo to meto lenkų ir lietuvių kalbų sudėtinių sakinių, reiškiančių gretinamuosius dėmenų tarpusavio santykius, neatitikimą: lenkiškiems sakiniams su jungtuku a šių santykių raiška buvusi kur kas būdingesnė nei atitinkamiems lietuvių kalbos sakiniams su jungtuku o.

2. Išnagrinėtų veikalų kalbai labiau nei dabartinei bendrinei vartosenai būdinga prasminių santykių ar jų atspalvių raiška postpoziciniais prie jungtukų prišlyjančiais žodeliais. Pavyzdžiui, priežasties santykiai reiškiami sakiniais su jungiamaisiais žodžiais ir todrin, ir teip; nuolaidos – su ir vėl atpenč; pridurtiniai – su ir tai. Tokia postpozicijų vartosena ne visais atvejais tiesiogiai priklauso nuo originalo.

3. Daukšos vertimuose matyti didesnis nei dabar pagalbinių žodžių polifunkciškumas. Dažnai tas pats žodelis gali eiti ir prieveiksmiu arba dalelyte, ir sudėtinio arba porinio jungtuko dalimi, ir pats vienas atlikti jungiamojo žodžio vaidmenį.

4. Postpoziciniai žodeliai išnagrinėtuose veikaluose palyginti dažnai vartojami ne antroje, o trečioje ar net ketvirtoje dėmens vietoje. Tokia jų vartosena ne visais atvejais priklauso nuo originalo, todėl kažin ar gali būti paaiškinta vien lenkų kalbos įtaka.

Ištirtų Daukšos veikalų sudėtiniai sujungiamieji sakiniai skiriasijungiamųjų žodžių inventoriumi: jungtukai tačiau ir vienok(ig)vartojami tik Trumpame Bude.

Gina Kavaliūnaitė

Adesyvas Chylinskio Naujojo Testamento vertime

Adesyvu Chylinskio Naujajame Testamente dažniausiai verčiamos olandiško originalo prielinksninės konstrukcijos in + Dat. / Acc., by + Dat., lenkiškų vertimo šaltinių prielinksninės konstrukcijos w + Loc., rečiau – u + Gen. Gerokai rečiau atitinkamose vietose yra olandų op + Dat. Acc., voor + Dat. / Acc., aen + Dat. / Acc. ir lenkų przy + Loc., przez + Acc. bei z + Instr. Nėra pagrindo tvirtinti, kad vertimo originalų prielinksninės konstrukcijos būtų skatinusios adesyvo vartoseną.

Adesyvo vartojimas yra susijęs, kaip jau anksčiau buvo atkreipęs dėmesį Zigmas Zinkevičius, su gyvumu. Wojciechas Smoczyńskis yra priėjęs prie išvados, kad tarp adesyvo ir inesyvo yra papildomosios distribucijos santykis pagal gyvumo : negyvumo priešpriešą. Pasirodė, kad adesyvo vartojimo dažnumas Chylinskio vertimo tekste labai tiksliai atitinka M. Silversteino gyvumo hierarchijos skalę: kalbos dalys ir jų subkategorijos, šioje hierarchijoje užimančios aukštesnę vietą, adesyvu reiškiamos dažniau. Taigi dažniausiai vartojami pirmojo ir antrojo asmens įvardžių adesyvai, rečiau – (laipsniška mažėjimo tvarka) tikriniai vardai, trečiojo asmens įvardžiai bei asmenų pavadinimai; gyvų būtybių (ne žmonių) ir negyvų daiktų pavadinimų adesyvo formų nėra. Be to, adesyvo vartojimo dažnumas yra tiesiogiai susijęs su individualumo hierachijos požymiais: dažniau vartojami tikrinių vardų bei kalbos dalių, individualumo hierarchijoje užimančių aukštesnes vietas, adesyvai; nevartojami mažą individualumo laipsnį turinčių kategorijų – vardažodžių abstraktų, daiktavardžių daugiskaitos – adesyvai.

Literatūroje dažnai rašoma apie adesyvo ir inesyvo reikšmių skirtumo neutralizavimą senuosiuose raštuose ir šių linksnių painiojimą. Apie painiojimą galima kalbėti tiktai tuomet, kai to paties žodžio inesyvas ir adesyvas pramaišiui vartojami skirtingose vietose, bet tame pačiame kontekste. ChNT yra vos keletas tokių atvejų. Paprastai inesyvo ir adesyvo reikšmės labai gerai skiriamos, būtent pagal gyvumo : negyvumo priešpriešą.

Paprastai, kalbant apie inesyvo ir adesyvo painiojimą nenurodoma aiškių kriterijų, kas vadinama tuo painiojimu. Reikėtų atkreipti dėmesį, kad atsižvelgiant į tai, kad tarp inesyvo ir adesyvo yra papildomosios distribucijos santykis, šių linksnių nederėtų laikyti atskirais linksniais, o skirtingais vietos reikšmės linksnio variantais, lemiamais leksinės reikšmės. Taip vertinant inesyvo ir adesyvo santykį, būtų galima lengvai paaiškinti skirtingų kalbos dalių inesyvo ir adesyvo vartojimą identiškuose kontekstuose, netgi toje pačioje vardažodinėje frazėje. Taigi daugumą literatūroje pateikiamų pavyzdžių, traktuojamų kaip adesyvo ir inesyvo painiojimas, reikėtų vertinti kitaip.

Milda Lučinskienė

Ne Jaknavičiui priskiriamų Evangelijų leksikos redagavimas 1674 metų Ewangelie polskie y litewskie leidime

1647 metais Vilniuje buvo išleistos Jono Jaknavičiaus Ewangeliepolskie y litewskie. Zigmas Zinkevičius atkreipė dėmesį, kad septynios paskutinės evangelijos (JE47201-211) verstos ar stipriai redaguotos kito asmens ir nurodė nežinomam redaktoriui būdingus kalbos bei rašybos bruožus (1971: 154). 1674 metais pasirodė kiek pataisytas ir papildytas antrasis šių Evangelijų leidimas (JE74). Šiame straipsnelyje apžvelgti JE47 Jaknavičiaus teksto ir anoniminio taisytojo leksikos skirtumai. Taip pat aptariama, kaip JE74 redaktorius šias leksemas keitė ir derino prie didesnės teksto dalies. Šie skirtumai aptariami atsižvelgiant į originalo kalbą bei lyginant su kitų XVI–XVII a. lietuviškų raštų duomenimis.

Leksikos skirtumų analizė parodė, kad JE74 redaktorius atsisakė retai vartojamų ir Jaknavičiaus tekstui nebūdingų leksemų (gentis, kuris gi vienas, mala, nuopelnas) ir jas pakeitė šiame tekste dažniau vartojamomis (giminė, kiekvienas), o tais atvejais, kai Jaknavičiaus tekste nerado reikiamo varianto, matyt, vartojo savo tarmės žodį (kandžia, užmokesnis). Taip pat šis redaktorius suvienodino jungtuko net vartoseną 1674 metų leidime.

Nuosekli kalbos faktų atranka liudija tam tikrą normos egzistavimą rytiniu raštų kalbos variantu parašytuose raštuose. Tai patvirtintų ir tas faktas, kad visi šie JE74 taisymai nuo lenkiškojo originalo nepriklausė. Straipsnyje aprašyti negausūs paskutinių 7 evangelijų leksikos taisymai liudija, kad didžioji teksto dalis JE74 taisytojui buvo priimtina – taigi jis irgi (kaip ir JE47 anoniminis redaktorius) turėjo būti kilęs iš Vilniaus krašto, bet netoli nuo an / un izofonos.

 

Alma Ragauskaitė

Kauno miestiečių pavardžių formavimasis xvi–xviii amžiuje

 

XVI–XVIII a. 12000 kauniečių įvardijimų analizė parodė, kad visose lokalinės miestiečių bendruomenės grupėse pavardės susidarė skirtingu laiku. Anksčiausiai susiformavo miestiečių elito pavardės. Jau XVI a. pirmojoje pusėje aukštesnę padėtį visuomenėje užimantys kauniečiai bei germaniškos kilmės antroponimais užrašyti asmenys (dažniausiai liuteronų bendruomenės nariai) turėjo pavardes. Antrojoje šio šimtmečio pusėje bei XVII a. pirmojoje pusėje dalis miestiečių luomo vidurinio bei žemesniųjų sluoksnių asmenų turi vienodą, paveldimą antroponimą. 1662–1673 m. suolininkų bei 1683–1773 m., 1686–1776 m. magistrato ir suolininkų knygos rodo iš esmės visus kauniečius jau turėjus pavardes.

Sugretinus bajorų bei valstiečių luomų pavardžių susidarymo ir nusistovėjimo duomenis su kauniečių pavardžių formavimosi laiku paaiškėjo, kad miestiečių pavardės susidarė anksčiau nei valstiečių, bet vėliau nei bajorų. Mat pastarųjų pavardžių, kaip spėjama, jau būta XV a., toliau jos intensyviai formavosi XVI a. ir vėlesniu laiku. Valstiečių pavardės sporadiškai pradėjo formuotis tik XVI a. pačioje pabaigoje, toliau labai sparčiai formavosi XVII a. ir baigė susidaryti XVIII a. Tuo tarpu XVI a. pirmojoje pusėje Kaune gyvenę vokiečiai ir lietuviai kauniečiai (elitas) neabejotinai turėjo paveldimus asmenvardžius. XVII a. antrojoje pusėje visų miestiečių luomo sluoksnių asmenys turėjo pavardes. Jų stabilizacija tęsėsi ir XVIII a.

William R. Schmalstieg

Kelios fonologinės lietuvių kalbos ir indoeuropiečių prokalbės paralelės

Anot F. Antkowskio, dvibalsių monoftongizacijos procesų būta visų indoeuropiečių kalbų istorijoje. Baltų ir kitose indoeuropiečių kalbose paliudyti monoftongizacijos atvejai padeda suvokti kai kuriuos vidinius indoeuropiečių prokalbės raidos bruožus. Pavyzdžiui, Z. Zinkevičius nurodo, kad rytų aukštaičiai panevėžiškiai tvirtagalius ir nekirčiuotus dvibalsius ai, ei, au galūnėse verčia e, ẹ, o: Biržuose bendrinės kalbos vnsk. naud. formą rankai atitinka runke, o vnsk. kilm. formą turgaus atitinka turgos. Panašių monoftongizacijos atvejų randama latvių tamniekų tarmėse, pvz., mêt < meita ‘duktė, mergina’, loks < lauks ‘laukas’. Tocharų B kalba dvibalsius išlaiko, o tocharų A kalboje jie monoftongizuojami, pvz., toch. A nenci ‘tikrai’ = B nai ‘taip’; A we (fem.) ‘dvi’ = B wai ‘ir’ < ide. *dwai, toch. A olar = B aulāre ‘palydovas, draugas’. Senosios graikų kalbos žodis nai ‘taip, iš tiesų’ dabartinėje kalboje tariamas [né]. Gotų kalbos digrafą ai, atspindintį ide. *ai, *oi arba *ėi tęsinį, dauguma tyrėjų siūlo skaityti /ae/, pvz., vnsk. naud. formoje gib-ai‘dovanai’. Slavų kalbose, kaip žinoma, ide. *oi and *ai susiliejo su *ē ir virto ě, kaip rodo sen. b. sl. vnsk. naud. ir viet. forma rocě‘rankai, rankoje’, kurią galima gretinti su bendrinės lietuvių kalbos rank-ai ir tarmine runk-e, su lygiagrečia slaviškajai, bet vėlesne monoftongizacija. Panašiai slavų kalbose *au ir *ou virsta u, plg. *-u kamieno vnsk. kilm. med-u ‘medaus’. Sanskrite prokalbės dvibalsiai *ai, *ei ir *oi duoda *ē, o *au, *eu ir *ou duoda *ō, plg. *woid– > skr. ved-a ‘žinau’ bei *-u kamieno vnsk. kilm. madh-o-h‘medaus’. Panašių reiškinių nustatyta ir kitose kalbų šeimose, pvz., klasikinės arabų koinė dvibalsiai /ay/ ir /aw/, išlikę Zahlės tarmėje, daugelyje kitų tarmių (pvz., Tyro, Sidono, Beiruto) yra monoftongizuojami ir virsta /e:/, /o:/, pvz., /bayt/ : /be:t/ ‘namas’, /lawn/ : /lo:n/ ‘spalva’.

                Vidinėje indoeuropiečių prokalbės raidoje taip pat vyko monoftongizacijos procesai, pvz., ide. šaknis *dow– ‘duoti’ prieš priebalsį virto *dō– > lie. dúo-ti, gr. (es. l. vnsk. 1 asm.) (di)-dōmi, skt. (dã)-dā-mi ‘duodu’. Prieš balsius einančios formos *dow– tęsinys randamas tokiuose dariniuose kaip lie. dãv-ė, Kipro graikų dowenai ‘duoti’ ir umbrų vnsk. 3 asmens liep. nuos. (pur)do-vi-t(u)= lot. perricito ‘tegul aukoja’.

Panaši kaita kaip šaknyje *dow– :*dō– matyti vnsk. 1 asmens galūnėje *-oN (N = m or n), iš kurios kilo ir pirminė galūnė *-ō, ir antrinė galūnė *-oN. Pirminę galūnę paliudija lot. fer-o, gr. phérō, skr. bhár-ā-mi (su vėliau pridėta atematine galūne –mi) ir lie. neš-ù, antrinę galūnę rodo lot. sum < *e-sóm ‘esu’, imperfekto vnsk. 1 asm. gr. épheron, skr. ábhar-am ‘nešiau’.

Virginija Vasiliauskienė

Atributinė frazė su derinamuoju komponentu Kiprijono Lukausko Pamoksluose

Iš Lukausko Pamokslų buvo išrinkti 1541 junginiai su derinamuoju pažyminiu ir ištirta jų pozicija pažymimojo žodžio atžvilgiu. Šių junginių žodžių tvarkos analizė rodo, kad palyginti su XVI – XVII a. religiniais raštais vieno ar kito pozicinio modelio pasirinkimas šiame XVIII a. religiniame veikale tampa labiau motyvuotas, tų pačių leksemų poziciniai variantai retesni, sumažėja pažyminių pozicijos neapibrėžtumo atvejų, tačiau senojoje kalboje ėmęs ryškėti atributinės frazės modelis iš esmės nekeičiamas. Todėl šį laikotarpį galima laikyti XVI – XVII a. pradėjusių formuotis normų tąsos ir jų stabilizacijos etapu.

Pamoksluose dominuoja skaitvardinio ir įvardinio pažyminio prepozicija. Postpozicinis įvardis atsiduria enklitinėje pozicijoje ir padeda labiau iškelti, akcentuoti prieš jį einantį pažymimąjį daiktavardį arba su juo yra susijęs apoziciniu ryšiu. Kontrasto kirtį gali gauti tiek prepoziciškai, tiek postpoziciškai vartojamas įvardis. Dažnesnė postpozicija būdinga tik įvardžiams koks ir toks. Įvardis koks savo dažna postpozicine vartosena ryškiai skiriasi nuo kitų įvardžių ir Sirvydo bei Bretkūno pamoksluose. Pabrėžiamoji funkcija įvardį pats priartina prie dalelyčių.

Būdvardžio vieta aptariamame tekste nėra griežčiau apibrėžta. Lukauskas kai kuriais atvejais vietoj daiktavardžio genityvo vartoja būdvardžius su priesaga -iškas. Beveik du trečdaliai šios priesagos vedinių eina po daiktavardžio. Tokia dažna jų postpozicija, matyt, susijusi su dvikalbystės sąlygomis sustiprėjusiu daiktavardinio ir būdvardinio pažyminio funkcijų maišymu – posesyvinis būdvardis lenkų kalbos pavyzdžiu imtas vartoti ten, kur lietuvių kalboje nuo seno buvo vartojamas daiktavardžio genityvas. Šis pamokslų rinkinys atspindi būdvardžių su priesagomis -iškas, -inis, -ingas formavimosi procesą. Pamoksluose kontrasto kirtį dažnai gauna ne tik postpozicinis, bet ir prepozicinis būdvardis. Postpozicinių būdvardžių svarbumas, jų akcentavimas tekste glaudžiai susijęs su jų vieta frazėje: didesnį informacijos krūvį paprastai turi būdvardžiai, einantys priešpaskutinėje frazės pozicijoje. Žodžių tvarka atributinėje frazėje su būdvardžiu Pamoksluose yra labiau apibrėžta, nuoseklesnė palyginti su XVI – XVII a. raštais. Matyt, tai susiję su bažnytinių raštų kalbos standartizacija. Būdvardžių postpozicija dažnesnė religijos terminijoje, kur dėl kanonizuotų tekstų specifikos palikta originalų žodžių tvarka jau buvo tapusi religinių raštų kalbos norma.

Dalyvių pozicija pažymimojo žodžio atžvilgiu beveik nesiskiria nuo būdvardžių.

Nekontaktinės derinamųjų pažyminių vartosenos atvejų kiekiu Lukauskas lenkia kitą rytietiškai rašiusį autorių Sirvydą. Dominuoja derinamųjų pažyminių distancinė prepozicija. Pažyminiai nuo savo pažymimųjų žodžių gali būti atskirti veiksmažodžių, prieveiksmių, dalelyčių, prielinksninių konstrukcijų, kelių žodžių grupių. Pamokslai pasižymi ypač dažna įvardžių distancine prepozicija. Po įvardžio dažniausiai pasakoma kokia nors enklitinė dalelytė.

This page is only available in Lietuvių.

Vytautas Ambrazas. Lietuvių kalbos adverbalinis genityvas istorinės sintaksės požiūriu

Vincentas Drotvinas. Johannas Richteris ir Lietuvių kalbos seminaras Hallėje

Judita Džežulskienė. Asmenų pavadinimai, reiškiami veiksmažodiniais mobiliaisiais daiktavardžiais (substantiva mobilia)

Axel Holvoet. Lithuanian būti with the infinitive as a modal expression and its Latvian counterparts

Simas Karaliūnas. Kalbotyros pastabos

Gina Kavaliūnaitė. Chylinskio Naujojo Testamento vertimas ir jo šaltiniai: įrašai bei teksto taisymai

Edita Kibildaitė. Priežasties šalutiniai sakiniai Bretkūno postilėje

Stasė Krinickaitė. Lietuvių kalbos subjektiniai ir objektiniai veiksmažodžiai

Vitalija Maciejauskienė. Dėl lietuvių pavardžių vertinimo darybos požiūriu

Algis Rubinas. Dvasininkų pavadinimai ir jų istorija

Elena Valiulytė. Lietuvių kalbos tikslo konstrukcijos su slinkties veiksmažodžiais

Publikacijos

Itališkas Ledesmos Katechizmo Dottrina Christiana: Daukšos panaudoto lenkiško teksto šaltinis (Guido Michelini)

Recenzijos

Paweł Wójcik, The acquisition of Lithuanian verb morphology

(Bonifacas Stundžia)

Pietro U. Dini, Baltų kalbos. Lyginamoji istorija

(Axel Holvoet)

 Santraukos 

Vytautas Ambrazas

  

Adverbalinis genityvas lietuvių kalbos istorinės sintaksės požiūriu

       Linksnių parinkimo semantinė motyvacija, būdinga seniausiems indoeuropiečių kalbų raidos laikams, atsispindi lietuvių kalbos adverbalinio genityvo vartosenoje partityvine (neapibrėžto kiekio) ir abliatyvine (atskirties) reikšmėmis.

       Partityvinė genityvo reikšmė lietuvių kalbos tarmėse ir senuosiuose raštuose yra itin gerai išlaikyta. Šios reikšmės pagrindu genityvas su daugeliu objektinių veiksmažodžių sudaro opoziciją akuzatyvui, o su būsenos ir jos kaitos veiksmažodžiais – nominatyvui ir eina tos opozicijos žymėtu nariu.

       Partityvinio genityvo vartosena lietuvių kalboje kito dviem svarbiausiom kryptim: a) vietoj genityvo, anksčiau vartoto greta akuzatyvo su kai kurių semantinių grupių veiksmažodžiais (reiškiančiais prisiminimą ar užmiršimą, kvietimą, saugojimą, kontaktą su daikto paviršiumi ir pan.) buvo apibendrintas akuzatyvas; b) su veiksmažodžiais, reiškiančiais siekimą, norą, laukimą, ieškojimą ir pan. arba turinčiais veiksmo pilnio reikšmės priešdėlius, buvo apibendrintas genityvas. Abiem atvejais linksnių semantinė opozicija partityvinės reikšmės pagrindu neutralizuojama ir semantiškai motyvuotas linksnio parinkimas keičiamas sintaksiniu valdymu.

       Su partityviniu genityvu gali būti siejama ir kai kurių dabar jau suprieveiksmėjusių genityvo formų vartosena laikui reikšti, rodanti ankstesnį semantinį šio linksnio pobūdį.

       Partityvinio ir vad. kiekybės turinio genityvo analizė leidžia suponuoti ne tik sinchroninius, bet ir diachroninius tų konstrukcijų ryšius tolimoje indoeuropiečių kalbų senovėje ir paaiškinti genityvo su supinu genezę.

       Genityvo vartosena partityvine reikšme sudarė istorinį pamatą neiginio genityvui. Lietuvių ir latvių kalbose įsivyravo sintaksinė taisyklė, reikalaujanti keisti su neigiamu veiksmažodžiu siejamą akuzatyvą ar nominatyvą genityvu. Ta taisyklė buvo apibendrinta ir prarado semantinę (partityvinę) motyvaciją. Panašiai neiginio genityvas, išsiskyręs iš partityvinio, buvo apibendrintas slavų ir iš dalies germanų kalbose. Taigi neiginio genityvas gali būti laikomas baltų, slavų ir germanų kalbas jungiančia sena sintaksine bendrybe. Tolesnis neiginio genityvo plitimas pastebimas Vakarų finų kalbų areale.

       Abliatyvinė (atskirties) reikšmė, taip pat paveldėta iš indoeuropiečių bendrijos laikų, lietuvių kalboje yra silpniau išsilaikiusi negu partityvinė. Jos lokalinis pobūdis aiškus sintaksiniais archaizmais virtusiose konstrukcijose su judėjimo ir artimų reikšmių veiksmažodžiais, tačiau ir šioje pozicijoje genityvas dažniausiai eina su prielinksniais. Dėl toli pažengusio desemantizacijos proceso atskirtį reiškę genityvai daugeliu atvejų yra virtę tiesiogiai nuo veiksmažodžių bijóti, véngti, sãugotis, kratôtis, liãutis ir pan. priklausomais papildiniais. Dabartinės kalbos požiūriu jie pritampa prie partityvinės kilmės genityvų, siejamų su laukimą, norą, siekimą, ieškojimą reiškiančiais veiksmažodžiais. Tuo būdu lietuvių (kaip ir latvių kalboje) susiformavo atskira papildinio genityvą valdančių veiksmažodžių grupė.

Vincentas Drotvinas

   

Johannas Richteris ir Lietuvių kalbos seminaras Hallėje

       Straipsnyje apžvelgiamos Hallės universiteto Lietuvių kalbos seminaro įsteigimo aplinkybės ir pirmojo šio seminaro dėstytojo Johanno Richterio (1727-1728) veikla. Remiantis Hallės–Wittenbergo Martyno Liuterio universiteto archyvo dokumentais pateikiama naujų Richterio biografijos duomenų. Be kita ko, iš šių dokumentų aiškėja, kad magister artium laipsnis Richteriui buvo suteiktas ne Hallėje, o Wittenberge.

Judita Džežulskienė

   

Asmenų pavadinimai, reiškiami veiksmažodiniais mobiliaisiais daiktavardžiais (substantiva mobilia)

       Straipsnyje nagrinėjama viena didžiausių asmenų pavadinimų grupių lietuvių kalboje, vadinamieji mobilieji daiktavardžiai (substantiva mobilia). Jie sudaro poras, turinčias tą patį kamieną (bei tuos pačius darybos formantus), bet skirtingas galūnes vyriškos ir moteriškos lyties asmenims pavadinti, pvz.,mokytojas : mokytoja. Ligi šiol šie daiktavardžiai atskirai nuo negyvus daiktus reiškiančių daiktavardžių nebuvo tirti, plg.: sugyvéntinis, -ė ir sumuštinis, turtuõlis, -ė ir meduõlis. Jų daryba ir semantika taip pat nebuvo specialiai nagrinėtos.

       Straipsnyje lietuvių kalbos mobilieji daiktavardžiai skirstomi į dvi grupes: veiksmo atlikėjų ir veiksmažodinės ypatybės turėtojų. Šioms grupėms priklausančių daiktavardžių santykis yra toks: 53,6% : 46,3%. Kartu su vardažodiniais dariniais jie sudaro vieną darybinę asmenų pavadinimų kategoriją, atitinkančią veiksmų pavadinimų, įrankių pavadinimų ir kitas panašias daiktavardžių darybos kategorijas.

          Toks darybos modelis skiriasi nuo kitoms indoeuropiečių kalboms (vokiečių, anglų, rusų, lenkų ir pan.) būdingo asmenų įvardijimo pagal lytį vartojant darybines priesagas. Nagrinėjamas lietuvių kalbos darybos modelis yra labai reguliarus ir produktyvus, o atitinkama darinių klasė atvira.

Axel Holvoet

Lietuvių kalbos sintaksinė struktūra ‘būti su bendratimi’ kaip modalinė konstrukcija ir jos latviški atitikmenys 

 

       Dabartinėse baltų kalbose konstrukcija ‘būti su bendratimi’ yra vartojama kaip modalinė konstrukcija su būtinybės reikšme. Ji atsirado, prie egzistencinės konstrukcijos su subjekto vardininku prišliejus tikslo bendratį: (man) yra namai matyti/statyti. Visa konstrukcija buvo vartojama galimybei arba būtinybei reikšti. Veiksnį perprasminus kaip bendraties papildinį (papildinio vardininką – nors dar ne iki galo – pakeitė galininkas), veiksmažodis pradėjo eiti modalinio veiksmažodžio funkciją. Konstrukcijos reikšmė susiaurėjo ir vietoj silpnai diferenciuotų galimybės arba būtinybės reikšmių įsigalėjo būtinybės reikšmė. Konstrukcija namai matyti yra reliktinė ir sintaksiniu (išlikęs vardininkas) ir semantiniu (galimybės reikšmė) atžvilgiu. Latvių kalboje naujesnioji (būtinybę reiškianti) konstrukcija labiau paplitusi, nei lietuvių kalboje. Senesnioji (atitinkanti liet. namai matyti) yra išlikusi tik reliktiniu pavidalu. Literatūroje kaip lietuviškos konstrukcijos namai matyti atitikmenys cituojamos konstrukcijos yra naujesnės ir kitokios struktūros: jose subjekto naudininkas pakeistas vardininku, o vietoj proklitiškai prie bendraties prišlieto neiginio jose yra išsivystęs ypatingas neiginio tipas: pal. zirgs vezumu ne pavilkt greta senesnės ir lietuvišką atitikmenį turinčios konstrukcijos zirgam vezumu nepavilkt (liet. arkliui vežimo nepavilkti). Šio sintaksinio pakeitimo mechanizmas nėra iki galo aiškus. Straipsnyje keliama mintis, kad sakiniuose su neišreikštu apibendrintu subjektu nulinis naudininko subjektas galėjo būti perprasmintas kaip nulinė vardininko subjekto realizacija  (Ædat vezumu nepavilkt ® Ænom vezumu ne pavilkt), ir kad vėliau buvo įsivesti eksplicitiniai vardininko subjektai (zirgs vezumu ne pavilkt). Tačiau neatmestina ir galimybė sieti naująsias konstrukcijas su naratyvine bendratimi.

Simas Karaliūnas

 

Kalbotyros pastabos

       Lie. dial. berklai ‘lieptai’< *ber-tlo, priesagos –tl– vedinys iš veiksmažodžio *bher– ‘nešti’, ir lot. ferculum (fericulum) ‘neštuvai, padėklas’ < *bher(H)-tlo-m galėtų būti baltų-lotynų izoleksa; berklai galėjo išlaikyti pirminę veiksmažodžio berti reikšmę ‘nešti’.

       Lie. gintaras, La. dzitars ir dzintars, dial. zitars atrodo kaip priesagos –ara– vediniai iš neišlikusio veiksmažodžio *gint– (<*gnt-) ‘degti’, paliudyto germanų kalbose: sen. skand. kynda, vid. vok. aukšt. künten, vok. dial. (bavarų) kenten ‘uždegti’, ang. kindle. Baltų ‘gintaro’ pavadinimo etimologinis atitikmuo būtų s. skand. kyndill masc. ‘žibintas; žvakė; šviesa’.

       Šiaurės rytų Lietuvos tarmėse vartojami žodžiai krontas‘didelė krūva sniego, pusnis’ ir krõnas ‘t. p.’ Atrodo, kad priebalsis tį krõnas įspraustas neseniai. Panašus reiškinys pastebimas latvių kalbos tarmėse, plg. kran(t)s (kranc, krants) ‘krosnis’ šalia krans‘t.p.’.

       La. įvardis vinš, fem. vina ‘jis, ji’ (tarmėse ir su e-vokalizmu: veńîs, fem. veńei), kurio pirminė reikšmė buvo ‘kitas’, greičiausiai yra kilęs iš ide. *wen(i)yo-/*wn(y)o- ‘draugas’, gerai paliudyto germanų (s. skand. vinr, s. ang. wine ir pan.) ir kitose ide. kalbose. Semantinę raidą ‘draugas’ > ‘kitas’ patvirtina s. bažn. sl. drugu druga ‘vienas kitą’ ( : drugu ‘draugas’) ir het. araš aran‘t.p.’ (: araš ‘draugas’) paralelės.

       Lietuvos šiaurės rytų kampe paliudyti vandenvardžiai Čičirys(acc. sing. Čičirį) (taip pat Čičiris), Čičiraitis, ežerai, Čičirė, upė, ir Zirnajys, Zirnejas, ežerai. Pirmieji atrodo kaip pastarųjų vertiniai. Kadangi pastarieji remiasi baltų ‘žirnių’ pavadinimu, galima spėti, kad pirmieji remiasi baltų šaknimi *kikir– ‘žirnis’ (> sėlių – *cicir- > lie. Čičir-). Tai rodo, kad ir s. pr. keckers, keckirs ‘žirnis’ negali būti skolinys iš vokiečių kalbos.

          Senovės prūsų rapa ‘angelas’ vietoj teisingos rapa‘rupūžė’ tikriausiai atsirado klaidingai perskaičius Elbingo žodynėlio glosą Engel – rapa, kur vietoje vok. Eugel ‘rupūžė’ parašyta Engel ‘angelas’.

  

Gina Kavaliūnaitė

   

Chylinskio Naujojo Testamento vertimas ir jo šaltiniai: teksto taisymai bei įrašai rankraščio gale.

       Straipsnyje analizuojami Chylinskio NT rankraščio taisymai ir įrašai rankraščio gale. Nustatomi svarbiausieji taisymų tipai ir galimos taisymų priežastys, bandoma bendrais bruožais atkurti redagavimo procesą ir įvertinti, ką taisymai sako apie vertimo šaltinius. Išskiriami tokie svarbiausieji taisymų tipai: 1) taisymai, kuriems šaltinių įtakos negalima įrodyti arba tokia įtaka atrodo neįtikima ir 2) taisymai, kuriems vertimo šaltiniai turėjo įtakos. Darbe detaliau nagrinėjamos ryškiausios, neabejotinai vertimo šaltinių sąlygotos grupės.

          Prieinama išvados, kad rankraštis nebaigtas redaguoti, tekstas nepataisytas pagal gale esančias pastabas, kuriose aiškiai nurodyta, ką ir kaip reikėtų keisti. Tai liudija vertėjo ketinimą peržiūrėti nurodytas vietas ir pataisyti atsižvelgiant į minėtas pastabas.

          Kai kurių taisymų tipų nenuoseklumas (esama formų ar konstrukcijų, kurios vertimo pradžioje nuosekliai keičiamos kitomis, o vėliau nebetaisomos arba netgi atstatinėjamos) rodo tam tikrą vertėjo neryžtingumą ir nesugebėjimą apsispręsti, kurią formą ar konstrukciją vartoti.

          Iš taisytų teksto vietų matyti, kad pagrindinis sluoksnis išverstas iš Statenbijbel. Tai rodo vertimo ypatybės, kurias galima paaiškinti tik olandų kalbos struktūra. Pagrindinio sluoksnio sutapimai su lenkiškais originalais daugiausiai leksiniai. Jie gali atspindėti lenkiškai gerai mokančio vertėjo leksiką, o ne konkrečius šaltinius. Lenkiško originalo įtaką pagrindiniam sluoksniui ryškiau atspindi sintaksiniai sutapimai su lenkiškais originalais.

          Redaguojant lenkiškas originalas padėjo Chylinskiui taisyklingai interpretuoti StB nepakankamai diferencijuotas ir dviprasmiškas formas. Redaguojant daug naudotasi ir StB.

       Įrašai rankraščio gale dar kartą patvirtina olandiškojo vertimo šaltinio svarbą. Rankraščio gale vartojamos lotynų ir lenkų kalbos tiktai kaip metakalbos. Graikiškų įrašų nėra.

 

Edita Kibildaitė

    

Priežasties šalutiniai sakiniai Bretkūno Postilėje

   

       Straipsnyje nagrinėjami priežasties jungtukų vartojimas bei šalutinio priežasties sakinio vieta Bretkūno Postilės sudėtiniuose sakiniuose. Iš viso ištirti 966 priežasties sakiniai; atsižvelgta į tai, kurioje Postilės vietoje jie pavartoti: ar homilijose, perikopėse ar Pasijoje. Verstinėse Postilės dalyse pavartoti sakiniai palyginti su atitinkamais Liuterio Biblijos bei Vulgatos sakiniais, be to, su atitikmenimis Baltramiejaus Vilento Evangelijose ir Epistolose.

       Nagrinėjamuose Postilės sakiniuose dažniausiai vartojamas jungtukas nesa (69% atvejų), kuris dabartinei kalbai nebėra būdingas, rečiau – nes (10 %), kadangi (9%). Palyginti dažnai juose vartojamas jungtukas iog (4%). Jungtukai nesang, nesanga, kaip, kada, ieng / iang, ka ir kad pasitaiko retai.

       Šalutinių sakinių su nesa, nesang, nesanga ir nes pozicija yra griežtai apibrėžta: jie beveik visada eina po pagrindinio sakinio. Priešinga tvarka dažnai būna sakiniuose su kadangi, kaip ir kada. Sudėtiniuose sakiniuose su vieniniu jungtuku kadangi šalutinis sakinys dažniausiai eina po pagrindinio sakinio. Šiuo atžvilgiu Postilės kalba skiriasi nuo dabartinės. Šalutinio sakinio interpozicija pasitaiko labai retai.

       Jungtukas šalutiniame sakinyje dažniausiai užima pirmą vietą. Tik retkarčiais, ir tik sakiniuose su nes ir nesanga, jungtukas vartojamas antroje vietoje. Tokiais atvejais pirmoje vietoje dažniausiai eina prieveiksmis, rečiau įvardis.

  

Stasė Krinickaitė

  

Lietuvių kalbos subjektiniai ir objektiniai veiksmažodžiai

    

       Šiame straipsnyje nagrinėjami veiksmažodžių tipai, subjektiniai ir objektiniai veiksmažodžiai, atspindintys du pagrindinius sakinio perspektyvos tipus. Subjektiniais laikomi tie veiksmažodžiai, kurie žymi veiksmus, siejamus su subjektu ir neišeinančius už jo sferos ribų. Objektiniai veiksmažodžiai žymi veiksmus, nukreiptus į objektą, bet drauge išlaikančius ryšį su subjektu. Subjekto hiperfunkcija apima agento1, agento2, patiento, percipiento, rezultato, beneficiento, kontentyvo, instrumento semantines funkcijas. Objekto hiperfunkcija apima patiento, rezultato, kontentyvo, beneficiento, percipiento, kontragento, instrumento, kauzatyvo, finityvo, komparatyvo, direktyvo, moduso, šaltinio (kompozityvo) semantines funkcijas. Tiek subjektines, tiek ir objektines funkcijas sąlygoja skirtingi veiksmažodžių leksiniai semantiniai tipai.

Vitalija Maciejauskienė

Dėl lietuvių pavardžių vertinimo darybos požiūriu

       Straipsnyje aptariami kai kurie lietuvių kalbos onimų (asmenvardžių ir vietovardžių) darybinės ir struktūrinės analizės klausimai. Bandoma atsakyti į klausimą, ar pavardžių darybos analizė apskritai yra įmanoma.

          Lietuvių vietovardžius ir kai kuriuos asmenvardžius (vardus, pravardes) darybos požiūriu galima suskirstyti į pirminius ir antrinius onimus. Pastaruosius galima toliau paskirstyti į vedinius, sudurtinius ir sudėtinius. Pirminiai onimai nuo bendrinių žodžių skiriasi nauju darybos būdu: jie daromi iš bendrinių ir tikrinių žodžių be jokių formalių darybos požymių. Vietovardžių ir kai kurių asmenvardžių (vardų, pravardžių) sistemų susidarymas bei papildymas naujais vienetais paliudija du šių onimų darybos modelius: bendrinis žodis ® vietovardis, vardas, pravardė bei tikrinis žodis ® vietovardis, vardas, pravardė.

          Lietuviškos pavardės yra labai saviti onimai. Visos jos yra kilusios iš istorinių asmenvardžių. Virsdamos pavardėmis jos neįgijo jokių darybos požymių, – tiesiog pasikeitė asmenvardžio statusas: buvo patronimas, pravardė ar pan., o dabar yra pavardė. Taigi visos pavardės darybos požiūriu gali būti kvalifikuojamos tik kaip pirminės. Šių onimų sistemos susidarymą atspindi tik vienas modelis: tikrinis žodis ® pavardė.

          Jeigu visas pavardes darybos požiūriu vertiname kaip pirminius onimus, tolesnei darybinei jų analizei nėra pagrindo. Prasmingas ir aktualus yra tik morfeminiu skaidymu (morfologinės struktūros analize) paremtas pavardžių tyrimas.

  

Algis Rubinas

   

Dvasininkų pavadinimai ir jų istorija

       Straipsnyje apžvelgiami lietuvių kalbos dvasininkų pavadinimai bei jų istorija. Tiriama apie 20 dvasininkų pavadinimų (neskaičiuojant fonetinių variantų). Pagal jų santykį su lotyniškais originalais jie suskirstomi į tris grupes.        Pirmąją grupę sudaro lotyniškos kilmės pavadinimai, pasiskolinti tarpininkaujant kitoms kalboms, dažniausiai lenkų kalbai. Kalbos tarpininkės šių skolinių fonetikoje yra palikusios pėdsakų, kurie lotynišką šaltinį kartais padaro sunkiai atpažįstamą (pvz., vyskupas, popiežius ir pan.). Tarp šios grupės skolinių atskirą vietą užima žodis kunigas, kuris buvo perimtas tiesiai iš vokiečių kalbos, bet savo dabartinę reikšmę įgijo dėl lenkų kalbos įtakos.

       Antrąją grupę sudaro nauji, dirbtiniai skoliniai, padaryti tautinio atgimimo laikais, prie lotyniško kamieno priduriant lietuvišką galūnę. Jais dažnai keičiamos senesnės per kitas kalbas atėjusios formos, pašalinant šių kalbų tarpininkavimo fonetinius pėdsakus (pvz., prelatas vietoje pralotas).

       Trečiąją grupę sudaro neologizmai, kuriais keičiami senesni skoliniai, pvz., pamókslininkas, nuodėmklausys ir pan.

   

Elena Valiulytė

  

Lietuvių kalbos tikslo konstrukcijos su slinkties veiksmažodžiais

   

       Slinkties veiksmažodžiais vadiname ne tik judėjimą (eiti, skristi, plaukti), bet ir judėjimo skatinimą (kviesti, siųsti, varyti) bei daikto padėties keitimą (sėsti – sodinti, klauptis – klupdyti) žyminčius veiksmažodžius.

       Konstrukcijos su slinkties veiksmažodžiais žymi tikslą kaip siekiamą dalyką (siekinį). Tikslas lietuvių kalboje yra reiškiamas kilmininku ar kilmininku su bendratimi (nuėjo vandens (atnešti)), taip pat viena bendratimi, užimančia kilmininko poziciją (nuėjo maudytis, atsisėdo pailsėti). Tokia bendratis yra pakeitusi specialią tikslo reikšmės formą – supiną (atsisėdo pailsėtų, nuėjo vandens atneštų).

       Tam tikromis leksinėmis sąlygomis tikslą žymi ir kai kurios krypties (galinio taško) prielinksninės konstrukcijos: į su galininku veiksmažodžių abstraktų (nuėjo į susirinkimą, pakvietė į vestuves), prie su kilmininku tam tikrus daiktus (ne vietas!) žyminčių daiktavardžių (nuėjo prie rugių, sėdo prie knygų). Tokiais atvejais išlieka ir slinkties galinio taško reikšmė, kuri šiems prielinksniams yra pagrindinė.

       Tikslą gali žymėti ir priežasties reikšmės prielinksnis dėl su kilmininku, pavartotas ne tik su slinkties, bet ir su kitais aktyvaus veiksmo reikšmės veiksmažodžiais (lenktyniauja dėl pirmos vietos, kovoja dėl laisvės, varžosi dėl žemės).

       Tikslo konstrukcijos tarp savęs susijusios sinoniminiais ryšiais. Susidaro kelios sinonimų eilės, į kurias įeina bendratis:

1) bendratis / kilmininkas veiksmažodžių abstraktų (nuėjo pagulėti / pogulio, susirinko pasikalbėti / pokalbio);

2) bendratis (iš daiktavardžių išvestų veiksmažodžių su priesaga -auti) / kilmininkas / kilmininkas su bendratimi veiksmažodžio, žyminčio į objektą nukreiptą įprastą veiksmą (nuėjo pietauti / pietų / pietų valgyti);

3) bendratis / į su galininku veiksmažodžių abstraktų (jei jų reikšmė nėra nutolusi nuo pamatinio veiksmažodžio) (išvyko medžioti / į medžioklę, atskubėjo pagelbėti / į pagalbą, grįžo sergėti / į sargybą, bet tik nuėjo į pabaigtuves (ne *pabaigti));

4) prie su kilmininku tam tikrus daiktus (ne vietas) žyminčių daiktavardžių / to paties daiktavardžio kilmininkas su bendratimi veiksmažodžio, reiškiančio į nurodytą objektą nukreiptą įprastą veiksmą (nuėjo prie linų / linų rauti, nuskubėjo prie šieno / šieno grėbti, vaiką išsiuntė prie žąsų / žąsų ganyti);

5) prie su kilmininku / bendratis su įnagininku (kai daiktavardis žymi instrumentą) (sėdo prie ratelio / verpti rateliu, sėdo prie pianino / groti pianinu, susirinko prie kortų / lošti kortomis).

Kilmininkas prie tranzityvinio veiksmažodžio bendratis dėl sintaksinių ryšių pergrupavimo kartais esti keičiamas galininku, pvz.: nuėjo aplankyti senelės / senelę.

This page is only available in Lietuvių.

TURINYS / CONTENTS / INHALT

 

Acta Linguistica Lithuanica / Lietuvių kalbotyros klausimai 43 (K. Morkūnas)
G r a ž i n a A k e l a i t i e n ė. Balsių kaitos aprašai nuo Augusto Schleicherio iki Kazimiero Jauniaus. 3
The description of vowel aletrnations from August Schleicher to Kazimieras Jaunius. Summary 10
A u d r a Z a v a d z k a i t ė – I v a n a u s k i e n ė. Mikalojaus Daukšos Postilės daiktavardžio linksniavimo tipų hierarchija (pagal „oksitoninių“ daiktavardžių paradigmas). 11
The Hierarchy of substantival declension types in Mikalojus Daukša’s Postilė
(the oxytonic paradigms). Summary 16
W o j c i e c h S m o c z y ń s k i. Starolitewskie żmuo, żmunį na tle prabałtyckich rzeczowników atematycznych 18
Senosios lietuvių kalbos žmuo, žmunį atsižvelgiant į atematinių daiktavardžių paradigmą. Santrauka 32
Old Lithuanian žmuo, žmunį against the background of the Proto-Baltic athematic nouns. Summary 33
N i j o l ė Č e p i e n ë. Vokiškos kilmės namų apyvokos daiktų pavadinimai F. W. Haacko, P. Ruigio ir K. G. Milkaus žodynuose 34
Deutsche Lehnwörter im Bereich der Bezeichnungen für Hausgeräte in den Wörterbüchern von F. W. Haack, P. Ruhig und Chr. G. Mielcke. Zusammenfassung 38
J o n a s P a l i o n i s. Gotfrido Ostermejerio 1775 m. „Agendos“ žodžių bei žodžių formų rodyklė 39
Die Wörter und Wortformen im Buch von Gottfried Ostermeyer „Agenda“, 1775. Zusammenfassung 92
A l m a R a g a u s k a i t ė. XVII a. pirmosios pusės Kauno miestiečių asmenvardžių kilmė 93
On the origin of proper names borne by residents of Kaunas in the first half of the 17th century. Summary 109
S a u l i u s A m b r a z a s. Lietuvių ir latvių kalbų daiktavardžių darybos svarbiausi skirtumai 111
The main derivational differencies of substantives in Lithuanian and Latvian. Summary 126
A n n a S t a f e c k a. Izloksne, norma un tradīcija Latgales rokraksta literatūrā 128
Tarmė, norma ir tradicija Latgalos rankraštinėje literatūroje. Santrauka 134
Dialect, standard and tradition in Latgallian hand-written literature. Summary 135
I n e t a K u r z e m n i e c e. Guļžogu nosaukumi latviešu valodas izlokšņu leksikā 136
Gulsčių tvorų pavadinimai latvių kalbos tarmių leksikoje. Santrauka 142
Benennungen des Zaunes aus liegenden Hölzern in der Lexik lettischer Mundarten. Zusammenfassung 143
E v i j a L i p a r t e. Iliatyvo resp. prieveiksmio laukan reikšmės ir galimi sinonimai lietuvių tarmėse 144
Die Bedeutungen und mögliche Synonyme des Illativs bzw. Adverbs laukan in den litauischen Mundarten. Zusammenfassung 152
A s t a L e s k a u s k a i t ė. Seirijų šnektos mišriųjų dvigarsių priegaidės 153
Pitch in diphthongoid sequences in the Seirijai dialect. Summary 164
K a z i m i e r a s G a r š v a. Šiaurės vakarų panevėžiškių „murmamieji balsiai“ 165
Whispered vowels in the North-Western Panevėžiškiai dialect. Summary 174
Северно-западно паневежские „шепотные гласные “. Резюме 175
V i d a Ž i l i n s k i e n ė. Technikos terminai „Dabartinės lietuvių kalbos žodyno“ III leidime 176
Technical terms in the third edition of the „Dictionary of Contemporary Lithuanian“. Summary 182

Apžvalgos. Recenzijos. Pastabos / Opinions. Rewiews. Observations / Überblicke. Rezensionen. Anmerkungen

Acta baltico-slavica / Archeologia, historia, ethnographia et linguarum scientia / XXIII (A. V i d u g i r i s). 183
In memoriam Tatjana Bulygina (1929–2000) (A. S a b a l i a u s k a s). 186
Nurodymai ,,Lietuvių kalbotyros klausimų” autoriams, sudarytojams, redaktoriams 188