Iš puikiais kariais vadintų totorių lietuviai perėmė ne vieną žodį: tarp jų – svogūnas, kilimas, koldūnas

Šiemet minime nemažai svarbių sukakčių: Archyvų metus, Marijos Gimbutienės metus ir kt. Iš atmintinų metų sąrašo dėmesį patraukė dar vienas minėjimas – Lietuvos totorių istorijos ir kultūros. Galbūt todėl, kad apie šią tautą žinome gana mažai. Ta proga pasidomėjome, kaip nuo seno gyveno totoriai, ką davė mūsų šaliai ir kaip išsaugojo savo išskirtinę kultūrą.

Daugiau įdomybių apie totorių gyvenimą Lietuvoje – pokalbyje su kalbininke doc. dr. Galina Miškiniene. Šiandien ji eina vyriausiosios mokslo darbuotojos pareigas Lietuvių kalbos instituto Raštijos paveldo tyrimų centre, dėsto Vilniaus universiteto Filologijos fakultete. Mokslininkės tyrimų lauke – Lietuvos totorių rankraščiai, rašyti arabiškais rašmenimis, rusėnų ir lenkų kalbomis.

Ką veikė Lietuvoje apsigyvenę totoriai?

Totorių tautos istorija Lietuvos krašte prasidėjo dar 14 a., kai iš Aukso ordos ir Krymo į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę atvyko pirmieji totoriai ir įsikūrė šiose žemėse. Anot doc. dr. Galinos Miškinienės, Vytautas totorius laikė ištikimais ir puikiais kariais: „Jie saugojo pilis ir valstybines sienas, todėl jų gyvenvietės kūrėsi aplink Vilnių, Trakus, Žemaitijos pasienyje, šalia Punios, Gardino, Naugarduko. Savo noru į LDK atvykę totoriai buvo apdovanoti žemėmis. Jiems buvo leidžiama statyti mečetes.“

Dalis totorių, pavyzdžiui, Keturiasdešimt Totorių kaimo totoriai, turėjo taisyti ar statyti naujus tiltus. Šios gyvenvietės totoriai turėjo ir raštus vežioti. 16 a. privilegija ir karaliaus raštu jie buvo atleisti nuo šių prievolių.

Savitas ir labai įdomus Lietuvos totorių istorijos puslapis – totorių diplomatinė tarnyba. 15–16 ir net 17 a. Lietuvos totoriai, tebemokantys kalbą ir arabų raštą, dažnai eidavo karaliaus kanceliarijos totorių raštininkų ir totorių vertėjų pareigas, veždavo karaliaus raštus į Didžiąją ordą ir Krymą, lydėdavo Lietuvos pasiuntinius ir net patys savarankiškai vykdydavo diplomatines misijas (dažniausiai tokias užduotis patikėdavo totorių diduomenės atstovams, turintiems ryšių chanų rūmuose ir totorių ulusuose).

„Tarpukariu ne vienas totorius stojo į besikuriančios Lietuvos kariuomenę. Tai savanoriai Jonas ir Stasys Chaleckiai, pulkininkas leitenantas Aleksandras Makulavičius, broliai Kalinos – Juozas ir Romualdas. Sukilimo metu, 1941 m. birželio 23 d., Kauno jachtklube keldamas Lietuvos tautinę vėliavą sovietų kareivio buvo nušautas ir didvyrio mirtimi žuvo Lietuvos totorių bendruomenės narys Aleksandras Tuhan-Baranauskas. 2017 m. rugsėjo 30 d. Kaune atidengta atminimo lenta“, – pasakoja doc. dr. G. Miškinienė.

Lietuvos totoriai aktyviai kovojo už Lietuvos nepriklausomybę – kartu su lietuviais petys petin stovėjo Baltijos kelyje.

Kaip nuo seno kalbėjo totoriai?

Iš Aukso ordos ir Krymo į Lietuvą 14–15 a. atėjusių totorių kalba priklausė tiurkų kalbų kipčiakų grupei, tačiau lemiamą skambesį raštijoje ir jų aukščiausiuose sluoksniuose turėjo čagatajų kalba. Tai buvo Aukso ordos literatūrinė ir oficiali kalba. Lietuvos totorių rankraščiuose yra daugybė tekstų čagatajų kalba. Vartojamo rašto pagrindą sudarė arabiški ir uigūrų rašmenys. Po islamo priėmimo 11–12 a. senuosius uigūrų rašmenis pakeitė arabiški.

Senoji totorių kalba (Pavolgio tiurki) susiformavo 11–14 a. iš įvairių Volgos bulgarų, kipčiakų ir čagatajų tiurkų kalbų dialektų. Totorių kalbai užrašyti iki 1927 m. buvo vartojami arabiški rašmenys, 1927–1939 m. – lotynų, nuo 1939 m. iki dabar – kirilica.

Lietuvos totoriai kalbėjo įvairiais dialektais, gana greitai prarado savo gimtąją kalbą ir pradėjo vartoti rusėnų kalbą. Tai nulėmė ir karinė tarnyba, dėl kurios ilgam buvo išvykstama iš namų, ir mišrios santuokos su moterimis krikščionėmis.

„Iki galutinio gimtosios kalbos praradimo (17 a. pirmosios pusės) ji sąveikavo su kaimynų – lietuvių, baltarusių, lenkų – kalbomis“, – konstatuoja kalbininkė.

Kurie žodžiai į lietuvių kalbą atėjo iš totorių kalbos?

Rusėnų (baltarusių), lenkų ir lietuvių kalbose atsirado ir skolinių iš totorių kalbos.

„Jeigu totorių kalbos skoliniai gerai išnagrinėti Baltarusijos ir Lenkijos kalbininkų, tai toks darbas dar laukia lituanistų dėmesio. Tiesiogiai iš totorių kalbos atsiradusių žodžių lietuvių kalboje turbūt nebus daug, bet verta paminėti tokius kaip svogūnas (> sugan, soğan), kilimas (> keliam, kilim), ulonas (> ulan), kindžiukas, kindziukas (> kinduk), koldūnas (> kundum), orda (> orda); tokius vietovardžius kaip Kaišiadorys, Kena, Kazokiškės, Totoriškės, Totorka, Kazbėjai, Kazaklarai ir t. t.“, – vardija mokslininkė.

Kas apsaugojo Lietuvos totorius nuo visiškos asimiliacijos?

Lietuvos totorių kultūra buvo ir vis dar yra glaudžiai susijusi su islamo religija. Nuo visiškos asimiliacijos juos saugojo bendruomenės vidaus ryšiai, kuriuos stiprino visuomenės ir pačių totorių suvokimas, kad jų etninė kilmė ir tikyba yra „kitokia“.

Paklausta, kaip ši tautinė mažuma išsaugojo savo papročius, Lietuvių kalbos instituto vyriausioji mokslo darbuotoja doc. dr. G. Miškinienė atsakė: „Būtent šis atskirumas trukdė svetimoms įtakoms intensyviai skverbtis į totorių religinio gyvenimo organizavimą, tradicijas ir papročius. Be to, glaudūs kilmės ir giminystės ryšiai, kolektyvinių interesų prioritetas palaikant santykius su valdžia ir visuomene saugojo totorius nuo visiškos asimiliacijos.“

Lietuvos totorių kultūra išsiskiria originalia mečečių architektūros tradicija, spalvingu folkloru, įdomiais papročiais, religinėmis apeigomis ir šventėmis, šios kultūros ypatumų apraiškų randame išlikusiuose raštijos paminkluose.

Svarbus vaidmuo tenka ir rankraščių tradicijai, padėjusiai išsaugoti istorinę atmintį, papročius ir tradicijas musulmoniškose šeimose. Rašytinių šaltinių duomenimis, 16 a. viduryje didžioji dalis LDK totorių jau nebekalbėjo tiurkiškai (kumanų kipčiakų grupės tiurkų kalbų rytų tarme). Tuomet atsirado ir pirmos totorių rankraštinės knygos. Kilus poreikiui paaiškinti svarbiausias religines dogmas, totoriai pradėjo versti savo religinę literatūrą į rusėnų, o vėliau, nuo 17 a., ir į lenkų kalbas.

Pokario metais Lietuvoje apsigyveno totoriai iš kitų SSRS kraštų. Jie daugiausia kūrėsi Visagine ir Klaipėdoje ir taip pat prisidėjo prie totorių savasties išsaugojimo.

Jeigu po Nepriklausomybės atkūrimo Lietuvos totorių tradicija legalizavosi, tai pokario metais atėjusi tarybų valdžia labai pakenkė totorių bendruomenių savarankiškam funkcionavimui. Per ilgus valstybinio ateizmo metus buitinės ir šeimyninės paskirties apeigos liko beveik nepasikeitusios, prisitaikiusios prie aplinkybių ir išsaugojusios grynos islamo tradicijos ir simbolikos elementus. Kaip pavyzdį galime pateikti atvejus, kai vienoje arba kitoje vietovėje buvo griaunamos mečetės, o imamus religinėms apeigoms atlikti pradėta kviesti tiesiog į namus.

Visų musulmonų bendru suėjimu tampa ir taip vadinamieji „suvažiavimai“, arba „musulmonų fiestos“. „Suvažiavimai“ vyksta vasaros metu: prasideda nuo mirusiųjų paminėjimo Baltarusijoje, Vidžių miestelio totorių kapinėse (mizare), gegužės 31 d. ir, apėję ratą, baigiasi rugpjūčio pabaigoje Lietuvoje Švenčionių totorių kapinėse (mizare). Šiomis dienomis totoriai turi galimybę ne tik pasimelsti prie savo giminių kapų, bet ir glaudžiau pabendrauti vienas su kitu.

Tokie suėjimai turi ir didelę socialinę reikšmę. Po maldų ir tradicinės sadtaogos (vaisių, saldainių ir kitų saldumynų išmaldos) išdalijimo totoriai susirenka namuose arba klubuose, kur gali aptarti einamuosius reikalus, pabendrauti, supažindinti jaunimą ir kartu padėti pamatą, kuriant naujas totoriškas šeimas. Taip bendruomenė ilgus metus buvo saugoma nuo asimiliacijos iš vidaus.

Daugiau pasakojimų apie totorių kultūrą – jau šį rugsėjį

Šių metų rugsėjo 9–11 dienomis organizuojama tarptautinė mokslinė konferencija „Totoriai Lietuvos istorijoje ir kultūroje 14–21 a.: naujausi tyrimai“, skirta Lietuvos totorių istorijos ir kultūros metams paminėti. Pagrindinis šio, tris dienas truksiančio, renginio tikslas – pristatyti ir supažindinti akademinę ir plačiąją visuomenę su totorių istorijos, kultūros, religijos, kalbos ir raštijos naujausiais tyrimais.

Konferencijoje dalyvaus mokslininkai iš Lietuvos, Lenkijos, Baltarusijos, Bulgarijos, Ispanijos, Krymo, Ukrainos, Turkijos, Tatarstano, Rusijos Federacijos.

Straipsnio autorė – Kristina Kurilaitė. Tekstas publikuotas naujienų portale lrt.lt 2021 m. rugpjūčio 30 d.