Minint Anatolijaus Nepokupno 90-metį

Tebestovintis tautoje

Anatolijaus Nepokupno (ukr. Анатолій Непокупний; 1932 m. kovo 18 d. Poltava – 2006 m. spalio 24 d. Kyjivas), didžio Ukrainos baltisto, talentingo poeto, nepakartojamo humoro ir taurios dvasios Žmogaus, gražus jubiliejus prisimenamas labai sunkiu jo Tautai ir Tėvynei metu. Kupinu nerimo, karo košmaro metu.

Mes visi prisiminsime jį skirtingai – tokia jau talentingųjų dalia, svarbiausia, kad prisiminsime. Jis galingais mostais plaukė kalbos mokslo, mums taip svarbios baltistikos, Mokslininko taip godotinos poezijos vandenyse, kai mes dar taškėmės ir vargome tuose vandenyse. Apie A. Nepokupną, kuris vis juokais versdavo savo pavardę į lietuvių kalbą kaip nepaperkamasis, o kolegas lietuvius pavadindavo jų svarbiausių tyrimų krypčių esminiais žodžiais, tarkim, Albertą Rosiną pavadindavo įvardžiu, Aleksą Girdenį – fonologija, Aleksandrą Vanagą – hidronimu, daug yra parašęs garbusis kalbos istorikas ir lietuvių kalbos tyrinėjimų istorijos metraštininkas Algirdas Sabaliauskas, taip pat Bonifacas Stundžia, kolegos latviai ir ukrainiečiai. Profesorius A. Nepokupnas buvo išrinktas ir Ukrainos mokslų akademijos nariu korespondentu, Latvijos mokslų akademijos užsienio nariu, vadovavo Ukrainos mokslų akademijos Aleksandro Potebnios kalbotyros instituto Romanų, germanų ir baltų kalbų skyriui. Garsusis kalbininkas buvo Ukrainos rašytojų sąjungos narys. Puikiai mokėjo lietuvių ir latvių kalbas, vertė į ukrainiečių kalbą dar likusių gyvų baltų tautų kūrybą – Alfonso Maldonio, Marcelijaus Martinaičio, Romualdo Granausko poeziją ir prozą. Jis parašė esė apie ukrainiečių ir lietuvių tautoms brangų poetą Tarasą Ševčenką Baltiški pragiedruliai  (Балтiйськi зорi. У Вiльнi, городi преславнiм…, Киïв, 1989). 1998 m. lapkričio 3  d. Mokslininkas buvo apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Komandoro kryžiumi.

Tyrimų laukas platus – Ukrainos vardyno tyrimai, germanų ir baltų-slavų kalbų leksika, lituanizmai resp. baltizmai slavų kalbose, baltų ir šiaurės slavų kalbiniai ryšiai, prūsistika, prūsų kalbos žodžių etimologijų tyrimai, prūsiško vardyno tyrimai, jotvingių kalba ir begalė kitų temų. Mokslininko aktyvumas buvo beribis – dalyvavo begalėje suvažiavimų, kongresų, konferencijų, kolokviumų. Tai buvo nepakeičiama jo esybės dalis, prieš A. Nepokupną driekėsi jam skirtas kelias, mintis vijo mintį, Jam rūpėjo ir mano darbai. Anksti supratau, kad prūsų istorinio vardyno negalima nagrinėti be dokumentų konteksto. Kolega ir didelis autoritetas skatino būtent taip ir dirbti. Taip ir tebedirbu. Dažnokai Mokslininkas nutildavo, ypatingai nutildavo. Suprasdavau, kad nuostabiai skaidrioje jo galvoje gimsta poezija, sugulusi į rinkinį Langų auksas. Būta vidinio ramaus dialogo, pasivaikščiojimų, ties neįmanonybės riba gebėjimo susikaupti ir atitolti nuo kasdienio šurmulio. Jo stebuklingi žodžiai, pasakyti 1997 m. sausio 9 d. Lietuvos Respublikos Seimo sesijoje, skirtoje pirmosios lietuviškos knygos 450-mečiui, negali būti pamiršti: „Mieli Martyno Mažvydo šalies atstovai, didžiuojuosi, kad galiu čia atstovauti nepriklausomai Ukrainai, Ukrainai, kuri kažkada turėjo vienintelę pirmąją lietuvišką knygą ir saugojo ją beveik 100 metų. Ši knyga savo namus rado Juodosios jūros pakrantėje, Odesoje, netoli tos vietos, kur mūsų eros pradžioje tremtyje gyveno romėnų poetas Ovidijus. Galbūt neatsitiktinai čia, Juodosios jūros pakrantėje, susitiko du poetai: romėnas ir lietuvis. Abu į skaitytojus kreipėsi labai panašiai: M. Mažvydas: „Broliai seserys, imkit mane ir skaitykit“; Ovidijus: „Duok ranką, skaitytojau.“ Tik M. Mažvydo ir jo knygos likimas buvo daug laimingesnis nei Ovidijaus ir jo knygos. Ovidijaus knyga į Romą atkeliavo nedrąsiai ir slapta, o M. Mažvydo knyga į Vilnių žygiavo pergalingai – tai liudija šiandieninė jos jubiliejaus šventė. Ovidijus buvo pagonis, o M. Mažvydas – krikščionis liuteronas. Kiekvienas tikėjimas tikrai turi savo vertę, tačiau vertę turi ir ši šventoji trejybė: kalba, žmonės, valstybė.

Čia, prie Jūsų Seimo sienų, aš stovėjau 1991 metų sausio 13-osios rytą. Kunigas skaitė maldą už naktį žuvusiuosius, o žmonės kartojo maldos žodžius. Staiga jaunuoliai, stovėję ant pastato stogo priešais Parlamentą, sušuko: „Tankai, tankai!“ Atrodė, kad nuo kalno nusileidę tankai puls Parlamentą. Bet niekas nepajudėjo, kunigas toliau skaitė maldą. Ačiū Dievui, tankai pasuko į kitą pusę. Pirmą kartą gyvenime suvokiau stovįs ne minioje, o lietuvių tautoje.

Sakykite, prašau, ar Lietuvos žmonės tą rytą būtų stovėję prie Parlamento, ar Lietuvos valstybė būtų nugalėjusi sausio 13-ąją dieną, jeigu Martynas Mažvydas nebūtų jai padovanojęs sausio 8-osios dienos. Щиро дякую захисникам литовського народу за увагу.“

Grasilda Blažienė