Lietuviškas užkalbėjimas, užrašytas arabiškais rašmenimis totorių rankraštyje

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės totoriai musulmonai, dabar gyvenantys Lietuvoje, Baltarusijoje ir Lenkijoje, atvyko iš Aukso ordos dar XIV a. Nuo XVI a. jie pradėjo vartoti vietinę rusėnų kalbą (tuomet tai buvo LDK oficialioji kalba), o vėliau perėjo į lenkų kalbą. Tačiau per visą savo istoriją jie išsaugojo islamą. Jo Šventasis Raštas (Koranas) ir maldos visame pasaulyje skaitomi arabiškai, bet neliturginiai religiniai tekstai paprastai užrašomi ir skaitomi vietinėmis kalbomis. LDK totoriai yra sukūrę unikalią raštiją, kurioje šalia arabiškų liturginių tekstų tais pačiais arabiškais rašmenimis surašyti religiniai kūriniai turkų, rusėnų ir lenkų kalbomis. Tokiems Lietuvos totorių rankraščiams skirta greitai besivystanti mokslo šaka yra vadinama kitabistika (nuo arabiško žodžio kitab, kuris reiškia knyga).

Ilgą laiką nebuvo žinoma, ar LDK totorių rankraščiuose yra lietuviškai rašytų tekstų. Neseniai tokį tekstą, užrašytą arabiškais rašmenimis, pavyko rasti. Šis unikalus užrašas aptiktas XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje rašytame ir dabar privačioje kolekcijoje saugomame chamaile (musulmonų maldaknygėje), kuris anksčiau gyvavo netoli dabartinių Lietuvos sienų esančiame baltarusiškame Pastovio ar Medilo regione.

Šiame rankraštyje arabiškais rašmenimis surašytas lietuviškas užkalbėjimas, sakomas gyvatei įkandus (nuotraukoje lietuviškas sakinys pabrauktas). Jo tekstas (kurį supaprastintai perrašome lotyniškomis raidėmis) toks: žemā žimā ’abriwā pektibā zāmān gūs dzewā geribā (t. y. Žeme žemybe, tavą piktybę ažumuž Dievo gerybė!). Šis tekstas užrašytas tarmiškai su klaidomis. Jį perrašinėjęs totorius tikriausiai nesuprato lietuviškai, o užrašė šį sakinį, kaip mokėjo. Tradiciškai manyta, kad ne savo, o kokia nors kita kalba pasakytas užkalbėjimas bus paveikesnis.

Panašaus turinio lietuviški užkalbėjimai nuo gyvatės įkirtimo buvo paplitę rytinėje Lietuvos dalyje. Galima manyti, kad šis užkalbėjimas buvo lietuvių naudojamas Lietuvos rytuose / Baltarusijos vakaruose (tarp Kaltanėnų, Mielagėnų, Tverečiaus, Dysnos, Adutiškio Lietuvoje ir Pastovių ar Medilo Baltarusijoje), kur ir buvo vietinių totorių užrašytas arabų rašmenimis.

Šia tema yra paskelbtas mokslinis straipsnis anglų kalba, kur publikuota šio lietuviško tekstelio lotyniška transliteracija kartu su rankraščio atitinkamo fragmento nuotrauka ir pateikta jo mokslinė interpretacija: https://www.academia.edu/11458862/Lithuanian_incantation_in_Arabic_script_from_a_Tatar_manuscript