Žodynai gausina kalbą, plečia mąstymą, jungia su tradicijomis

Šiųmetėje Vilniaus knygų mugėje Lietuvių kalbos institutas kvietė lankytojus į pokalbį „Kokių žodynų reikia visuomenei?“. Renginio metu apie žodynų reikšmę ryšių su visuomene specialistas Balys Narbutas kalbino rašytoją Danutę Kalinauskaitę (Kunickienę), vertėją Ireną Aleksaitę, redaktorę Ritą Urnėžiūtę ir Lietuvių kalbos instituto vyriausiąją mokslo darbuotoją dr. Viliją Sakalauskienę.

Žodynai – vienas iš laukiamiausių Lietuvių kalbos instituto leidinių. Nepaisant to, ši leidinių rūšis sulaukia nemažai kritikos. Renginio moderatorius B. Narbutas pašnekovų paklausė apie šią tamsiąją žodynų rengimo pusę: ar jie apskritai visuomenei vis dar reikalingi? Anot vertėjos I. Aleksaitės, be abejonės, reikalingi. Ir patys įvairiausi: „Man, kaip vertėjai, reikia naujų leidimų antonimų, sinonimų, sunormintų aprangos žodynų.“ Redaktorė R. Urnėžiūtė paantrino: „Labai svarbu turinys, forma ir formatas. Reikia kitakalbių žodynų, anglų, amerikiečių, miesto žargono žodynų, taip pat senųjų graikų ir lotynų. Žinoma, daugumą galima rasti internete, bet daugumą gerai turėti čia pat, po ranka.“ Rašytoja D. Kalinauskaitė (Kunickienė) taip pat pritarė: „Reikalingi, mano pažįstama menininkė didįjį „Lietuvos kalbos žodyną“ skaito kaip istorijos epą. Žmonės žodynus skaito savo malonumui.“ 

Pasak vertėjos I. Aleksaitės, žodynų stoka ne tik tekstus, bet ir buitinę kalbą daro tuščią, dirbtiną: „Vaikus nuo mažų dienų reiktų mokyti gyvesnių žodžių, todėl mums reikia ir kuo daugiau žodynų, ir kuo daugiau žodžių.“ Rašytoja D. Kalinauskaitė (Kunickienė) žėrė kritikos šiandieniniam skaitytojui dėl pernelyg didelio „paprastų“ tekstų noro: „Jam dabar turi būti lengva ir patogu. Jis turėtų remtis baziniu žodynu, akys laisvai taikytis prie teksto ir neužkliūti, nes jeigu randa kokį neaiškų žodį, turi išsiversti, ir tai jau yra problema.“ Rašytojos nuomone, laikas labai tolina skaitytoją nuo rašytojo: „Tai yra mūsų laiko ženklas – tu, kaip rašytojas, nenori kalbėti nesuprantama kalba ir atsidurti vartosenos paribiuose. Tu nori rašyti XXI a. kalba, ir, jei mano kalba turtingesnė, nei to reikalauja šiuolaikinis skaitytojas, ypač prozos rašytojams, tai yra iššūkis – laikas viską labai greitina, supaprastina ir prastina. Manau, kad tai iššūkis ir žodynininkams. Daug kas sako, kad „Dabartinės lietuvių kalbos žodynas“ yra pasenęs, bet yra labai sunku, papildant žodynus, apsispręsti, kurie kalbos faktai yra jau pasenę ir juos reikia mesti, o kuriuos dar reiktų palikti.“ R. Urnėžiūtė pratęsė rašytojos mintį apie suprastėjusią kalbą: „Ne žodžiai kalti, jei skaitytojas nesupranta kūrinio ar vertimo, – empatijos trūkumas. Jei nori suprasti žodį, turi suprasti ir žmogų.“

Lietuvių kalbos instituto vyriausioji mokslo darbuotoja dr. V. Sakalauskienė, paklausta apie esamus žodynus, atsakė, kad „gyvi žodynai – „Bendrinės lietuvių kalbos žodynas“, „Lietuvos vietovardžių žodynas“, „Lietuvių kalbos naujažodžių duomenynas“ (http://naujazodziai.lki.lt/) – labai greitai reaguoja į pokyčius“. Apie žodynų poreikį visuomenei pasisakė ir Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininkas Audrys Antanaitis: „Žodynas skatina mus plėsti žodžių atsargą ir mąstymą. Taip galvojame apie save ir visuomenę. Žodyne yra kalbos tradicija ir paveldas, tai yra tiltas į ateitį, nes, rengdami žodynus, mes matome tendencijas, kokia turėtų būti kalba. Žodynai turi modernėti, tai turėtų būti ne tik žodžiai, bet ir jų padėtis kalboje.“