Terminologija 10

Santraukos

Sukaktuvinis numeris išeina su netekties liūdesio ir amžino atminimo ženklu – buvusį Terminologijos ats. redaktorių, buvusį Terminologijos skyriaus vadovą KAZIMIERĄ GAIVENĮ regime jau anapusybės šviesoje, bet labai artimą paliktais mokslo darbais, dorovės nuostatomis ir gyvenimo išmintimi.

Vėl nepriklausomos Lietuvos terminografijos proveržis paskatino iš naujo pažvelgti ir į jos permainingą  raidą, ir į dabarties sunkumus, kylančius naujus uždavinius. Dvi jaunos autorės dabarties terminologijos dirvonuose ieško naujų temų ir mokslo tiesų.

Verda darbas terminologijos istorijos baruose. Pirmosios Lietuvos Respublikos teisės terminijos kaitos dalykai jau beveik visai aiškūs, Antano Vileišio terminijos – pateikiama dar tik pirmoji apžvalga. Lietuviškų fizikos vadovėlių elektros ir magnetizmo terminijos skirtybės žymi netrumpą jos raidos tarpsnį. A. J. Pabrėžos ir L. Ivinskio terminija – istoriškai tolima, bet vis dar atsiverianti reikšmingais jų tyrinėtojų atradimais.

Žmogus pažindamas, mokslas tirdamas, daug matuoja ir matų sistemas kuria. Nemažai vienetų sistemų dalykų (tarp jų ir paslaptingoji Trojos uncija) aptariama skyriuje Pastabos, svarstymai, siūlymai, smulkmenos. Jame ir aktuali raktažodžių byla.

Gausus ir margas paskutinis skyrius. Konferencija, seminaras, užsienio informacija, deklaracija, sutartis – tai regioninio ir tarptautinio mokslinio bendradarbiavimo kelio ženklai ir ruožai. Beveik 20  2002 m. terminografijos pozicijų (daugiau kaip 5,5 tūkst. p.) – tai kalnas.

O Terminologijos 1–10 antraščių rodyklė dešimtmečio darbą irgi daro geriau matomą.

TURINYS

In memoriam Kazimieras Gaivenis (Angelė Kaulakienė) 7

TERMINOLOGIJA IR DABARTIS

Jonas Klimavičius. Lietuvių terminografija: praeities bruožai, dabarties sunkumai ir uždaviniai 9

Erika Rimkutė. Homonimai, homoformos ir homografai tekstynų lingvistikos požiūriu 33

Ona Petrėnienė. Terminų aiškinimas mokslo populiarinamuosiuose tekstuose 42

TERMINOLOGIJOS ISTORIJA

Alvydas Umbrasas. Teisės terminijos kaita 1918–1940 m. Lietuvoje veikusio civilinio kodekso vertimuose 55

Palmira Zemlevičiūtė. Antano Vileišio (1856–1919) medicinos mokslo darbai ir jų terminija 84

Angelė Kaulakienė. Lietuviškų fizikos vadovėlių elektros ir magnetizmo terminai 107

Robertas Gedrimas. A. J. Pabrėžos geografijos vadovėlio terminai 117

Albina Auksoriūtė. Individualieji L. Ivinskio Lenkų–žemaičių kalbų žodyno ir Prigimtūmenės augalų vardai 135

PASTABOS, SVARSTYMAI, SIŪLYMAI, SMULKMENOS

Vienetų sistemos: skirtybės ir panašybės, tikros ir tariamos negerovės (Jonas Klimavičius) 143

Ar įteisinsime terminą raktažodis? (Gražina Akelaitienė) 157

RECENZIJOS, APŽVALGOS, INFORMACIJOS, BIBLIOGRAFIJOS

Narkotinių ir psichotropinių medžiagų ekspertizės terminų aiškinamasis žodynas (Palmira Zemlevičiūtė) 163

Tarptautinė konferencija Terminologija III tūkstantmečio pradžioje (Asta Mitkevičienė, Alvydas Umbrasas) 166

Trijų Baltijos valstybių terminologijos seminaras (Albina Auksoriūtė) 171

Terminologijos darbas Estijoje (Hiie Tamm) 174

Trijų Baltijos valstybių terminologijos seminaro deklaracija 179

Tarptautinio terminologijos informacijos centro ir Lietuvių kalbos instituto bendradarbiavimo sutartis 180

Naujausi lietuviški terminų žodynai (Jolanta Gaivenytė-Butler) 186

Terminologijos 1–10 antraščių rodyklė (Asta Mitkevičienė,Robertas Stunžinas) 193

Reikalavimai autoriams 200

 SANTRAUKOS

J. Klimavičius

Lietuvių terminografija: praeities bruožai, dabarties sunkumai ir uždaviniai

Lietuvių terminografijos pradžia – 1821 m. Senoji terminografija – rankraštinė, pirmasis spausdintas terminų žodynas – 1907 m. Beveik šimtą metų terminografijos darbą dirbo pavieniai šviesuoliai entuziastai, daugiausia botanikai. Tautinio išsivadavimo sąjūdžio sužadinta Lietuvių mokslo draugija (įsteigta 1907 m.) davė bent kiek organizuotesnį postūmį, bet terminografijos vaisių nespėjo subrandinti. Organizuotos terminografijos pradžia – I Pasaulinio karo užnugario Voroneže apie kalbininką Joną Jablonskį susibūrusių specialistų terminų naujadaros svarstybos. Grynumo principas Jablonskio terminologijos sampratoje buvo esminis. Pirmojoje Lietuvos Respublikoje 1921–1926 m. dirbusioje Terminologijos komisijoje net Jablonskio mokslas ir autoritetas nesulaikė neprofesionalaus ir nesaikingo purizmo, pasireiškusio gausiais nemokšiškais naujadarais. Tačiau vėlesnė Lietuvių kalbos draugijos Terminologijos komisija įtvirtino Jablonskio pradėtą organizuoto terminų kūrimo, svarstymo ir aprobavimo tvarką, ją institucionalizavo – ir tai jau visiems laikams. Nuo derlingųjų 1938 m. iki 1954 m. žioji didžiulė terminografijos spraga. Pirmojo norminio – Dabartinės lietuvių kalbos žodyno (1954) rengimas subrandino  ir terminografijos pjūties dešimtmetį. Tačiau beveik visi terminų žodynai – rusų–lietuvių kalbų, juose gausu rusiškų vertinių, kurie propagandiškai vertinti kaip lietuvių kalbos turtinimas. Apskritai kartais susvyruodavo teoriniai ir metodiniai pagrindai. 1971 m. gale įsteigta Terminologijos taryba prie Mokslų akademijos Prezidiumo, nors terminografijos darbo labai neįsiūbavo, paskatino reikšmingą naujovę – anglų kalbos (rečiau – ir kitų) vartojimą terminų žodynuose. Antrosios Lietuvos Respublikos metais (nuo 1990) prasideda tikras terminografijos proveržis – išėjo apie 200 žodynų ir žodynėlių. Didelė paskata – Valstybinės kalbos vartojimo ir ugdymo 1996–2005 m. programa. Priimti terminų žodynų rengimo ir aprobavimo dokumentai. Išleista keletas kapitalinių daugiakalbių terminų žodynų. Tačiau matyti ir kiekybės disbalansas, ir kokybės stoka. Terminografijos darbas Lietuvoje nelaikomas moksliniu. Jo planavimas, organizavimas ir koordinavimas nėra institucionalizuotas. Terminografijos darbo pakilimas lieka už akiračio.

E. Rimkutė

Homonimai, homoformos ir homografai tekstynų lingvistikos požiūriu

Straipsnyje nagrinėjama, kaip kalbininkų vartojami su homonimija susiję terminai ir kaip turėtų būti įvardijamos automatinės morfologinės analizės metu išaiškėjusios morfologiškai daugiareikšmės formos. Su morfologiniu daugiareikšmiškumu susidurta tvarkant automatiniu būdu sulemuotą ir morfologiškai anotuotą tekstyną. Pastebėta, kad beveik pusė visų formų yra morfologiškai daugiareikšmės.

Iki šiol išsamiausiai buvo analizuoti leksiniai homonimai, bet pastebėta, kad skirtingi kalbininkai nevienodai vartoja homonimijos terminus, ypač skiriasi homografų, homoformų ir dalinių homonimų samprata. Dėl terminijos nevienodumo ir gana specifinio analizės pobūdžio (analizuojamos tik rašytinės nekirčiuotos formos) pasirinktas naujas terminas morfologinis daugiareikšmiškumas, kuris suvokiamas kaip reiškinys, apimantis: 1) kaitomas ir nekaitomas; 2) skirtingų ir tų pačių kalbos dalių; 3) tam tikromis formomis, prozodiniais elementais besiskiriančias ir visiškai sutampančias žodžių formas ar žodžius.

Konkrečioms morfologiškai daugiareikšmėms formoms įvardyti vartojamas terminas homoformos. Skirtos 1) kaitomų, 2) kaitomų ir nekaitomų, 3) tik nekaitomų kalbos dalių homoformos, kurios gali skirtis prozodiniais elementais, t. y. kirčio vieta, priegaide ar balsio kiekybe. Terminas homoformos apima ir dalį tradiciškai homografais ar daliniais homonimais laikomų formų.

O. Petrėnienė

Terminų aiškinimas mokslo populiarinamuosiuose tekstuose

Mokslo populiarinamuosiuose tekstuose, skirtuose plačiajai visuomenei,  vartojamus terminus galima skirstyti į papildomo aiškinimo nereikalaujančius terminus ir terminus, kurių be papildomo aiškinimo adresatas gali nesuprasti ar suprasti klaidingai.

Dažniausiai mokslo populiarinamuosiuose tekstuose neaiškinamos visiems mokslams vienodai svarbios bendrosios kategorinės sąvokos (pavyzdžiui, dėsnis, hipotezė, metodas ir kt.) ir konkrečių mokslo šakų terminai, gerai žinomi iš bendrojo išsilavinimo (pavyzdžiui, žodžio dalių, kalbos dalių pavadinimai ir kt.). Išsamiau neaiškinami ir tokie sudėtiniai ar sudurtiniai terminai, kurių reikšmę atskleidžia vidinė paties termino forma (pavyzdžiui, maitinamoji terpė,  žvaigždėlapis ir pan.).

Daugiausia dėmesio mokslo populiarinamuosiuose tekstuose skiriama specifiniams konkrečių mokslo šakų terminams – ieškoma būdų, kaip paprasčiau ir suprantamiau šiuos terminus paaiškinti. Terminai gali būti aiškinami: 1) pateikiant daikto, reiškinio ar vyksmo, kurį terminas žymi, apibrėžimą, 2) atskleidžiant termino kilmę, 3) sinonimais, 4) vaizdingosiomis kalbos priemonėmis – metaforomis ir palyginimais, 5) neverbalinės raiškos priemonėmis: grafikais, schemomis, paveikslais ir kt. Dažniausiai terminai aiškinami ne vienu, o keliais skirtingais būdais.

Mokslo populiarinamuosiuose tekstuose vartojami terminų aiškinimo būdai dažnai esti analogiški vartojamiems moksliniuose tekstuose, tačiau jie gali skirtis kalbinės raiškos priemonėmis. Be to, kalbos priemonių atranka mokslo populiarinamuosiuose tekstuose gali priklausyti ir nuo tokių nelingvistinių veiksnių kaip adresato amžius ar pateikiamos medžiagos sudėtingumas.

A. Umbrasas

Teisės terminijos kaita 1918–1940 m. lietuvoje veikusio civilinio kodekso vertimuose

1918 m. atkūrusioje nepriklausomybę Lietuvoje buvo palikti galioti Rusijos imperijos įstatymai. Lietuvos civilinės teisės kodeksu tapo Rusijos įstatymų sąvado (Сводъ законовъ Россiйской имперiи) X tomo 1 dalis (paskutinio oficialaus 1914 m. leidimo). Straipsnyje nagrinėjamos teisės terminijos skirtybės šio kodekso vertimuose į lietuvių kalbą. Pateikiama šiek tiek duomenų apie Lietuvos mokslų akademijos bibliotekos rankraštyne rastą vienos iš keturių X tomo 1 dalį sudarančių knygų rankraštinį vertimą. Išsamiau nagrinėjami 1928 ir 1933 m. išleistų vertimų, pavadintų Civiliniais įstatymais, terminai. Pirmojo vertimo autorius nenurodytas, antrojo – K. Šalkauskis. Nors 1933 m. vertime, lyginant su ankstesniu vertimu,  ir yra šiek tiek terminijos skirtybių, kalba iš esmės nepakeista, daugelis straipsnių sutampa pažodžiui. Taigi daroma išvada, kad arba abiejų vertimų autorius yra tas pats, arba antrasis vertimas neoriginalus.

1928 ir 1933 m. Civilinių įstatymų vertimuose rasta kiek daugiau nei 350 teisės terminijos skirtybių. Terminai grupuojami pagal dėmenų skaičių, smulkiau – pagal raišką. Atkreipiamas dėmesys į įdomesnius terminų pasikeitimus, pavyzdžiui, į terminų įkeitimas, senatis raidą.

Kuris iš šių vertimų terminologiniu požiūriu taisyklingesnis ir tikslesnis, pasakyti sunku. Akivaizdaus skirtumo nematyti, dėl kai kurių terminų galima priekaištaiti abiem vertimams. Iš duomenų matyti, kad 1933 m. vertimas yra kiek šiuolaikiškesnis, jame sumažinta klaidų, tekstas geriau suredaguotas, kai kurie terminai patobulinti, tačiau esama ir terminologinės atžangos. Aišku viena – naujesniame vertime terminai labiau suvienodinti, t. y. sumažėjo to paties termino skirtingų vertimų. Nors dabartinė terminija gerokai pasikeitusi, abu kodekso vertimai, ypač paskutinis, neabejotinai padarė nemažą įtaką lietuvių civilinės teisės terminijos raidai.

P. Zemlevičiūtė

ANTANO VILEIŠIO (1856–1919) MEDICINOS MOKSLO DARBAI IR JŲ TERMINIJA

Straipsnyje kalbama apie vieną iš daugelio žymaus Vilniaus lietuvių visuomenės veikėjo gydytojo A. Vileišio veiklos krypčių – medicinos mokslo žinių populiarinimą spaudoje ir jo parašytų ir išverstų knygelių ir straipsnių medicinos terminijos ryškesnius bruožus. Plačiau aptariami A. Vileišio vienai medicinos sąvokai pavadinti vartoti svetimos, mišrios kilmės ir grynai lietuviški terminai, jų sinonimai ir variantai. Dažniausiai autorius, pavadindamas įvairias ligas, jų simptomus ar kitas medicinos sąvokas, pirmenybę teikia lietuviškiems terminams, o jų sinoniminius svetimos kilmės terminus duoda greta skliausteliuose, pvz.: būdas (temperamentas); džiova (tuberkulosas); vidurinis akių valktis (gliaukoma) ir kt. Rečiau pirmaisiais laikomi svetimos kilmės terminai, o jų sinoniminiai lietuviški terminai duodami šalia skiausteliuose, pvz.: nervai (dirksniai); pulsas (gyslos tvinksėjimas) ir kt. Nedaug yra svetimos kilmės terminų (įskaitant jų sinonimus ir variantus), kurie neturi lietuviškų atitikmenų, pvz.: histerija / hysterija; migrena ir kt. A. Vileišis savo darbuose vartoja daug lietuviškų terminų variantų ir sinonimų tai pačiai medicinos sąvokai pavadinti. Daugiausia pasitaiko rašybos ir fonetinių variantų, pvz.: akįs / akys; klajojimas / klejojimas ir kt. Ypač gausūs ir įvairūs terminų sinonimai – 1) vienažodžiai, pvz.: geltligė / gelta; mažakraujystė / mažakraujybė / mažakraujė; sloga / slunktas (sloga) / slanktas / slunktas / slunkstas ir kt.; 2) sudėtiniai (dažniausiai dvižodžiai) (sinonimų paprastai turi kuris nors vienas, dažniausiai rūšinis, dėmuo), pvz.: balti / baltiejie kraujo skritulėliai; rėknės, arba gerklės, uždegimas; šalinių (migdolų) uždegimas ir kt.; 3) vienažodžiai su sudėtiniais, pvz.: kraujagyslės / kraujagysliai / kraujo gįslos; vėjiniai raupai / vėjo raupai / vėjarauplės ir kt. Neretai sinonimų eilutės nariai yra variantiški. Lietuviškų medicinos terminų sinonimų ir variantų gausa A. Vileišio darbuose rodo jo siekimą vartoti daugiau savus, lietuviškus, terminus. Iš to taip pat galima spręsti, kad jis ieškojo geriausio, tinkamiausio lietuviško termino medicinos sąvokai pavadinti. Jo darbų medicinos terminijos sinonimija ir variantiškumas liudytų tai, kad šios mokslo srities terminija tada buvo kūrimo tarpsnyje. A. Vileišis savo gausiais populiarinamaisiais medicinos mokslo raštais prisidėjo prie lietuviškosios medicinos terminijos kūrimo.

A. Kaulakienė

LIETUVIŠKŲ FIZIKOS VADOVĖLIŲ ELEKTROS IR MAGNETIZMO TERMINAI

Straipsnyje aptariama K. Šakenio, V. Čepinskio, P. Brazdžiūno fizikos vadovėlių magnetizmo ir elektros terminija vartosenos požiūriu. Šių vadovėlių elektros ir magnetizmo terminus galima suskirstyti į keletą grupių. Bene didžiausia jų – visų trijų autorių tai pačiai sąvokai pavadinti vartojami vienodi terminai, kurie yra išlikę iki šių dienų.

Iš sinoniminių ir variantinių elektros ir magnetizmo terminų vartosenos matyti, kad dažnai vadovėlių autoriai, pirmą kartą sąvoką pavadinę sinoniminiais ar variantiniais terminais, tolesniuose puslapiuose pasirenka ir vartoja tik vieną iš jų.

Fizikos vadovėlių autorių (ypač K. Šakenio ir V. Čepinskio) savitai pavartotiems terminams, kuriais įvardijamos naujai atsirandančios tuometinės elektros ir magnetizmo sąvokos, matyt, reikėtų atskiros reikšmės ir sandaros analizės.

R. Gedrimas

A. J. Pabrėžos geografijos vadovėlio terminai

Žymus žemaičių botanikas J. A. Pabrėža (1771–1849) ne anksčiau kaip 1831 m. gimtąja šiaurės žemaičių kretingiškių šnekta parašė nedidelio formato 166 puslapių penkių dalių politinės ir fizinės geografijos knygą, kurią galime laikyti pirmu lietuvišku geografijos vadovėliu. Straipsnyje šio vadovėlio terminai nagrinėjami pagal jų šaltinius: 1) terminizuoti gyvosios kalbos žodžiai; 2) pasidaryti savos kalbos žodžių darybos priemonėmis; 3) pasiskolinti iš kitų kalbų.

J. A. Pabrėža sėkmingai terminizavo specialiąją liaudies geografijos leksiką (kałns ~ kalnas, ópy ~ upė, sała ~ sala); naujadarus dažniausiai kūrė toms geografijos sąvokoms, kurioms ir vėliau buvo daromi lietuviški žodžiai (ógnakalnis ~ ugnikalnis, dydjuris ~ vandenynas); skolinosi daugiausia tokius terminus, kurie žymi svetimų kraštų realijas ir retai yra vartojami (geizer ~ geizeris); iš kitų kalbų vertė tuos terminus, kurie geografijos moksle pakankamai dažni ir neturi atitikmenų žemaičių tarmėje (źemiuraszts „geografija“).

A. Auksoriūtė

Individualieji L. Ivinskio Lenkų–žemaičių kalbų žodyno ir Prigimtūmenės augalų vardai

Straipsnyje aptariami dviejuose L. Ivinskio rankraščiuose – verčiamajame Lenkų–žemaičių kalbų žodyne (apie 1863 m.) ir moksliniame veikale Prigimtūmenė (1870 m.) – pateikti individualios darybos augalų vardai. Lyginama apie 80 augalų, įtrauktų į abu L. Ivinskio rankraščius, individualių vardų. Viename ir kitame darbe pateiktus lietuviškus vardus leidžia tapatinti abiejose rankraščiuose pateikti lotyniški atitikmenys.

Visus L. Ivinskio individualios darybos lygintus augalų vardus galima suskirstyti į dvi grupes: 1) žodyne ir Prigimtūmenėje tiems patiems augalams įvardyti pateikti tie patys pavadinimai ir 2) besiskiriantys augalų vardai, t. y. tas pats augalas žodyne įvardijamas vienaip, o Prigimtūmenėje kitaip.

Pirmosios grupės augalų vardai sudaro apie 54% lygintų pavadinimų, darybos atžvilgiu jie gana įvairūs, daugiausia yra priesagų vedinių, o ketvirtadalio šios grupės vardų daryba neaiški, nes nežinomas darybos pamatas.

Lyginant žodyne ir Prigimtūmenėje tam pačiam augalui įvardyti pateiktus skirtingus pavadinimus, galima pastebėti, kad dažniausiai L. Ivinskio sukurti pavadinimai visiškai skiriasi. Nemažos dalies jų daryba neaiški, o tų vardų, kurių daryba aiški, skiriasi ir pamatinis žodis, ir darybos formantas.

Kodėl L. Ivinskis beveik pusei augalų viename rankraštyje davė vienokį, o kitame – kitokį pavadinimą, sunku pasakyti. Prigimtūmenęjis rašė kiek vėliau nei žodyną, be to, Prigimtūmenėje augalus klasifikavo išskirdamas taksonomines kategorijas, tad, jas derindamas, galbūt jis pakeitė savo nuomonę dėl kai kurių anksčiau vartotų vardų, gal kartais norėjo juos patikslinti ar pagerinti.

Jonas Klimavičius

Vienetų sistemos: skirtybės ir panašybės, tikros ir tariamos negerovės

Gana išsamiai aptariama vienetų sistemų terminija. Nemažai matų yra iš žmogaus: pėda, žingsnis, sieksnis, glėbys, sprindis, plaštaka, sauja ir kt. Dalis matų susiję su daiktais: kartis, akmuo, kaušas, statinė, žagrė ir kt. Tai natūralieji liaudies matai. Jų vertės buvo nustatytos etalonais, tačiau įvairiuose kraštuose skirtingai. Visuotinesni yra dirbtiniai metro, kilogramo ir kt. vienetai.

Straipsnyje atkreipiamas dėmesys į nereikalingą svetimų matų pavadinimų skolinimąsi (pvz., funto, diuimo), išsamiau aiškinamasTrojos uncijos terminas. Jis nelogiškas, nes iš tiesų sietinas ne su istorine Troja, o su Prancūzijos miestu Troyes (liet. Trua). Analizuojamas ir netaisyklingas sąlyginio vieneto terminas – turi būti sutartinis.

Gražina Akelaitienė

Ar įteisinsime terminą raktažodis?

Taisomas įsigalintis raktažodžio (angl. keyword) terminas. Straipsnių anotacijose siūloma rašyti pagrindiniai žodžiai, tiktų ir atraminiai žodžiai, esminiai žodžiai, svarbiausieji žodžiai. Kompiuterijos metakalbai siūlomi baziniai žodžiai ar informatyvieji žodžiai.

Palmira Zemlevičiūtė

Narkotinių ir psichotropinių medžiagų ekspertizės terminų aiškinamasis žodynas

Aptariami nedidelio žodynėlio sandaros ir terminijos trūkumai.

Asta Mitkevičienė, Alvydas Umbrasas

Tarptautinė konferencija Terminologija III tūkstantmečio pradžioje

Anotuojami 2003 m. spalio 7–8 dienomis Lietuvių kalbos institute vykusios tarptautinės mokslinės konferencijos pranešimai.

Albina Auksoriūtė

Trijų Baltijos valstybių terminologijos seminaras

Apžvelgiami 2003 m. spalio 21 d. Rygoje vykusio seminaro Terminologijos darbas dabar ir ateityje Lietuvoje, Estijoje ir Latvijoje: bendradarbiavimo planai ES valstybių kontekste pranešimai.

Hiie Tamm

Terminologijos darbas Estijoje

Pristatomas terminologijos darbas Estijoje. Kalbama apie Estų terminologijos asociacijos, Estų kalbos instituto, Estų teisės kalbos centro prie Teisingumo ministerijos veiklą, terminologijos mokymą universitetuose.

Trijų Baltijos valstybių terminologijos seminaro deklaracija

Deklaracijoje raginamos Lietuvos, Estijos, Latvijos vyriausybės remti terminologijos infrastruktūras, skatinti terminologijos politikos, kaip bendrosios kalbos politikos dalies, plėtotę.

Tarptautinio terminologijos informacijos centro ir Lietuvių kalbos instituto bendradarbiavimo sutartis

Lietuvių kalbos institutas tampa asocijuotuoju Tarptautinio terminologijos informacijos centro nariu. Abi organizacijos įsipareigoja skatinti bendradarbiavimą terminologijos srityje nacionaliniu, regioniniu ir tarptautiniu lygiu; reguliariai informuoti viena kitą apie savo veiklą; skatinti terminologijos mokymą; keistis leidiniais; organizuoti susitikimus, konferencijas ir kitus renginius ir kt.

Jolanta Gaivenytė-Butler

Naujausi lietuviški terminų žodynai

Tradiciniame Terminologijos skyrelyje pristatoma 19 2002 metais išleistų žodynų.