Naujiena! Rolando Mikulsko mokslo studija „Galimos jungties darytis / pasidaryti konstrukcijų ištakos“
This page is only available in Lithuanian.
Dabartinėje lietuvių kalboje jungties darytis / pasidaryti konstrukcijos neabejotinai turi savo vietą greta kitų aspektinių jungčių konstrukcijų, tokių kaip jungties konstrukcijos (JK) su veiksmažodžiais tapti ir virsti. Tačiau mūsų raštijos pradžioje jungties darytis / pasidaryti konstrukcijos žengė dar tik pirmuosius žingsnius. Pagrindinis šios mokslo studijos tikslas – atskleisti JK su šiuo veiksmažodžiu ištakas. Tam buvo pasitelkti Jono Bretkūno Biblijos (BB) vertimo, konkrečiai vienuolika Senojo Testamento knygų, prieinamų Lietuvių kalbos instituto Senųjų raštų duomenų bazėje, duomenys. Relevantiškais aspektais taip pat buvo pasižiūrėta ir į kitus svarbesnius Mažosios bei Didžiosios Lietuvos senųjų raštų šaltinius.
Yra pagrindo manyti, kad medialinės reikšmės JK su darytis / pasidaryti kilmės konstrukcijos buvo tirtoje medžiagoje gausiai reprezentuotos rezultatinės kulminatyvinės kauzacijos konstrukcijos (RKKK) su veiksmažodžiu (pa)daryti. Jų bendrą reikšmę galima apibrėžti taip: ‘kas nors ką nors (pa)daro kuo / kokį nors’; arba, pasitelkus semantinę dekompoziciją, dar bendriau – ‘kas nors (pa)veikia ką nors taip, kad šis tampa kuo / koks nors’. Dar bendriau tokias konstrukcijas galėtume apibūdinti kaip kauzuojamo pokyčio įvykio, kurio rezultatą fiksuoja veiksmažodžio (pa)daryti (daiktavardinis ar būdvardinis) komplementatyvas, konstrukcijas. Iš RKKK su (pa)daryti antikauzatyvinės derivacijos keliu (pasitelkus sangrąžos formantą) imtos darytis medialinės reikšmės konstrukcijos su veiksmažodžio formomis darytis / pasidaryti – jomis buvo perteikiamas savaiminio pokyčio įvykis. Dar tik sporadiškai BB vertime vartoti kalbami derivatai reikšmės atžvilgiu tebebuvo artimi tikrosios sangrąžos konstrukcijoms, kuriose subjektas veikia patį save. Jeigu tokioms antikauzatyvinėms konstrukcijoms ir galėtume jau priskirti medialinę reikšmę, jų subjektiniai referentai tebebuvo agentyvūs, intencionalūs individai, jos dar negalėjo žymėti tų pokyčio įvykių, kurių dalyviai buvo negyvi, inertiški, manipuliuojami objektai (jiems atsakomybę už patiriamą pokytį galėtume priskirti tik implicitiškai). Kad antikauzatyvinės konstrukcijos su darytis / pasidaryti taptų visavertėmis JK, jų veiksmažodis turėjo desemantizuotis tiek, kad jau nepresuponuotų tik agentyvaus subjektinio individo.
Šiuo atžvilgiu svarbų indėlį į JK su darytis / pasidaryti formavimąsi įnešė netrukus pagrečiui imtos darytis egzistencinės konstrukcijos su šiuo veiksmažodžiu. Kaip rodo Kristijono Donelaičio poema Metai, XVIII a. lietuvninkų kalboje egzistencinės konstrukcijos su darytis / pasidaryti buvo įprastos. Šių konstrukcijų koegzistencija su atitinkamomis JK buvo svarbi tuo, kad per abiejų tipų konstrukcijoms būdingą subjekto raiškos alternaciją iš egzistencinių į jungties konstrukcijas galėjo būti įtraukiami negyvi subjektiniai referentai, plg. Ar kad, kepdams ką gardžiai, pas kaminą sėdi, / Tai tav iš drūtų minkšti pasidaro kąsniai (~ drūti kąsniai pasidaro minkšti – R. M.) K. Donel (Žr 214–215).
JK su darytis / pasidaryti raidą galėjo stabdyti to meto kalboje jau įsitvirtinusių kitų aspektinės paskirties JK su veiksmažodžiais tapti, stotis / pastoti ir pavirsti konkurencija. Galima numanyti, kad BB vertėjui / redaktoriams prireikus antikauzatyvinių RKKK su (pa)daryti atitikmenų, minėtų jungčių konstrukcijos visada buvusios po ranka. Tokiam numanymui pagrįsti studijoje nemažai dėmesio skiriama tirtoje BB imtyje rastų jungčių tapti, stotis / pastoti ir pavirsti konstrukcijų ir jų sintaksinių partnerių – egzistencinių bei perifrastinių konstrukcijų – produktyvumui atskleisti.
