Naujų lietuvių kalbos ir literatūros dėstymo metodų beieškant

Nijolė Strakauskaitė, Liucija Citavičiūtė, Jolanta Zabarskaitė, Arvydas Juozaitis

2017 m. rugsėjo 15–16 d. Juodkrantėje, Liudviko Rėzos kultūros centre, vyko lituanistams skirta konferencija „Mažosios Lietuvos kultūra lietuvių kalbos ir literatūros programoje“. Konferencijos metu mokytojai dalyvavo kūrybinėse dirbtuvėse, kuriose susivieniję ieškojo naujų metodų, iš tiesų įtvirtinsiančių mokinių galvose ilgam ne tik konkrečią temą, bet ir suvokimą apie ją. Konferenciją organizavo Lietuvių kalbos institutas, Lituanistų sambūris, Ugdymo plėtotės centras ir Liudviko Rėzos kultūros centras.

Bendros idėjos ir kontekstai

Konferencijos atidarymo metu sveikinimo žodžiai atskleidė, kad ši konferencija, pritraukusi didžiulį būrį mokytojų iš visų Lietuvos kampelių, yra daugybės seniai organizatorių puoselėtų idėjų sąsajų visuma, t. y. siekiai bendradarbiauti su Lietuvos mokytojais lituanistais ir mokyklomis; kartu ieškoti naujų, vertingų sprendimų ir metodų, padėsiančių atsispirti stereotipams ir sudominsiančių jaunąją kartą; atkleisti kalbos daugiamatiškumą ir sąsajas su kitomis sritimis; prisiminti ir skirti dėmesį Mažosios Lietuvos kultūrai, jos reikšmei ir svarbai Lietuvai, ypač konferencijos datai simboliškai sutapus su Reformacijos 500 metų sukaktimi, minima 2017 metais.

Konferencijos svečius sveikino Liudviko Rėzos kultūros centro direktorė Sonata Vaitonienė, Liudviko Rėzos kultūros centro kuratoriumo pirmininkė ir Lietuvių kalbos instituto direktorė Jolanta Zabarskaitė, Neringos vicemeras ir Liudviko Rėzos kultūros centro kuratorius Dovydas Mikelis, „Lituanistų sambūrio“ valdybos narė Vilija Dailidienė.

Kalba ir Mažosios Lietuvos indėlis Didžiajai Lietuvai

Pirmąją konferencijos sesiją pradėjo Liudviko Rėzos kultūros centro tarybos (kuratoriumo) narė dr. Nijolė Strakauskaitė, kuri skaitė pranešimą „Martynas Liudvikas Rėza tautinio ir lokalinio mentaliteto santaroje“. Pranešime buvo siekiama atkleisti kitokį požiūrį į M. L. Rėzą. Nemažai diskusijų sukėlė ir Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Senosios literatūros skyriaus mokslo darbuotojos dr. Liucijos Citavičiūtės pranešimas „Du Donelaičiai lietuvių literatūroje“. Filosofas, publicistas, rašytojas dr. Arvydas Juozaitis sudomino dalyvius savo pranešimu atskleisdamas Prūsų Lietuvos paslaptį.

Apibendrinami I sesiją mokytojai diskutavo apie tai, kiek svarbios pamokose kontekstinės temos.

Vakare konferencijos svečiai dalyvavo vakaronėje ir kartu su folkloro ansambliu „Aušrinė“ mokėsi dainuoti lietuvininkų dainas iš Martyno Liudviko Rėzos tautosakinio palikimo.

Naujiems metodams – neįprastos kūrybinės dirbtuvės

Antrąją konferencijos dieną vyko neįprastos kūrybinės dirbtuvės. Mokytojai, gavę temą ir padaliję į grupeles, turėjo pasidalinti temos problemomis, apsvarstyti galimus sprendimų būdus ir galiausiai sukonstruoti ir vėliau pristatyti bendrą, naują ir konkretų metodą, kaip dėstyti kalbą, tautosaką ir literatūrą taip, kad informacija mokinių galvose iš tiesų užsiliktų, būtų vertinga ir vėliau naudojama. Įdomu tai, kad daugumai mokytojų darbo grupių vadovavo žmonės iš visai kitų sričių.

Pirmajai grupei vadovavo emocinio intelekto lavinimo kursų vadovė, įmonės „Meda project“ direktorė Eglė Veršininienė. Kartu su vadove mokytojų grupė svarstė, kaip šiandien gali įvykti paauglio ir liaudies dainos susitikimas. Mokytojai siūlė daugiasluoksnį metodą, apimantį vizualizaciją, praktinę veiklą netradicinėse erdvėse, praktinę pojūčių analizę, asmeninių sąlyčio taškų su simbolika paieškas, kolektyvinę kūrybą.

Ar tikrai „Antano Škėmos kliedesiai – tai nemokyklinis kūrinys“ (S. Jurkevičius), svarstė antroji mokytojų grupė kartu su Kalifornijos (JAV) San Diego universiteto laboratorijos mokslininku Juliumi Bogomolovu. Grupė nusprendė, kad itin svarbu sieti šį kūrinį su dabarties kontekstais, taip pat svarbu kalbėti apie psichinę sveikatą.

Kokiomis Konstantino Sirvydo provokacijomis XXI amžiuje būtų galima sudominti mokinius mokytojai svarstė su Lietuvos dailininku, skulptoriumi Kęstučiu Musteikiu ir pristatė „Ornamentinį“ metodą, siejantį daugybę įvairių kontekstų.

Kartu su „Lituanistų sambūrio“ valdybos nare Vilija Dailidiene mokytojai diskutavo, kas svarbiau: ką mokinys moka ar ko nemoka, ir siūlė sugrąžinti efektyvią rašinių rašymo pamoką.

Apie (ne)klaidų žymėjimą, pažymį ir mokinių savivertę mokytojai diskutavo su Lietuvių kalbos instituto Bendrinės kalbos tyrimų centro vyresniąja mokslo darbuotoja dr. Rita Miliūnaite. Grupė pabrėžė, kad itin svarbu kalbėti su mokiniais apie kalbos įvairovę ir kur ją reikėtų vartoti.

Kartu su Lietuvių kalbos instituto Bendrinės kalbos tyrimų centro mokslo darbuotoja dr. Aurelija Tamulioniene mokytojai sprendė, kaip mokyti ne tik rašybos. Metodu „Stebiu, klausau, kuriu“ buvo siūloma stebėti pasirinktą asmenybę, taisyklingai kalbant ją pristatyti klasei, vėliau taisyklingai aprašyti.

Organizatorių teigimu, kviesti grupėms vadovauti kitų sričių atstovus buvo rizikinga. Tačiau labai norėta pažvelgti į problemas iš šalies ir pamatyti tai, ko galbūt lituanistai jau nebepastebi patys, įsisukę į savo srities kasdienybę bei įsprausti į griežtos sistemos rėmus. Taip pat, žinoma, buvo siekiama atskleisti kalbos sąsajas su kitomis sritimis, jų pritaikymą darbe ir būtinybę apie tai kalbėti su mokiniais. Dalyvavusių mokytojų nuomone, susidūrimas su kitų sričių atstovais ir darbas su jais grupėje iš tiesų privertė palikti komfortą zoną, pažvelgti kitu kampu, atrasti sąsajų, ieškoti naujų kelių ir pasisemti naujų idėjų. Tad tikėtina, kad ateityje bus suorganizuotos dar ne vienos kūrybinės dirbtuvės naujiems metodams atrasti.