VASARA SU MOKSLININKU. Danutė Valentukevičienė: tarmė atrakina ne tik namų duris

VASARA SU MOKSLININKU – šios vasaros naujienų rubrika, kurioje kviečiame skaityti interviu su Lietuvių kalbos instituto mokslo darbuotojais apie tai, kaip jie leidžia vasaras. Pirmasis interviu su Geolingvistikos centro doktorante, mokslininke Danute Valentukevičiene apie mokslines ekspedicijas po Dzūkijos kraštą.

Vasara – pats tinkamiausias laikas rinkti tarminę medžiagą. Tad jau birželio mėnesį Lietuvių kalbos instituto Geolingvistikos centro doktorantė Danutė Valentukevičienė, „apsiginklavusi“ diktofonu, fotoaparatu arba telefonu, užrašų knygute ir parkeriu, planuoja keliones į pasirinktus Lietuvių kalbos atlaso punktus.

„Būtent birželį, kol miške nėra grybų ir uogų, Dzūkijoje galima pakalbinti kelių kartų pateikėjus. Na, o vasarai įsibėgėjus ir miške pasirodžius uogoms ar „geltonajam daktarui“ (taip dzūkai vadina voveraites), visi išeina į miškus. Tad tyrėjui tenka kruopščiai susiplanuoti savo išvykų laiką ir susitikimus su informantais“, – pasakoja Danutė Valentukevičienė, rašanti disertaciją „Kalbinė ir sociokultūrinė Varėnos geolekto sankloda stebimuoju laiku“.

Mokslininkės tiriamajame Varėnos geolekto plote yra per dvi dešimtis Lietuvių kalbos atlaso punktų. Ji aplankiusi nemažai vietovių, užrašiusi daug tarminės medžiagos, bet, kaip ji pati sako, dar liko keletas punktų, kuriuose reikia padirbėti.

Kalba įteisina ir įtvirtina tapatumą… Pierreʼas Bordieu

Prieš vykdama į ekspediciją, Danutė pirmiausia susirenka informaciją apie tiriamąją vietovę, t. y. istorinę, socialinę, ekonominę, kultūrinę situaciją. Šios žinios labai svarbios ne tik interviu metu, bet ir pildant vietovės sociolingvistinį klausimyną. O susirasti informantų dažniausiai padeda Varėnos kultūros centro darbuotojai arba bibliotekininkai, mokytojai (Danutė yra dirbusi švietimo ir kultūros srityse), kartais kreipiasi ir į seniūnus, socialinius darbuotojus, bendruomenių pirmininkus ar kaimo seniūnaičius, draugus ir pažįstamus.

Nuotraukose dzūkiški kiemai Zervynose ir kelias į Salų kaimą.

„Sunkiausia tyrimams rasti jaunimo (jie visada turi daug reikalų ir vengia interviu namų aplinkoje), tad su jais dažniausiai bendraujame viešose erdvėse: bibliotekoje ar kultūros namuose, parke ant suoliuko, o kartais – net kavinėje. Vidurinės ir vyresniosios kartos atstovai saugiau jaučiasi savo namuose“, – apie informantų paieškas pasakoja mokslininkė.

Su informantais mokslininkė kalbasi įvairiomis temomis, bet dažniausiai tomis, kurios artimos patiems pašnekovams.

„Pokalbio metu pildomas ir sociolingvistinis pateikėjo klausimynas bei kitos tyrimui svarbios anketos. Jei informantas turi tarmiškos rašytinės medžiagos, ji perfotografuojama. Taip pat fiksuojamas ir kalbinis tiriamosios vietovės kraštovaizdis: skelbimai, užrašai, gatvių pavadinimai ir t. t.“, – apie medžiagos rinkimą pasakoja Danutė.

Pokalbis ir medžiagos rinkimas užtrunka.

„Jei iš anksto būnu susitarusi su informantu, dažniausiai įrašinėti pradedu 9 valandą, o baigiu apie 18 val. Per dieną pavyksta apklausti 3–4 asmenis, kartais daugiau. Būna ir taip, kad nykstančiuose kaimeliuose, kuriuose gyvena tik keli žmonės, neprisikalbini interviu nė vieno informanto“, – teigia Danutė.

Surinkta tarminė medžiaga yra tvarkoma.

Nuotraukoje 1935 m. rašytas tekstas.

„Garso įrašus, dažniausiai jų dalį, tarmių tyrėjai paprastai perrašo kopenhagine transkripcija arba tarptautinės fonetinės abėcėlės simboliais. Tokius transkribuotus tekstus galima tirti ir kokybiniais, ir kiekybiniais metodais, pvz., dialektometrijoje naudojamomis kompiuterinėmis programomis. Remiantis multimodaliuoju tarmėtyros modeliu, ekspedicijoje surinkta medžiaga pravarti tiriant ne tik kalbines ypatybes, bet ir vietinių gyventojų sociokultūrinius tinklus, kalbinį kraštovaizdį ir t. t.“, – praskleidžia mokslinių tyrimų uždangą Danutė Valentukevičienė.

Tokių jautrių susitikimų buvo ne vienas. Turbūt tai – pačios vertingiausios dovanos ir pamokos.

Mokslininkė savo informantus kalbina tarmiškai ir kiekvienąkart stebisi, kaip tarmė atrakina ne tik namų duris.

„Pirmą kartą matai žmogų, o jis tave priima kaip savą ir artimą. Ir supranti, kad tai ne tavo nuopelnas, o kalbos galia… Jei informantus kalbinčiau bendrine kalba, turbūt būtų didesnė distancija, kalba nebūtų spontaniška, dažniau keičiamas kalbos kodas ir t. t.“, – teigia Danutė.

Pasak mokslininkės, kiekvienas susitikimas su informantu yra nepakartojamas, kartais – sukrečiantis.

„Vieną kartą teko kalbinti apie 100 metų moterį. Svarbiausias jos darbas – nuo ryto iki vakaro mezgamas vaikams šalikas, kurį dukra, motinai užmigus, nuardydavo, kad mezginys (turbūt kaip ir gyvenimas) niekada nesibaigtų.

Šimtametė informantė vaikščiojo labai sunkiai – su dviem lazdomis. Vasarą moteris nusprendė slapta nuo šeimos narių nueiti kelis metrus iki lazdyno ir prisirinkti riešutų. Kai kalbinau tą moterį, maišiuką vaisių mačiau ant jos spintelės.

Kai atsisveikinau su šeimininkais, senolė paėmė riešutus ir padovanojo man. „Kad jūs žinotumėt, kiek kartų mamytė aukštielninka krito po lazdynu, kol pririnko tų riešutų“, – tyliai ištarė dukra.

Senolė, sunkiai perlipusi per slenkstį, dar ilgai stovėjo ir lydėjo mane žvilgsniu. Jai tai buvo nepaprasta diena, man – irgi. Tokių jautrių susitikimų buvo ne vienas. Turbūt tai – pačios vertingiausios dovanos ir pamokos“, – prisiminė Danutė Valentukevičienė.

Nuotraukose Dubičių bažnyčia, sukilėlio skulptūra Dubičiuose ir paminklinis akmuo.

Nemalonių situacijų būna ir ekspedicijose, tačiau piktų žmonių Danutei neteko sutikti.

„Esu sutikusi bijančių kalbėti vyresniosios kartos atstovų. Baimė būti įrašytam, išgirstam, baimė pakliūti į mokslo archyvus. Dėl tokių dalykų liūdna, bet tų žmonių elgesys yra gerbtinas. Turbūt taip elgtis skatina gyvenimiška patirtis, juk gyvename neramiais laikais“, – pasakoja mokslininkė.

Paukštis taip manim susidomėjo, kad iš miško nenorėjo išleisti. Pradėjo pulti. Gyniausi Lietuvių kalbos instituto krepšiu. Po ilgų „derybų“ su kurtiniu šiaip ne taip pasprukau iš miško ir grįžau į Varėną.

Danutė Valentukevičienė prisimena, kaip jos disertacijos darbo vadovė prof. habil. dr. Danguolė Mikulėnienė dažnai pasakodavo apie savo ekspedicijas. Apie tai, kaip kalbininkai pėsčiomis įveikdavo ne vieną kilometrą, kol pasiekdavo vieną ar kitą kaimą. Jos pasakojimai sužavėjo ir įkvėpė mokslininkę pačiai leistis į ekspedicijas.

Nuotraukose kalbinis kraštovaizdis Matuizose ir kurtinys.

„O kodėl man nepabandžius to pakartoti? Pasižiūrėjau į žemėlapį ir išsirinkau apie 10 km nuo Varėnos nutolusį kaimelį. Keliaudama pasitikėjau ne geografinėmis žiniomis, o telefono navigacija… Kaip ir reikėjo tikėtis, paklydau. Šalia kelio, netoli paminklo partizanams, pamačiau besiartinantį kurtinį. Iš smalsumo sustojau. Paukštis taip manim susidomėjo, kad iš miško nenorėjo išleisti. Pradėjo pulti. Gyniausi Lietuvių kalbos instituto krepšiu. Po ilgų „derybų“ su kurtiniu šiaip ne taip pasprukau iš miško ir grįžau į Varėną. Daugiau minčių pakartoti dialektologų žygį pėsčiomis jau nebekilo“, – prisiminė juokingą ir gerai pasibaigusią istoriją mokslininkė.

Viršelio nuotraukoje kalbinio kraštovaizdžio detalė Matuizose.