Pokalbis su kalbininke Dalia Sviderskiene: pažinti vietovardžius – pažinti ir vietas, vardų kūrėjus bei vartotojus

2021-ieji metai yra paskelbti Archyvų metais. Ištyrinėta archyvinė medžiaga gali daug papasakoti apie mūsų protėvių gyvenimą, jų nuveiktus darbus. Taip pat akylai saugomuose archyvuose galima atrasti ranka rašytų kortelių, iš kurių buvo sudaromos kartotekos, jų pamatu atliekami tikrinių žodžių norminimo darbai, rašomi žodynai. Apie tikrinių žodžių archyvus plačiau papasakojo Baltų kalbų ir vardyno tyrimų centro jaunesnioji mokslo darbuotoja Dalia Sviderskienė, kurios moksliniame akiratyje – vietovardžių tyrimai.

„Tikrinių žodžių mokslas man įdomus kaip nedaloma visuma, atspindinti žmonijos kolektyvinės ir individualios informacijos apdorojimo (iš)saugojimo būdus naudojant kalbinius ženklus“, – teigia kalbininkė.

Šie metai paskelbti Archyvų metais. Ką Jums tai reiškia?

Tai, kad šie metai paskelbti Archyvų metais, kartu ir džiugina, ir įpareigoja. Džiugina tai, kad Lietuvių kalbos instituto vardyno fondai yra žinomi ir nuolatos sulaukia lankytojų (kitų institucijų mokslininkų, mokytojų, kultūros darbuotojų, kraštotyrininkų, pavienių kalbos entuziastų), o Baltų kalbų ir vardyno tyrimų centro darbuotojai visada (su)teikia geranorišką kolektyvinę pagalbą norintiems pasinaudoti sukaupta medžiaga. Prasmingą, gyvą komunikaciją su visuomene liudija ir tai, kad 2020 m. sausio 6 d. institute lankėsi Vilniaus M. K. Čiurlionio menų gimnazijos mokytojai, kurie atliko savanorišką simbolinę praktiką vardyno archyve.

Kita vertus, suvokiant archyve saugomų unikalių tarpukario Lietuvoje ir po karo sukauptų vietovardžių išteklių – Kazimiero Būgos tikrinių žodžių kartotekos, Lietuvos žemės vardyno anketų, gyvenamųjų vietų vardų sąvadų (kitaip – bylų), Vilniaus krašto gyvenamųjų vietų vardų sąvado, XX a. antrojoje pusėje iš gyvosios kalbos surinktų vietovardžių – nenuginčijamą vertę šiuolaikiniame mokslo pasaulyje, juntama didžiulė atsakomybė ją saugant ir aktualizuojant.

Kada ir kaip susidomėjote vardyno tyrinėjimu? Kuri sritis Jus patraukė labiausiai?

Tikriniais žodžiais susidomėjau dar studijų metais. Tuometiniame Vilniaus pedagoginiame institute, Lituanistikos fakultete (dabar – VDU Švietimo akademija), antroponimikos kursą dėstė dr. Vitalija Maciejauskienė, o toponimikos – dr. Aleksandras Vanagas. Jų dėka paskutiniais studijų metais pradėjau dirbti Lietuvių kalbos instituto Vardyno skyriuje laborante (1991 m.). Vardyno abėcėlės paskaitas pakeitė istorinių vietovardžių abėcėlinės kartotekos tvarkymo darbai.

Vėliau įsitraukiau į Lietuvos miškininkų sąjungos leidinyje skelbiamų Lietuvos miškų vardyno (I dalis, 1994) duomenų tvarkymo (norminimo, redagavimo, tikslinimo) darbus, tuo pačiu metu domėdamasi ir pavienių vardų bei pavardžių vartosenos problemomis. Ir nors visi šie darbai yra sietini su skirtingomis sritimis (erdvinių objektų ir subjektų, arba asmenų, nominacijos klausimais), tikrinių žodžių mokslas man įdomus kaip nedaloma visuma, atspindinti žmonijos kolektyvinės ir individualios informacijos apdorojimo (iš)saugojimo būdus naudojant kalbinius ženklus.

Šiandieninę profesinę veiklą sieju su regioniniais vietovardžių tyrimais, kurie yra integrali tautinės toponimijos tyrimų dalis. Remdamasi patirtimi galiu teigti, kad vietų vardai yra priklausomi nuo tų, kurie juos sukūrė, nuo jų pasaulėvokos, mąstymo standartų. Pažinti vietovardžius, vadinasi, pažinti ne tik juos pačius, vietas, kurias jie įvardija, bet ir vietų vardų kūrėjus bei vartotojus.

Baltų kalbų ir vardyno tyrimų centro archyvų fondą sudaro vietovardžių, užrašytų iš gyvosios kalbos, kartoteka, vietovardžių, užrašytų iš istorijos šaltinių, kartoteka, pavardžių, užrašytų iš gyvosios kalbos, kartoteka, asmenvardžių, užrašytų iš istorijos šaltinių, kartoteka, kitų onimų kartotekos. Kuri iš išvardytų kartotekų yra gausiausia, o kuri pati seniausia?

K. Būgos tikrinių žodžių kartoteka, saugoma Lietuvių kalbos instituto Baltų kalbų ir vardyno tyrimų centro archyvuose, pradėta kaupti praėjusio amžiaus pirmaisiais dešimtmečiais. Taigi ji yra seniausia.

Vietovardžių, užrašytų iš gyvosios kalbos, abėcėlinė kartoteka talpina 432 stalčiukus, kuriuose, kaip yra manoma, telpa 600 000 vienetų lapelių. Vietovardžiai juose perrašyti iš K. Būgos tikrinių žodžių kartotekos, vietovardžių bylų, PKK kartotekos (ši kartoteka – 1935–1937 m. Pavardžių ir vietovardžių komisijos organizuotos, kalbininkų atliktos gyvenamųjų ir negyvenamųjų vietų vardų surašymo talkos rezultatas), Lietuvos žemės vardyno anketų (standartizuotuose lapuose „Žemės vardai“ mokytojai ir girininkai tarpukariu užrašė per 150 000 vietų vardų).

„Didžiojoje“ kartotekoje „sugulęs“ ir vietovardžių, surinktų iš visos Lietuvos jau po karo, sluoksnis. 1959–1976 m. buvo organizuojamos Toponimikos grupės (įsteigtos 1958 m. buvusiame Lietuvių kalbos ir literatūros institute) darbuotojų individualios ekspedicijos į vadinamąją Klaipėdos krašto teritoriją ir Pietryčių Lietuvos dalį. 1976–1986 m. buvęs Lietuvių kalbos ir literatūros institutas kartu su Paminklų apsaugos ir kraštotyros draugija suorganizavo 11 kompleksinių kalbos duomenų rinkimo ekspedicijų, kuriose, be kitų kalbos faktų, buvo renkami ir vietovardžiai. Vieni vietų vardai buvo visiškai nauji, dar nebuvę užrašyti, kiti – tarpukariu užrašytų vietovardžių dublikatai ar kiek pakitę jų variantai.

Taigi, ši vardyno archyvo kartoteka kvalifikuotina kaip gausiausia. Jos pagrindu rašomas Lietuvos vietovardžių žodynas.

Papasakokite, kaip buvo renkama informacija ir sudaromas Lietuvių pavardžių žodynas?

Pavardžių kartoteka, talpinanti, kaip yra manoma, per 260 000 vienetų lapelių, tebesaugoma Lietuvių kalbos instituto vardyno fonduose. Tai daugiausia XX a. pirmojoje pusėje iš gyvosios kalbos užrašytų lietuvių pavardžių sankaupa, kurios pagrindu išleistas Lietuvių pavardžių žodynas.

Kartotekai pradžią davė ketvirtojo dešimtmečio pradžioje vietinių valdžios institucijų suregistruotos oficialios Lietuvos gyventojų pavardės (išskyrus Vilniaus ir Klaipėdos krašto pavardes). Šios pavardės, išrašytos iš gyventojų oficialių sąrašų, buvo nesukirčiuotos, turėjo kitų trūkumų ir klaidų, neatspindėjo šių asmenvardžių vartosenos gyvojoje žmonių kalboje. Todėl buvo pradėti vykdyti kito etapo darbai: pildymo ir tikslinimo. Praleidimų spragos buvo likviduojamos renkant pavardes iš minėtų Lietuvos plotų, o visų oficialių sąrašų pavardžių vartosena buvo tikrinama remiantis, kaip vietos žmonės jas (iš)tardavo). Taip pavardės buvo ir sukirčiuotos. Po kirčiuotos pavardės žodyne pateikiamas jos paplitimas (jį reprezentuoja lokalizacijos nuoroda), jei toje pačioje vietovėje yra ne viena, o daugiau pavardžių, po nuorodos rašomas ir skaičius. Išvardijus visas vietoves atitinkančias santrumpas, parašoma, kiek iš viso pavardžių esama.

Su kokiomis kliūtimis susidūrė žodynų sudarytojai ir vardažodžių rinkėjai?

Dr. M. Razmukaitės, drauge su dr. V. Maciejauskiene organizavusios vietovardžių (ir kitų tikrinių žodžių) duomenų kaupimą, teigimu, sunkumų būta įvairių. Praėjusio amžiaus viduryje ir antrojoje jo pusėje rengtų ekspedicijų metu ne visada iš vietos gyventojų pavykdavo sužinoti tiek vietų vardų, kiek buvo tikimasi. Jaunesniosios kartos atstovai nebežinojo, kaip vadinosi apgyventų vietų teritorijose fiksuojami žemėvardžiai, smulkieji vandenvardžiai, o ką jau bekalbėti apie neoficialiuosius oficialiųjų gyvenamųjų vietų vardų variantus, koegzistavusius gyvojoje kalboje.

Nemalonius prisiminimus sukelia ir tas faktas, kad, pėsčiomis įveikus atstumą iki tolimiausio suplanuotos apklausti teritorijos (rajono) vienkiemio, kieme galėjo pasitikti nepririštas piktas šuo, o sodyboje – neblaivus šeimininkas.

Šie liudijimai siejasi ir su tarpukariu vykdytu vietovardžių surašymu: pasitaiko tuščių standartizuotų Žemės vardų anketų lapų, kai kurie paženklinti įrašu „žemėvardžių nėra“.

Vykdant vardyno tyrimo darbus, pasitaikė antropologiniu požiūriu įdomus įrašas, liudijantis kalbinės bendruomenės atstovų suinteresuotumą užrašyti kuo daugiau vietų vardų. Alytaus apskrities Seirijų valsčiaus Žilvičių kaimo anketoje rastas prisegtas lapelis su ranka užrašyta tai iliustruojančia informacija: Žilvičių kaimo žemėvardžiai (13) surašyti Kalėdos Juozo, gauta iš Stračiūnų mok. Liegaus Prano. Tos pat vietovės žemėvardžiai surašyti ir Krikštonių mok. Lekavičiaus Rapolo, kurio lape yra tik 4 žemv. (3 kartus mažiau?!) A. N. 1936-IV-24.

Kur reikėtų ieškoti savo pavardės, gimtojo miesto ar miestelio pavadinimo kilmės paaiškinimų?

Pavardžių ir su jų kilme sietinų paaiškinimų orientyras yra dvitomis Lietuvių pavardžių žodynas ir interaktyvus jo analogas, kurio prieiga internete: http://pavardes.lki.lt/ arba https://ekalba.lt/pavardziu-duomenu-baze.

A. Vanago knygoje Lietuvos miestų vardai aptarta 165 miestų ir miestelių pavadinimų raida, daryba, kilmė.

Lietuvos vietovardžių žodyne paaiškinta gyvenamųjų vietų vardų, vandenvardžių ir žemėvardžių kilmė. Šio žodyno vyr. redaktoriaus dr. Laimučio Bilkio teigimu, „kiekvienas pasirodęs ir pasirodysiantis Lietuvos vietovardžių žodyno tomas – puiki, įdomi knyga, joje užfiksuota gausybė dalykų, svarbių ne tik kalbos mokslams, bet ir istorijai, kraštotyrai, pagaliau, vietos bendruomenėms“.

Paaiškintą dalies Lietuvos vietovardžių kilmę ir darybą galima rasti Lietuvos vietovardžių geoinformacinėje duomenų bazėje, kurios prieiga internete: https://ekalba.lt/lietuvos-vietovardziu-geoinformacine-duomenu-baze.

Kaip šiandien atrodo darbas su archyvine medžiaga?

Vardyno ištekliai saugomi Lietuvių kalbos institute, taigi, galima sakyti, kad pagrindinis darbo šaltinis yra čia pat, saugykloje. Dažniausiai (nelygu kokia tyrėjo intencija) informacijos ieškoma pagrindinėje („didžiojoje“) abėcėlinėje vietovardžių, užrašytų iš gyvosios kalbos, kartotekoje.

Mokslininkas, atsidaręs šios kartotekos stalčių, abėcėlinėje vietoje randa užrašytą rūpimą vietovardį su visa jo metrika (objekto ir lokalizacijos nuoroda) ir papildoma nominacijos tyrimams svarbia informacija (apie įvardijamo objekto dydį, jo tam tikras ypatybes, kitų, su pateikėjo patirtimi susijusių, pastabų), kada šis vietovardis buvo užrašytas iš gyvosios kalbos. Pastaroji informacija lemia tolesnę mokslininko veiksmų seką, suteikia jam galimybę patvirtinti arba paneigti pirmąsias įžvalgas dėl apeliatyvinės ar oniminės vietos vardo kilmės, šią informaciją susieti su oficialiuose šaltiniuose jau publikuotais asmenvardžiais, vietovardžiais, bendriniais tame plote vartotais (tebevartojamais) žodžiais, jų aplinka.

Dažnai tenka „susisiekti“ ir su pirminiu šaltiniu, saugomu vardyno archyve: su kita kartoteka, Lietuvos žemės vardyno anketomis, pagrindinės kartotekos teikiamomis ne abėcėlinėmis informacinėmis išgalėmis, darbo reikmėms suformuota antrųjų vietovardžių dėmenų ir sandų kartoteka.

Darbas su archyvine medžiaga daugiaplanis ir įvairiapakopis – jis neatsiejamas ir nuo kartografinių šaltinių, padedančių susiorientuoti identifikuojant ir diferencijuojant vietų vardus.

Kokia dalis kartotekų yra suskaitmeninta ir pasiekiama visuomenei?

Į Lietuvių kalbos išteklių informacinę sistemą integruota Lietuvos vietovardžių geoinformacinė duomenų bazė, kurios prieiga internete: https://ekalba.lt/lietuvos-vietovardziu-geoinformacine-duomenu-baze.

Šiuo metu į bazę įkelta ir aprašyta per 28 000 vietovardžių. Tai miestų, miestelių ir seniūnijų centrų vardai; didesnių ežerų ir ilgesnių upių vardai; Kalvarijos, Kazlų Rūdos, Marijampolės, Pagėgių, Druskininkų, Birštono, Rietavo, Švenčionių, Ignalinos, dalies Lazdijų ir Alytaus rajonų (savivaldybių) teritorijų vietovardžiai. Unikalų bazės pagrindą sudaro Lietuvos žemės vardyno anketų duomenys. Taigi ši vardyno archyvo dalis ir yra pasiekiama visuomenei.

Kalbant apie vardyno išteklių suskaitmeninimą, dar minėta ir Istorinių vietovardžių duomenų bazė. Prieiga internete: https://ekalba.lt/istoriniu-vietovardziu-duomenu-baze.

Interviu autorė – Kristina Kurilaitė. Tekstas publikuotas naujienų portale lrt.lt 2021 m. gegužės 26 d.