Sausio 18 d. terminologui dr. Kazimierui Gaiveniui (1934–2003) būtų sukakę 90 metų

Laikas greitai tirpdo metus. Rodos, dar ne taip seniai matėme smulkutį Kazimierą Gaivenį, lėtai lipantį Lietuvių kalbos instituto laiptais ar rymantį prie darbo stalo. Tačiau praėjo jau porą dešimtmečių, kai atsisveikinome su Juo Sudervės kapinėse. Liga neleido Jam bent kiek ilgiau pasidžiaugti pensininko laisve. Jei sveikata būtų buvusi tvirtesnė, kas žino, gal kaip tik dabar – sausio 18 d. – kartu minėtume 90 metų sukaktį. Dabar belieka tik prisiminimai.

K. Gaivenis gimė 1934 m. Utenos apskrities Tauragnų valsčiaus Stučių kaime, esančiame netoli nuo Tauragno ežero. Tas apylinkes ir ežerą mėgo, dažnai lankydavosi gimtojoje sodyboje. Mokėsi Šeimaties pradžios mokykloje, Tauragnų progimnazijoje ir Utenos 1-ojoje vidurinėje mokykloje. 1954–1959 m. Vilniaus universiteto Istorijos-filologijos fakultete studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą. Po studijų iškart buvo paskirtas dirbti tuometiniame Lietuvių kalbos ir literatūros institute (nuo 1990 m. ‒ Lietuvių kalbos institutas). Jame pradirbo visą gyvenimą. 2001 m. pradžioje išėjo į pensiją, o 2003 m. viduryje – į amžinybę.

Kiek daugiau nei 40 darbo metų K. Gaivenis daugiausia dėmesio skyrė terminologijai ir terminografijai. Tai buvo ir moksliniai tyrimai, ir praktinis darbas su įvairiais terminų žodynais, terminų standartais, konsultavimas terminų klausimais. Anuometiniame Lietuvių kalbos ir literatūros institute veikė Terminologijos komisija, o K. Gaivenis jau pirmaisiais savo darbo Institute metais tapo jos atsakinguoju sekretoriumi, vėliau atsakinguoju redaktoriumi, jaunesniuoju ir dar vėliau vyresniuoju moksliniu bendradarbiu, vadovavo Institute 1971 m. įsteigtai Žodynų sektoriaus Terminologijos grupei, iš kurios išaugo Terminologijos skyrius (nuo 2003 m. – Terminologijos centras). K. Gaivenis buvo paskirtas skyriaus vadovu ir šias pareigas ėjo iki išėjimo į pensiją. Be to, terminų tvarkybos darbą dirbo 1971 m. prie Mokslų akademijos sudarytoje Terminologijos taryboje (buvo jos sekretorius), kuri nustojo egzistuoti Nepriklausomybės pradžioje, o Terminologijos skyrius tapo pagrindine terminų žodynų aprobavimo institucija. 1997 m. jo funkcijas perėmė Valstybinė lietuvių kalbos komisija, kurios nariu K. Gaivenis buvo 12 metų (1990–2002).

Autoriaus darbų bibliografijos rodyklėje (2003) užfiksuota per 400 publikacijų. Straipsniai dažnai nebuvo ilgi, bet labai naudingi tiek lietuvių terminologijos praktikai, tiek teorijai, todėl autoriaus įžvalgų apibendrinamoji knyga Lietuvių terminologija: teorijos ir tvarkybos metmenys (2002) ir jo Rinktiniai raštai (2014) tebėra dabarties terminologų parankinės knygos. Minėtina ir 1969 m. apginta daktaro disertacija „Sudėtiniai terminai dabartinėje lietuvių kalboje“ (jos dalis paskelbta K. Gaiveniui atminti 2004 m. Lietuvių kalbos instituto išleistoje knygoje Terminologijos istorijos ir dabarties problemos). Mokslininkas yra reikšmingai prisidėjęs prie 1994 m. Lietuvių kalbos institute pradėto leisti mokslo žurnalo Terminologija (pirmasis numeris vadinosi Terminologijos vagos), buvo 2–7 numerių atsakomasis redaktorius, taip pat prisidėjo prie įvairių terminologijai skirtų kitų žurnalų numerių, terminų straipsnių rinkinių (kaip redaktorių kolegijų narys ir pan.). Svarbūs kartu su bendraautoriais parengti Terminologijos taisymai (1992). Taip pat reikia pasakyti, kad K. Gaivenis buvo (ir tebėra) vienintelis iš terminologų, kalbos klausimais rašęs vaikams, – 1987 m. pasirodė mokslo populiarinamoji knygelė Margas žodžių pasaulis, o 2014 m. – dukros Jolantos Gaivenytės-Butler sudaryta anksčiau skelbtų moksleiviams skirtų straipsnelių rinktinė Nuostabioji žodžio šviesa.

Ilgą laiką K. Gaivenis buvo iš esmės pagrindinis terminologas, savo patarimais, pastabomis, recenzijomis prisidėjęs prie bent pusšimčio terminų žodynų, dešimčių terminų standartų ir kitokių terminologinio pobūdžio leidinių (pratarmėse dažnai galima rasti padėkų Jam), yra ir kai kurių žodynų bendraautoris (ypač minėtinas kartu su Stasiu Keiniu parengtas Kalbotyros terminų žodynas (1990)). Visko išvardyti neįmanoma. Darbai reikšmingi ir jų išties daug.

Kolegos K. Gaivenį prisimena kaip kuklų, paprastą Žmogų, su kuriuo buvo lengva bendrauti, malonu pasitarti. Nors žinojo daug, klausdavo kitų nuomonės, o savo nepiršo, asmeninių darbų neaukštino ir nesureikšmino (bibliografijos rodyklėje smulkesnių darbų gali trūkti, nes pats autorius išsamaus savo darbų sąrašo neparengė, o rodyklės sudarytoja nebūtinai viską surado). Rašė paprastai ir aiškiai, gebėjo kalbos dalykus apibūdinti ne tik patraukliai, bet ir vaizdingai. Pasak kurso draugo ir bendražygio terminologo S. Keinio, „Kazimieras buvo labai darbštus, gyvo, guvaus ir pagaulaus proto bei poetiškos dvasios“.

Dėkojame Jolantai Gaivenytei-Butler už Terminologijos centrui padovanotas nuotraukas.