Dr. Nijolės Tuomienės tyrimas: Eišiškių krašto sociolingvistinė padėtis, švietimo infrastruktūra ir istorinė atmintis

Šių metų vasarą Geolingvistikos centro vyresnioji mokslo darbuotoja dr. Nijolė Tuomienė tęsė mokslines tiriamąsias ekspedicijas Eišiškių, Butrimonių, Kalesninkų ir Dainavos apylinkėse. Surinkta medžiaga papildė ankstesnius Šalčios žemės tyrimus ir paskatino grįžti prie dviejų susijusių klausimų:

• Kodėl vietos gyventojų gimtoji lietuvių kalba skirtingose krašto vietovėse nevienodu metu buvo stumiama iš bažnytinio gyvenimo ir švietimo?
• Kaip Ryto draugija, mokytojai, darželių auklėtojai, skaityklų vedėjai ir vėlesnių kartų švietėjai skatino lietuvių kalbos vartojimą ir siekė išmokyti jos vaikus?

Naujausi sociolingvistiniai duomenys kartu su ankstesnių tyrimų medžiaga tapo pagrindu trijų dalių straipsniui „Išstumta kalba, sutrumpinta istorinė atmintis: Eišiškių krašto kelias“, kuris paskelbtas e. laikraštyje Voruta, vėliau perspausdintas naujienų portale Alkas.lt. Straipsnis skirtas plačiajai visuomenei: jame mokslinių tyrimų duomenys aiškinami siejant juos su krašto istorija, gyventojų liudijimais ir lietuviškas mokyklas kūrusių žmonių patirtimi.

Šįkart ypač svarbūs 2025–2026 m. ekspedicijose įrašyti pokalbiai su lietuviškų mokyklų vadovais Algimantu Masaičiu ir Vytautu Liudu Dailidka. Jų patirtis parodo, kokią reikšmę švietimo raidai turėjo pedagogų darbas, bendruomenės parama ir įstaigų veiklos sąlygos. Pedagogų patirtį autorė aptaria platesniame Eišiškių krašto kalbų raidos ir jų funkcijų kaitos kontekste, siedama ją su Pietryčių Lietuvos kalbiniais procesais. Aptariami ir istoriniai kalbiniai ryšiai su etninėmis lietuvių žemėmis dabartinėje Baltarusijoje. Autorė gretina vietovardžių ir asmenvardžių duomenis, istorinius bažnyčių bei mokyklų dokumentus, kraštotyros medžiagą ir pokalbius su krašto gyventojais. Šaltinių visuma leidžia atsekti, kur lietuvių kalba buvo vartojama, kaip keitėsi jos funkcijos ir kokios aplinkybės silpnino jos perdavimą šeimose.

Pirmojoje straipsnio dalyje analizuojamas baltiškasis Eišiškių krašto vardyno pamatas ir atsekamas anksčiau buvusio vientiso lietuvių kalbos ploto skilimas. Nagrinėjama tikėjimo kalbos įtaka regiono gyventojų tautinės savivokos formavimuisi, kai bažnyčioje vartojama kalba tapo svarbiu tautinės priklausomybės ženklu.

Antrojoje dalyje tiriamas įstaigų palaikomų kalbos salų formavimasis silpstant natūraliam kalbos perdavimui šeimose. Apžvelgiama „Ryto“ draugijos mokyklų, skaityklų ir darželių tinklo veikla tarpukariu bei pokario lietuviškojo ugdymo ypatumai. Mokytojų A. Masaičio ir V. L. Dailidkos patirtis atskleidžia sudėtingas lietuviškų mokyklų išlikimo sąlygas ir pedagogų atkaklumo bei bendruomenių paramos reikšmę išsaugant lietuvių kalbą Pietryčių Lietuvoje.

Trečiojoje dalyje vertinamas dabartinis regiono daugiakalbystės vaizdas ir bendrinės lietuvių kalbos, lenkų bei rusų kalbų ir vietinės slavų šnektos (po prostu) vartojimo sričių pasiskirstymas. Kritiškai nagrinėjami visuomeninės atminties reiškiniai, kai dabartinė kalbinė ir tautinė padėtis perkeliama į ankstesnius istorinius laikotarpius. Taip siaurinama daugialypė istorinė tikrovė ir paraštėse paliekami lietuviškasis bei žydiškasis krašto praeities sluoksniai.

Tyrimas pagrindžia tezę, kad kalbos kaita Pietryčių Lietuvos paribyje nebuvo vien asmeninio šeimų apsisprendimo rezultatas. Kalbos vartojimo sričių persiskirstymui ir tautinės savivokos kaitos spartai darė įtaką bažnyčia, švietimo sistema ir valstybės valdžia.

Šiandien valstybės ir savivaldybių sprendimai dėl ikimokyklinio ugdymo prieinamumo, mokyklų tinklo pertvarkos ir klasių komplektavimo reikalavimų veikia lietuvių kalbos gyvybingumą ir jos vaidmenį Pietryčių Lietuvos visuomeniniame gyvenime. Eišiškių krašto kalbinė padėtis tyrime vertinama kaip istorinės raidos ir tebepriimamų valdžios sprendimų rezultatas.

Nijolės Tuomienės nuotr.