Per gimtąją tarmę, gautą iš tėvų, mes žvelgiame į pasaulį. Pokalbis su Rima Bakšiene

This page is only available in Lithuanian.

Atrodo, kalbame ta pačia lietuvių kalba, tačiau ne visada susikalbame. Nuo Lukšių krašto kilusi kalbininkė, mokslų daktarė Rima Bacevičiūtė-Bakšienė tvirtina, kad tiek žmonių gyvenimuose, tiek lietuvybėje svarbiausia – teisingas požiūris į vertybes. Pašnekovė atskleidė ir tai, kas „kaltas“, kad ji susidomėjo lietuvių kalbos tarmėmis ir jų tyrimais.

– Rugsėjo 12-ąją organizuojama Kalbos diena. Ką daryti, kad mūsų kalba būtų prestižinė?

– Pakelti kalbos prestižo neįmanoma jokiomis dirbtinėmis priemonėmis. Lietuvių kalba yra mūsų valstybingumo dalis, taigi jeigu jausime aukštą valstybės savivertę, didžiuosimės, kad esame lietuviai, vertinsime savo šalį, natūraliai ir lietuvių kalbą suvoksime kaip prestižinę. Mūsų mokslininkų atliekami tyrimai rodo, kad lietuviai kalbai tikrai neabejingi. Pažiūrėkite, kas dedasi internetinėje žiniasklaidoje, jei pasirodo koks nors straipsnis, skirtas lietuvių kalbos klausimams ar problemoms, kiek komentarų tos aktualijos sulaukia! Tarp jų, žinoma, būna visokių, bet vien jau tai, kad žmonės aktyviai diskutuoja, akivaizdžiai rodo, kad lietuviai kalbos dalykams yra labai jautrūs.

– Kodėl Jūs pasukote lietuvybės puoselėjimo keliu, kas šiame darbe jus žavi ir kas sunkiausia?

– Aš baigiau vidurinę mokyklą 1989 metais. Žinote, koks tada buvo laikmetis: 1988 metais susikūrė Lietuvos persitvarkymo sąjūdis, ir senoji sistema po truputį pradėjo griūti. Tuomet, visuotinio atgimimo ir pakilimo laikais, atrodė, kad lituanistikos studijos atsakys į visus iškilusius klausimus ir duos aiškią tolesnio gyvenimo viziją. Nežinau, kiek jos man padėjo asmeniškai formuojant save kaip asmenybę, tačiau iki šiol naiviai tikiu, kad humanitarika, konkrečiai, filologija, literatūra, turėtų būti kiekvieno žmogaus ugdymo pamatas, suteikiantis tvirtą humanistinį pagrindą visose gyvenimo sferose. Tai mane žavėjo visuomet. Gaila, kad mūsų mokslo ir švietimo funkcionieriai to nesupranta. Prieš penkerius metus kartu su kolege Rita Urnėžiūte rengėme interviu su vienu iš iškiliausių mūsų profesorių, buvusiu Vilniaus pedagoginio universiteto rektoriumi Antanu Pakeriu, tada minėjusiu savo 75 metų jubiliejų. Puikus pokalbis 2015 metų žurnale „Gimtoji kalba“ vadinosi „Niekaip neįsivaizduoju, kad mes neturėtume stiprios lituanistikos“ – tai buvo kertinė profesoriaus mintis, lydėjusi ir jo, ir mūsų kartos lituanistus. Deja, dėl funkcionieriškų užgaidų po penkerių metų neliko net ir paties Vilniaus pedagoginio universiteto, o ir lituanistika, skęsdama įvairių projektų, planų, ataskaitų, vertinimų, reikalavimų, terminų, konkurencingumo paieškų, mokslinės rinkos (tęsti būtų galima be galo…) pelkėse, praranda patrauklumą tarp jaunų žmonių ir, anot mano buvusio studento Donato Petrošiaus, tyliai traukiasi į pašalius tarsi laidinis telefono ryšys… Tai labai slegia, sunku tai suvokti.

– Ar gimtuosiuose Lukšiuose ir Šakių rajone pakankamai dėmesio skiriama kalbai, tarmei ir tradicijų puoselėjimui?

– Manau, kad taip, nes iš šito krašto kilę žmonės visada didžiuojasi savo zanavykiška kilme, artimumu bendrinei kalbai, mini iš čia kilusius žymius žmones. Kokia graži ta zanavykė mergučė, apsikabinusi knygą, Šakių Nepriklausomybės gatvės alėjoje! Būdamos ekspedicijoje aplankėme šį paminklą su kolegėmis iš Lietuvių kalbos instituto, visos lietuvių kalbos tyrėjos buvo nuoširdžiai sužavėtos jo idėja ir vaizdu. Šakių rajone vykstančios Kalbos dienos – taip pat išskirtinis renginys. Svarbu, kad gražios tradicijos neužgestų ir toliau, rastų naujų, patrauklių jaunimui formų ir išraiškų.

– Kokios vertybės Jums svarbiausios – ar jos susijusios su lietuvių kalba? Ar malonu pasakyti, kad esate kilusi iš Lukšių krašto?

– Paprastai visi žmonės, pasirinkę lituanistikos studijas, jaučia daug sentimentų savo gimtajam kraštui, tėviškei, gimtajam kaimui, kiemui, kuriame augo. Ne išimtis ir aš. Žinoma, kad malonu pasakyti, iš kur esu kilusi, pasididžiuoti, kad Suvalkija, Zanavykija yra mano gimtinė. Dažniausiai sakau, kad esu kilusi ne iš Lukšių, bet nuo Lukšių, nes mano gimtinė – nedidelis Plynių kaimas, esantis šone Lukšių, visiškai niekuo neišsiskiriantis, bet man jis labai svarbus. Be abejo, ir su pačiais Lukšiais sieja daug prisiminimų ir gerų emocijų – visų pirma, čia baigiau vidurinę mokyklą, sutikau mokytojus, kurie padėjo subręsti kaip asmenybei. Džiugina tai, kad esu kilusi iš šito krašto, nes man atrodo, kad čia gyvena tvirti, patikimi, darbštūs žmonės.

Su dialektologinėmis ekspedicijomis man yra tekę išmaišyti visus Lietuvos kraštus, ir nenoriu nieko įžeisti, bet taip išpuoselėtų sodybų, „išlaižytų“ miestelių gatvių, tokių nukrautų stalų atvykėliui (tegul kartais ir ne iš nuoširdumo, bet iš zanavykiško „unoro“) niekur nepamatysi. Ir tai man labai patinka. Gal esam kiek šaltoki, ne tokie atlapaširdžiai, atvirai savo jausmų nerodantys žmonės, bet viduje jautrūs ir nuoširdūs. Gimtasis kraštas ir jo žmonės man iš tikrųjų viena iš svarbiausių vertybių. Tai ypač pajunti, kai gyveni Vilniuje – išgirdus zanavykišką šnektą, visuomet kažkas paglosto sielą.

– Keičiamos kalbos taisyklės – tai žala ar nauda lietuvių kalbai, lietuvybei?

– Lietuvybei, manau, nei žala, nei nauda, nes ji, kaip vertybė, laikosi ant daugelio pamatų, ne tik ant kalbos. O ir pačiai lietuvių kalbai, jos raidai, konkretūs rašybos ar skyrybos pakeitimai neturi didelės įtakos, juolab kad tie pakeitimai aktualūs tik bendrinės kalbos vartotojams. Kalba yra daug daugiau negu bendrinė kalba, netgi pasakyčiau, jog kalbos egzistavimas ir raida menkai su bendrinės kalbos sistema susijęs. Tačiau kalbos taisyklių keitimai aktualūs mums, eiliniams kalbėtojams. Atsimenu, kaip profesorius Aleksas Girdenis yra pasakojęs, kad kažkuriuo metu Rusijos valdžiai pakeitus rusų kalbos rašybos taisykles, dėl to masiškai pradėjo žudytis rusų kalbos mokytojai… Šiuo atžvilgiu labai svarbu, kad pakeitimai nemenkintų kalbos prestižo ir visuomenės požiūrio į kalbą (ir į kalbininkus taip pat!), kad visuomenės santykis su kalba išliktų kuo teigiamesnis, nes tai jau turi įtakos lietuvių kalbos padėčiai. Visuomenė turi norėti vartoti lietuvių kalbą visose situacijose, prievarta to negalima priversti. Todėl kalbos taisyklės pirmiausia turi būti aiškios, paprastos ir suprantamos. Jei pakeitimai sistemą daro sudėtingesnę, jau yra negerai.

– Ar tiesa, kad išmokti lietuvių kalbą labai sunku ne tik užsieniečiams, bet net ir tautiečiams?

– Dėl užsieniečių – reikėtų jų pačių klausti. Tiesa ta, kad lietuvių kalba, kaip archajiška, iš tikrųjų yra išlaikiusi daug sudėtingų dalykų: turi linksniavimą, asmenavimą, laipsniavimą, vardažodžių gimines, daugybę veiksmažodžio formų (dalyvius, pusdalyvius, padalyvius ir kt., tarmėse esama dar retesnių, tokių kaip siekinys ar būdinys), tikrai nelengvą užsieniečiams ir mums patiems kirčiavimo sistemą ir t.t. Pavyzdžiui, priegaides turi labai nedaug Europos kalbų, iš artimesnių mums yra serbų ir kroatų kalbos, dar kažką panašaus į mūsų priegaides galima išgirsti norvegų ir švedų kalbose. Tad turbūt mūsų kalbą tikrai nėra labai paprasta išmokti, ypač atstovams tų kalbų, kurių gramatinės ar fonologinės sistemos yra gerokai paprastesnės. Tačiau lietuvių kalbos mokosi labai daug užsieniečių, baltistikos centrai veikia daugybėje užsienio universitetų. Studentų susidomėjimo lietuvių kalba priežastys būna labai įvairios: nuo grynai lingvistinių (kad tai archajiška kalba, padedanti perprasti bendruosius kalbotyros dėsnius) iki labai asmeninių, „sportinių“ – išgirdus, kad kažkur egzistuoja tokia šalis Lietuva, atsiranda noro ją labiau pažinti.

– Mokytis kalbos reikia moksleiviams, o gal ir brandesnio amžiaus žmonėms?

– Visiems save gerbiantiems Lietuvos piliečiams turėtų būti prestižo reikalas mokėti taisyklingai rašyti ir kalbėti viešojoje erdvėje. Juk neiname į miestą nenusiprausę, neišsivalę dantų, nesusitvarkę drabužių… Kalba yra tokia pati asmenybės, jos įvaizdžio dalis, kaip ir kitos geros manieros, geras skonis, kultūringas bendravimas su žmonėmis ir panašiai. Gaila, kad kai kurie žmonės to nesuvokia. Žinoma, reikia atskirti, kada turėtume privalomai kalbėti taisyklingai, kada nebūtinai. Niekas neverčia namie ar su draugais kalbant visuomet skirti trumpuosius balsius nuo ilgųjų ar taisyklingai ištarti priegaides, rašydami privačius laiškus ar žinutes, drąsiai galime vartoti savo ratui suprantamų trumpinių ar tarmybių, netgi žargono elementų. Tačiau kalbant ir rašant viešai kalbos taisyklių ir etiketo būtina laikytis. Nežinau, kiek vieša erdvė yra, tarkime, Facebook‘as, tačiau, kai žmogus, ten parašęs vos tris sakinius, padaro apie dešimt (o kartais ir gerokai daugiau) klaidų, ką reiktų apie jį galvoti?

– UNESCO kol kas nepaskelbė lietuvių kalbos nykstančia, bet gyventojų mažėja, o tuo pačiu gali nelikti ir kalbos. Ką daryti, kad ir po 20 metų kalbėtume lietuviškai. O gal nėra tokių baimių?

– Po 20 metų tikrai dar kalbėsime lietuviškai, galime būti ramūs. O kas bus po kokių, tarkime, 200 metų, sunku atsakyti. Kai kurių nerimo ženklų šiuo metu esama – tai ir gana invazinis anglų kalbos įsigalėjimas mokslo, verslo ir kitose sferose, dalies jaunimo kiek perdėtos simpatijos anglų kalbai ir panašūs dalykai. Tačiau iš esmės turime visas sąlygas mūsų kalbai gyvuoti: esame laisva šalis, turime kalbos valstybingumo statusą, Valstybinės kalbos įstatymą, kitus teisinius aktus, ginančius mūsų kalbą, reikia tik jų laikytis. Turime Valstybinę lietuvių kalbos komisiją, atliekančią labai svarbų kalbos vartosenos stebėsenos, prognostikos ir planavimo darbą. Sunku patikėti, kad lietuvių kalba išnyktų, tačiau, žinoma, viskas labai paprasta – jei neliktų Lietuvoje vietinių gyventojų, kalbančių lietuviškai, kalba natūraliai mirtų. Taigi paprastiems gyventojams, ne kalbininkams, ypatingai daryti nieko nereikia – užtenka gyventi Lietuvoje ir kalbėti lietuviškai.

– Tarmių įvairovė žavi, turtina ar apsunkina bendrinę lietuvių kalbą?

– Kad aš susidomėjau lietuvių kalbos tarmėmis ir jų tyrimais, labiausiai yra „kaltas“ profesorius Aleksas Girdenis. Tai buvo neabejotinai talentingiausias XX amžiaus antrosios pusės – XXI amžiaus pradžios lietuvių kalbininkas, išugdęs didžiulį būrį mokinių, sukūręs lietuvių fonologijos mokyklą. Tarp jų likimas lėmė atsidurti ir man. Pirmiausia žavėjo absoliutus profesoriaus žemaitiškumas (pradedant kalba, baigiant charakterio savybėmis), jo atsidavimas žemaičių šnektoms. Nors profesorius buvo sudėtinga asmenybė, ir studentams ne visuomet būdavo lengva su juo bendrauti, įspūdį visuomet darė jo mokslinis išprusimas ir proto aštrumas. 

Mane labiausiai žavi ne tiek pati tarmių įvairovė, kiek tai, kad tarmės atspindi ne tik žmonių kalbos fonetinius ar leksinius skirtumus, bet ir mentaliteto, pasaulėvokos, pasaulėžiūros savitumus. Paklausykite aukštaičio, žemaičio ir suvalkiečio kalbos intonacijų, sakinių konstrukcijų, ir neabejotinai išgirsite, jog suvalkiečiai, nors ir sako, kad žemaitiškai nesupranta, daugeliu atžvilgiu artimesni tiesiakalbiams ir lėtesniems žemaičiams negu lyriškiems ir impulsyvesniems aukštaičiams. Per gimtąją tarmę, gautą iš tėvų, mes žvelgiame į pasaulį.

Žinoma, žavi ir tai, kad vis dėlto nedidelėje Lietuvoje mes turime 14 gana skirtingų patarmių, kurios skiriasi visais kalbos lygmenimis tiek, kad iš tikrųjų iš toliau kilusiems būna sunku ir suprasti vieniems kitus. Neretai sakoma, kad mus, zanavykus, tai jau tikrai lengva suprasti, bet, tarkime, studijų metais savo kambario draugėms aukštaitėms aš niekaip nesugebėjau išaiškinti, ką reiškia žodis „grasus“…

– Kai grįžtate į Tėviškę, ko pasigendate?

– Žinote, sakoma, savam krašte ir tvoros žydi, taigi trūkumų nelabai pastebiu, juolab nelabai turiu laiko jų ieškoti. Man čia viskas patinka.

– Ko reikia mūsų tautai, kiekvienam lietuviui, rajono gyventojui, kad valstybėje, rajone būtų geriau gyventi?

– Trumpai sunku atsakyti. Tai ne mano tyrimų sritis – vertybių analize turbūt užsiima etikos, filosofijos žmonės. Kalbotyra – gana sausas ir tikslus mokslas, paliekantis mažai vietos interpretacijoms, artimas matematikai. Iš paprasto žmogaus pusės galėčiau pasakyti, kad reikia daugiau daryti, o mažiau rėkti, nes dabar dažnai būna, kaip sakoma Suvalkijoje – kojos nepakelia, ale snukį atveria. Reikšti nepasitenkinimą ir kaltinti kitus labai lengva. Man labai patinka Džono Kenedžio mintis, kurią tikriausiai visi yra ne kartą girdėję: „Neklausk, ką tavo Tėvynė gali duoti tau, paklausk, ką tu gali duoti savo Tėvynei“. Turėtume vadovautis šia mintimi.

Sunku pasakyti, kas yra „geriau gyventi“. Vieniems ir dabar yra gerai, kiti – visuomet viskuo nepatenkinti, nors vežimėliai prekybos centruose lūžta nuo prekių, stalai per vaišes nuo patiekalų gausybės, o miestų valdžios nuolat turi spręsti automobilių stovėjimo problemas, nes prie namų esančiose aikštelėse jie niekada netelpa. O gyvename mes blogai… Paklauskime žilagalvio senolio, išgyvenusio ano amžiaus vidurio karus, badus, tremtis, nuolatinę baimę ir įtampą, kolektyvizacijos prievartą, pokario baisumus, šeimos narių mirtis,– jie visi pasakytų, kad gero spyrio mums į užpakalį reikia, štai ko!

 

Interviu parengė žurnalistė Loreta Bataitienė. Tekstas publikuotas laikraštyje „Valsčius“ 2020 m. liepos 25 d.