Prof. dr. Danguolė Mikulėnienė. Jonas Jablonskis iš arti ir toli: rekonstrukcijos ir aktualizacijos

This page is only available in Lithuanian.

2020 m. gruodžio 17 d. surengta virtuali konferencija „Kalba – tautos stiprybė ir gyvastis“​, skirta Jono Jablonskio 160-osioms gimimo metinėms.

„Rengdamasi šiam pokalbiui apie Joną Jablonskį, pasirinkau dvi perspektyvas: iš toli ir iš arti, – pranešimą viešosios įstaigos „Bendrauk, ugdyk save, keiskis“ surengtoje konferencijoje „Kalba – tautos stiprybė ir gyvastis“, skirtoje Jono Jablonskio 160-osioms metinėms, pradėjo Lietuvių kalbos instituto vyriausioji mokslo darbuotoja, Geolingvistikos centro vadovė profesorė Danguolė Mikulėnienė. – Iš toli, nes minime 160-ąsias Jono Jablonskio gimimo metines. Ir kartu – iš arti, nes Jono Jablonskio šeimos genealoginis medis šiandien tebežaliuoja: jo atžalos – žinomi visuomenės ir kultūros žmonės Vytautas Landsbergis, Vytautas V. Landsbergis ir dabartinis užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis. Taigi net trys palikuonių kartos Jablonskį tarsi priartina iki mūsų  dienų ir leidžia į jį pažvelgti ir iš arti.

Kalbinė Jono Jablonskio veikla mūsų dienomis dažnai suvokiama gana vienpusiškai, sakome – „Jabonskis – bendrinės lietuvių kalbos tėvas“. Tai tiesa. Bet kas už to slypi? Mes nė nebandome įsivaizduoti to laikotarpio, kuriame Jonas Jablonskis gyveno ir dirbo. Bet jį apibūdinę bent keliais štrichais, suvoktume, koks šiandien svarbus Jonas Jablonskis ir  jo palikimas. O tai jau ir yra aktualizacija.“

Vienas gyvenimas – dvi Lietuvos

„Tikriausiai nė vienas kalbininkas nesulaukė tiek dėmesio ir pagarbos, kiek Jonas Jablonskis. Tai rodo ir įvairiose Lietuvos vietovėse jam pastatyti paminklai – nuo Kubilėlių kaimo, kuriame jis gimė ir šią vietą saugo paminklinis akmuo, iki Petrašiūnų kapinių, kur dabar ilsisi jo palaikai. Taigi tarsi ir esame atidavę moralinę skolą Jonui Jablonskiui. Bet ar visada įvertiname tai, kas su šia iškilia asmenybe susiję?

Jonas Jablonskis gyveno istorinio lūžio metu. Savo veiklą pradėjęs carinės Rusijos laikais, ją baigė nepriklausomoje Lietuvoje, – kalbėjo profesorė Danguolė Mikulėnienė. – Ir, manau, per menkai įvertiname to laiko reikšmę, nes didžiumą savo darbų Jonas Jablonskis parašė būdamas toli nuo Lietuvos. O tai tarsi primirštame“.

Jono Jablonskio mokytojas – Filipas Fortunatovas

Kaip priminė profesorė, Jablonskio kelias į profesionalią kalbinę veiklą prasidėjo Maskvos universitete, kuriame atvykę iš Lietuvos studentai galėjo gauti stipendiją. Tačiau, baigę studijas, Kauno gubernijoje jie įsidarbinti negalėjo, todėl būdavo blaškomi po tolimiausius Rusijos užkampius. Taip nutiko ir Jonui Jablonskiui.

„Universitete Jablonskis studijavo klasikinę filologiją (1881–1885). Antrajame kurse (1882/1883 m. m.) jis klausė ir profesoriaus Filipo Fortunatovo dėstomo lietuvių kalbos kurso, – apie studijas pasakojo profesorė. – Kas buvo Filipas Fortunatovas? Šiandien apie jį sakoma – talentingas ir turbūt žymiausias rusų kalbininkas. Bet neretai pamirštama pridurti, kad  jis buvo europinio išsilavinimo mokslininkas. Baigęs Maskvos universitetą, dvejus metus stažavo užsienyje, Vokietijos, Prancūzijos ir Anglijos universitetuose: Tiubingenas, Leipcigas, Berlynas, Paryžius, Karaliaučius, Londonas. Būtent ten jis susipažino su tuo metu klestėjusiu jaunagramatikių mokymu apie kalbą“.

Kaip pažymėjo profesorė, viena iš jaungramatikių idėjų – tirti gyvąją liaudies kalbą. „1871 metais Filipas Fortunatovas kartu su Mileriu atvyksta į Lietuvą ir, apsigyvenęs Triobiškių kaime,  Liudvinavo apylinkėse renka tautosaką – užrašo150 lietuviškų dainų, pasakų, patarlių. 1873 metais paskelbia tarmėtyrininkams iki šiol įdomų šios pietinės aukštaičių patarmės, Liudvinavo apylinkių šnektos aprašą, kuriame, remdamasis Šleicheriu (Schleicher), Fortunatovas apibūdino Liudvinavo apylinkių šnektą kaip aukštaitišką ir ją gretino su pietine Rytprūsių lietuvių tarme, kurią jau Šleicheris buvo nurodęs kaip normą (žr. Литовскiя народныя песни собранныя  Всев. Миллеромъ и Ф. Фортунатовымъ, Москва, 1873).  Tai nedidelės apimties knygelė, kurioje rusiškomis raidėmis pateikiamas lietuviškas dainos tekstas ir jo vertimas į rusų kalbą, – kalbėjo Danguolė Mikukėnienė. –Knygelės įvade Fortunatovas rašo, kad surinkęs tik labai mažą dalelę liaudies kalbos turtų.“

Mokslininkė autentiškais pavyzdžiais parodė, jog Fortunatovo žvilgsnis krypo ne tik į žodyną, bet ir į lietuvių kalbos sintaksę, į tam tikras sakinio konstrukcijas (ne kožna burna putrai srėbti, kur ma[n] dėti mažas vaikelis). Vėliau daugybę tokių pavyzdžių atsiranda ir Jono Jablonskio gramatikose.

Studento Jono Jablonskio paskaitų užrašai

„Kai kalbama, kad Fortunatovas Maskvos universitete pradėjo dėstyti lietuvių kalbą, dažnai įsivaizduojama, kad jis tos kalbos ir mokė. Tačiau taip nebuvo, – sakė profesorė. – Paskaitos vyko rusų kalba. Tai liudija Jablonskio paskaitų konspektai, iki šiol saugomi Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto rankraštyne (LLTI BR F 52-123). Iš šių užrašų sužinome, kokią literatūrą apie lietuvių kalbą studentams rekomendavo skaityti Fortunatovas, kaip ją vertino, kokius leidinius tuo metu perskaitė studentas Jonas Jablonskis. Taigi iš užrašų galima spręsti, ką Fortunatovas pasakojo studentams apie lietuvių kalbą. Tik bėda, kad dalį paskaitų Jablonskis yra praleidęs. Tai rodo palikti keli tušti sąsiuvinio lapai.“

Profesorės teigimu, iš užrašų aiškiai matyti, su kokiais šaltiniais savo studentus supažindino profesorius Fortunatovas: tai Danieliaus Kleino gramatikos (1653, 1654), anoniminė gramatika (1737), Pilypo Ruigio gramatika (1747), vėliau perleista Milkės (1800), Šleicherio gramatika (1856), Kuršaičio gramatika (1876), Kasakauskio gramatika (1832) gramatika, paminėtas Jono Juškos straipsnis apie lietuvių kalbos tarmes ir daugelis kitų šaltinių.

Bendrinės lietuvių kalbos ištakos

„Būtent šiuose šaltiniuose aptarti ir svarbiausi lietuvių rašomosios kalbos principai. Fortunatovas sakė, kad, kol nėra sukurtos visiems bendros rašomosios kalbos, reikia tirti visas tarmes. Tai nebuvo nauja mintis, taip dar anksčiau yra teigęs ir Jonas Juška. Fortunatovo nuomone, Rytų Prūsijos vidurinė tarmė galėjo būti rašomosios lietuvių kalbos pagrindas ir didžiojoje Lietuvoje. To vėliau ir laikėsi Jonas Jablonskis.

Jono Jablonskio gyvenimo kelionė

Mokslinės veiklos pradžia, pasak profesorės Danguolės Mikulėnienė, laikomi 1890 metai, kai Jonas Jablonskis išspausdina gana griežtą M. Miežinio gramatikos recenziją.

„Sudėjus į krūvą visa tai, ką Jablonskis parašė, susidaro įspūdis, kad šis žmogus visą savo gyvenimą sėdėjo prie stalo, kad jis tik rašė, rašė, rašė. Bet tai nėra teisybė, nes visas Jablonskio gyvenimas – nuolatinės kelionės. Tai nuolatinis kraustymasis iš vienos vietos į kitą. Pastovią darbo vietą Jablonskis gauna tik 1889 metais, kuomet jis pradeda dirbti klasikinių kalbų mokytoju, – lietuvių bendrinės kalbos tėvo mokslinės veiklos pradžią pristato profesorė. – Pasižiūrėkime į metus. Mintaujoje jis išgyvena šešerius metus. O vėliau Jablonskis priverstas kilotis iš vienos vietos į kitą –į Revelį (1896–1900), Žeimelį (1901–1902), Pskovą (1902–1903) Šiaulius (1903), Vilnių (1904), Panevėžį (1906–1908), Brestą (1908–1912), Gardiną (1912–1914), Veližą (1914–1915), Voronežą (1915–1918) Vilnių (1918–1919), Kauną (1919–1930). Dažnai su šeima, bet būta laikotarpių, kai buvo priverstas kraustytis ir gyventi atskirai nuo šeimos.“

Jablonskio stiprybė – šeima

Gyvendamas Mintaujoje, Jonas Jablonskis veda. Jo žmona – Konstancija Sketerytė. Išsilavinusi, labai apsiskaičiusi. Ji buvo ne tik šeimininkė, laikanti tris namų kampus, bet pirmiausia – bendražygė. Tai rodo straipsnių juodraščiai, kuriuos ranka perrašydavo Konstancija, paūmėjus Jablonskio ligai. Vėliau pagelbėdavo ir studentai.

Liga sparčiai progresavo, todėl ilgainiui Jonas Jablonskis buvo priverstas atsisakyti mokytojavimo. Šeima nuolat susidurdavo su finansiniais nepritekliais. Profesorė cituoja Konstancijos laiškus sūnui Konstantinui, studijavusiam universitete, kuriuose vis apie tai užsimenama.

„Susikūrus nepriklausomai Lietuvai, finansinė šeimos padėtis pagerėjo, tačiau pašlijusi Jablonskio sveikata tik didino rūpesčių ir vargų naštą. Konstancija rūpestingai slaugė ligonį. O tai nebuvo lengva nei dvasiškai, nei fiziškai. Kad ir stumdyti tuos sunkius ratukus, kuriais buvo vežiojamas Jablonskis (dabar vežimėlį galima pamatyti Maironio muziejuje)“, – pasakojo profesorė.

Konstancija ir Jonas Jablonskiai užaugino penkis vaikus: tris sūnus ir dvi dukras. Gimė šeši, bet pirmoji dukrelė, gimusi Mintaujoje, mirė po savaitės.

Taigi visi sunkumai, kuriuos patyrė Jono Jablonskio šeima, tik grūdino ir tvirtino.

Tiek auklėdamas vaikus, tiek bendraudamas su vaikaičiais Jonas Jablonskis išliko labai griežtas. Profesorė citavo dukters Julytės prisiminimus apie rengimąsi eksternu laikyti lotynų kalbos egzaminą: tėvas žinias tikrindavo kas savaitę, bet per tuos susitikimus jai neretai tekdavo išsitraukti ir nosinę (Konstancijos ir Jono Jablonskių šeima. Sud. E. Lukėnaitė-Griciuvienė. Vilnius: Lietuvos nacionalinis muziejus, 2009, p. 53). Iš šioje knygoje skelbiamos medžiagos matyti, kad šeimoje vaikai auklėti inteligentais: visi baigė aukštuosius mokslus. Prasmingai buvo leidžiamas ir laisvalaikis: štai anūkai kasmet leido metraštį su piešiniais ir rašinėliais „Anūkų aidas“.

Mokytojo autoritetas

Jablonskis jokių nuolaidų nedarė nei saviems, nei svetimiems. Jo mokinys Juozas Balčikonis jį vadino „mokytoju nuo Dievo“. Ką jis turėjo galvoje? Ne tik mokyklą, bet ir visuomenę.

Profesorė pateikia konkretų pavyzdį – 1907 metais Jonui Basanavičiui rašytą atvirlaiškį. Jame Jablonskis praneša, kad negalįs dalyvauti Mokslo draugijos steigiamajame susirinkime. O toliau – po trumpo pranešimo surašytas ilgokas paaiškinimas, kad skubiai reikia tvarkyti lietuvių rašomąją kalbą, nes ji labai įvairuojanti. Ir pateikia konkretų pavyzdį: būsimieji draugijos nariai prašymuose rašę nevienodai – vieni norėję būti nariais, kiti – sąnariais. Taigi reikia atskirti sąnarį (rusiškai sustav) nuo nario (rusiškai člien) ir nedarkyti lietuvių kalbos (D. Mikulėnienė. Lietuvių tarmėtyra: genezė, raida ir paradigminiai lūžiai 1: Ikitarmėtyrinis laikotarpis. Lietuvių tarmėtyros pradžia: tarmių skyrimas, tyrimų perspektyvų užuomazgos ir jų tipai. Vilnius: Mokslo ir enciklopdijų leidybos centras, 2018, p. 247–249).

Jono Jablonskio vardas neatsiejamas ir nuo Lietuvos universiteto. Jam buvo sudarytos sąlygos dėstyti: name, kur gyveno, buvo įrenta ir auditorija studentams.

„Jablonskio autoritetas buvo labai svarbus. Po Kazimiero Būgos mirties (1924), kai buvo sutarta, kad du studentai vyks studijuoti į Vokietiją, Jablonskis rekomenduoja Antaną Salį ir Praną Skardžių. Ir rašo, kad abiem reikalingos „gerokos stipendijos, kad nereikėtų jiems užsieniuose, atsidėjus mokslui, bado dvėsti be kokios naudos iš to sau ir mūsų mokyklai“.  Savo rekomenduojamus studentus apibūdina taip: „ypačiai jais pasitikiu; plevėsomis jų nelaikau, tikiuos visiškai jų rimtumu ir patvarumu“, – cituoja Danguolė Mikulėnienė (žr. A. Piročkinas. Jono Jablonskio laiškai. Vilnius: Mokslas, 1985, p. 165).

Jablonskis apie Būgą ir didįjį žodyną

Jonas Jablonskis į žodynų redagavimo veiklą įsitraukė dar redaguodamas Antano Juškos žodyną (1897–1906). Todėl atidžiai sekė, kaip Kazimierui Būgai sekėsi rengtį  didįjį lietuvių kalbos žodyną. Jablonskis vertino Būgą. Štai 1911 m. lapkričio pabaigoje rašytame laiške Juozui Balčikoniui iš Bresto jis rašo: „Kur abejojate, klauskite Būgą. Kur jisai nesutiks su manim, tenai manęs neklausykit!” (A. Piročkinas. Jono Jablonskio laiškai. Vilnius: mokslas, 1985, p.19). Taigi Būga buvo Jablonskio pripažintas istorinės kalbotyros autoritetas.

Tačiau Jablonskiui kliuvo Būgos, kaip pats sakė, negebėjimas susitelkti ties vienu darbu. Balčikoniui rašė: „Jei atsidėtų jis vienam žodynui su universitetu, jis daug ką galėtų padaryti. Mesti universitetą ir atsidėti vienam žodynui jis vargu begalės. Jei žodyno darbą kaip reikiant sutvarkytų, tam žodynui išleisti ir jo darbui dirbti – pinigų, žinoma, atsirastų: mūsų finansistai čia, kiek numanau, neatsisakytų padėti. Bet kaip visas tat padaryti, kad ir žodynui būtų sveika, kad jis ir universiteto nemestų, pats aš nieko neišmanau. Didžiausia bėda čia yra ta, kad Būga turi dar labai daug Jauniaus ypatybių ir maža kultūringo vokiečių mokslininko ypatybių.“ (A. Piročkinas. Jono Jablonskio laiškai. Vilnius: Mokslas, 1985, p. 60).

Jablonskio palikimas Balčikoniui

Kai buvo išleistas pirmasis žodyno sąsiuvinis (1924), Būga sulaukė ne tik pagyrimų, bet  ir nepalankaus vertinimo: ilgi žodžių aprašai su įvairiausiomis etimologinėmis pastabomis, tarmių medžiaga, linksniavimo ir kirčiavimo variantais plačiajai visuomenei pasirodė pernelyg sudėtingi ir painūs. Todėl po Būgos mirties (1924) reikėjo ieškoti ne tik kito žodyno redaktoriaus, bet ir kito žodyno rašymo kelio.

Ir darbų tąsai buvo pasirinktas Juozas Balčikonis. Tai buvo būtent tas žmogus, kuriam Jablonskis galėjo ne tik išlieti širdgėlą dėl nuolat stabdomo žodyno kuriamojo darbo.

1930 m. žodyno redakcijoje pradėjęs dirbti Balčikonis perėmė ne tik žodyną, bet, galima sakyti, ir po Jablonskio mirties tęsė taip tuo metu reikalingą praktinę norminamąją kalbinę veiklą.

Straipsnio autorė Karolina Baltmiškė. Tekstas publikuotas portale „Mano kraštas“ 2021 m. sausio mėn. 30 d