Baltų kalbų ir vardyno tyrimų centro darbuotojai dalyvavo Vietovardžių metams skirtoje konferencijoje Kėdainiuose

Kovo 22 d. Baltų kalbų ir vardyno tyrimų centro darbuotojai Laimutis Bilkis ir Dalia Sviderskienė lankėsi Kėdainiuose, kur Kėdainių rajono savivaldybės, Kėdainių krašto muziejaus ir Daugiakultūrio centro organizuotoje Vietovardžių metams skirtoje konferencijoje Kėdainių krašto vietovardžiai: rinkimo ir tyrimo istorija, reikšmė ir įamžinimas skaitė pranešimus, susijusius su šio krašto vietų vardais. Renginys vyko istorinėje sinagogoje įsikūrusiame Daugiakultūriame centre. Įžangos žodžius tarė rajono savivaldybės Švietimo ir kultūros skyriaus vedėjas Julius Lukoševičius, Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininkas Audrys Antanaitis. Renginį vedė savivaldybės vyr. specialistė (kalbos tvarkytoja) Rūta Švedienė.

Bilkis pranešime Kėdainių krašto vietovardžiai: rinkimo istorija, sklaidos ir išsaugojimo galimybės apžvelgė Kėdainių krašto vietovardžių rinkimo tarpukariu ir XX a. II pusėje ypatumus, išskyrė svarbiausius vietų vardų užrašymo etapus, pažymėjo, jog anksčiausias šaltinis yra XX a. pradžioje sudaryta K. Būgos tikrinių žodžių kartoteka, kurioje galima rasti seniausių Kėdainių krašto gyvosios kalbos (vietinių gyventojų vartotų) vietovardžių formų. Išsamiau buvo apibūdintas svarbiausias vietų vardų šaltinis – tarpukario Lietuvos žemės vardyno anketos (1935–1937 m.). Taip pat prisiminti žemės vardyną iš vietinių gyventojų tuo metu surinkę ir į anketas surašę krašto pradinių mokyklų mokytojai ir girininkai, kurie šalia toponiminės informacijos pateikė ir istorinių, archeologinių žinių apie gyvenvietes, liaudiškų kilmės aiškinimų, tautosakos. Ypatingai išskirtas Kėdainių I-osios pradžios mokyklos mokytojas Stasys Tijūnaitis, sudaręs pačias išsamiausias Kėdainių miesto ir jo dalies Janušavos anketas. L. Bilkis klausytojus taip pat supažindino su Lietuvių kalbos institute vykdomais vietovardžių tyrimų ir sklaidos darbais: aptarė Lietuvos vietovardžių žodyno (išleisti I–III tomai) ir Lietuvos vietovardžių geoinformacinės duomenų bazės pobūdį, struktūrą ir perspektyvas. Pabrėžęs, kad Kėdainių kraštas gali džiaugtis ir didžiuotis išsamiai surinktu vardynu, L. Bilkis kvietė kėdainiečius išsaugoti šį lobyną naujomis formomis – gatvių, naujų gyvenviečių, įstaigų varduose.

Sviderskienė perskaitė pranešimą Kėdainių krašto vietų įvardijimo prasmės. Jį rengdama tyrėja apsiribojo tarpukario Lietuvos žemės vardyno sankaupos dalimi: Kėdainių apskrities, Kėdainių valsčiaus kaimų, viensėdžių, girininkijų Žemės vardų anketose pagal Kazio Alminauskio sudarytą instrukciją vietovardžių rinkėjams užrašytais žemėvardžiais, užfiksuotomis onomastinių situacijų detalėmis. Anketų medžiaga tyrėjai atstojo Kėdainių kraštovaizdžio tekstą ir kontekstą, taikyti moksliniai lingvistiniai ir tarpsritiniai metodai leido atskleisti (interpretuoti) vietų įvardijimo prasmes. D. Sviderskienė pademonstravo, kaip įvardijimai per vardų „kūrėją“ fiksuoja ir konservuoja supančią gamtinę, socialinę, kultūrinę aplinką, kaip ši informacija įvardytojo suvokimo veikiama ir intencijų vedama kalbos priemonių pagalba įtvirtinama vietų varduose.

Siekdama paskatinti Kėdainių krašto bendruomenę nesiliauti užrašinėjus vietų vardus, fiksuoti nemažiau vertą išsaugojimo su įvardijamomis vietomis susijusią žinomą informaciją, pranešimą tyrėja baigė K. Alminauskio teiginiu, užrašytu tarpukariu, tačiau moksliniu kalbiniu požiūriu  strategiškai svarbiu ir šiandien: „šimtai tūkstančių žemėvardžių yra paslėpti tarp žmonių“ (Alminauskis 1934: 4). Taip pat baigdama D. Sviderskienė nubrėžė motyvuojančią perspektyvą – iš gyvosios kalbos užrašyti žemės vardyno duomenys sudarytų ateities tyrimų sritį, sietiną su kalbinės sąmonės pokyčiais, tautinės savasties išsaugojimu.

Instituto vardynininkai su malonumu klausėsi įdomių ir kompetentingų Kėdainių kraštotyrininko Ryto Tamašausko ir istoriko Vaido Banio pranešimų, kvietė sukauptus duomenis viešinti platesniu mastu.

Konferencijos dalyviams buvo suorganizuota graži ir prasminga ekskursija po Radvilų dinastijos didybės laikus menantį Kėdainių senamiestį, išsiskiriantį istorinėmis aikštėmis (rinkomis). Aplankyta ir senoji Šviesioji gimnazija, paslaptingojo (vardo kilmės prasme) Nevėžio pakrantės. Už gražų renginį nuoširdus ačiū jos organizatoriams!

L. Bilkis, D. Sviderskienė

Dar skaitykite ir žiūrėkite:

http://www.kedainiai.lt

http://www.rinkosaikste.lt

https://www.youtube.com

Konferencijos akimirkos (nuotraukos Rūtos Švedienės).