Dr. Albina Auksoriūtė: kaip kuriami augalų pavadinimai

Albina Auksoriūtė

This page is only available in Lithuanian.

Ar kada susimąstėte, iš kur kilo kasdienėje kalboje vartojami ir, regis, tokie įprasti augalų pavadinimai? Dalis jų į mūsų gyvenimą atėjo dar iš XIX amžiaus, o prie jų sukūrimo prisidėjo pranciškonų vienuolis Jurgis Ambraziejus Pabrėža ir švietėjas Laurynas Ivinskis. Šiandien nauji augalų vardai kelią į lietuvių kalbą skinasi sudėtingiau: juos siūlo botanikai, vėliau svarsto Valstybinė lietuvių kalbos komisija. „Lietuviški augalų, grybų, vabzdžių, žuvų ir kitų gyvų organizmų vardai yra ne tik mokslo kalbos dalis, bet ir bendrinės kalbos dalis, juos vartojame ir savo kasdienėje kalboje, tad labai svarbu, kad pasinaudotume savo kalbos įvardijamosiomis galiomis ir išlaikytume lietuvišką šių sričių terminiją“, – teigia Lietuvių kalbos instituto vadovė, terminologė dr. Albina Auksoriūtė. Kalbame su mokslininke apie botanikos terminų kūrimą ir jų įsiliejimą į kasdienę kalbą.

Terminijos sritys, kurias Jūs daugiausia tiriate, – botanika (augalų tyrinėjimas) ir entomologija (vabzdžių tyrinėjimas). Kaip pasirinkote būtent šias terminijos sritis?

Augau kaime Žemaitijoje, tad gamta man buvo natūraliai artima ir suprantama. Dar vaikystėje močiutė vesdavosi rinkti vaistažolių, tad iš jos mokiausi, kokie augalai ir nuo ko gydo, sužinojau ir tų augalų vardus, žinoma, mano gimtojoje tarmėje vartojamus vardus. Pradėjusi dirbti Lietuvių kalbos institute pirmiausia susidomėjau botanikos terminija, o Terminologijos skyriaus vadovas dr. Kazimieras Gaivenis pasiūlė patyrinėti žemaičio Lauryno Ivinskio (1810–1881) rankraščius, kuriuose pateikti augalų ir grybų vardai. L. Ivinskio rankraščiai terminologijos požiūriu buvo mažai tyrinėti, tad su dideliu įdomumu ėmiausi nagrinėti L. Ivinskio sukurtus augalų ir grybų vardus ir, vadovaujama žemaičio doc. dr. Stasio Keinio, parengiau ir 2000 m. apgyniau humanitarinių mokslų daktaro disertaciją „Lauryno Ivinskio terminologijos darbai“.

Su entomologijos terminija teko susidurti vėliau, kai entomologas prof. dr. Jonas Rimantas Stonis pakvietė mane kaip terminologę prisidėti prie jo su kolegomis rengiamo entomologijos terminų žodyno ir vardyno. Dirbdama su kolegomis entomologais ne tik sužinojau, kokia didžiulė vabzdžių įvairovė, susipažinau su egzotiniais vabzdžiais, bet ir kartu su specialistais galvojome, kaip geriau pavadinti tuos vabzdžius, kurie dar neturi lietuviškų vardų.

Ar galite skaitytojams papasakoti, iš kur kilo dabar vartojami augalų ir grybų pavadinimai? Kokie kalbininkai pirmiausia ėmėsi šio darbo? Ar tai buvo atsispyrimas nuo lotyniškų pavadinimų pritaikant juos prie kasdienės žmonių kalbos?

Sistemingai tvarkyti ir kurti lietuviškus augalų vardus XIX a. pradžioje pradėjo ne kalbininkai ir ne botanikai. Pirmą augalų vardyną „Taislius augyminis“, kuriame išsamiai aprašyta Žemaitijos augalija, 1843 m. parašė pranciškonų vienuolis Jurgis Ambraziejus Pabrėža (1771–1849). Minėtas rankraštis Lietuvių kalbos institute publikuotas tik šiais laikais: I t. (2009), II t. (2014), III t. (2015). J. A. Pabrėža rašė, kad pirmiausia reikia rinkti ir užrašyti augalų vardus, kuriuos žmonės vartoja savo kalboje, ir tik neradus žmonių kalboje kurio nors vardo galima pavadinti dirbtiniu vardu. Taigi, jis žmonių kalboje vartojamus vardus pritaikė mokslinei botanikos nomenklatūrai. Kurdamas kai kurių augalų vardus J. A. Pabrėža atsižvelgė į jų gydomąsias savybes, pvz.: akšvita (Euphrasia), ausgyda (Ballota nigra), inkstaglobė (Parietaria), siutgalba (Alyssum), širdgloba (Leonorus cardiaca), kai kuriuos augalus pavadino vardais, paimtais iš lietuvių mitologijos, pvz.: gabė (Riccia), poklius (Sisymbrium), raganė (Clematis), tvertikas (Erysimum), žeminė (Fragaria). Nemažai augalų vardų J. A. Pabrėža sukūrė išversdamas lotyniškus tų augalų vardus, pvz.: auksažiedė (Chrysanthemum), balnadantė (Leucodon), blakvija (Cimifuga), dvynžiedė (Dianthus), ežkojis (Echinops), peluodegė (Myosurus), varnakojė (Coronopus) ir kt. Daugelis J. A. Pabrėžos sukurtų augalų vardų vartojama ir dabar, atkreiptinas dėmesys, kad LR Seimas 2021-uosius metus paskelbė J. A. Pabrėžos metais.

Jau minėtas L. Ivinskis buvo mokytojas, jis dažniausiai minimas kaip pirmųjų lietuviškų kalendorių rengėjas ir leidėjas, išleidęs per 20 kalendorių. Apie 1870 m. jis parašė gamtos mokslų darbą „Prigimtūmenė“, kuriame pateikė augalų ir grybų vardyną. L. Ivinskis, kaip ir J. A. Pabrėža, savo rankraštyje pirmiausia pateikė augalų ir grybų vardus, vartojamus to meto žmonių kalboje, o jų neradęs kūrė naujažodžius. Kai kuriuos vardus jis kūrė atsižvelgdamas į išskirtinius augalų požymius, pvz.: galvenis (Aspergillus), kaulenis (Crataegus), dirvūnis (Ononis), digūtras (Echinocactus), tačiau ne visų jo sukurtų augalų ar grybų vardų darybą galima paaiškinti, nemažą dalį vardų jis ne sudarė, o tiesiog sugalvojo, pvz.: brūstis (Cranichis), grōstis (Nonnea), āmtas (Poinciana).

Kaip šiandien sukuriamas pavadinimas naujai, dar Lietuvoje neregėtai rūšiai? Ar jį sukuria terminologai, o vėliau tvirtina kalbininkai?

Pastaruoju laiku į Lietuvą atvežama Lietuvoje neaugančių ir neturinčių lietuviško vardo augalų genčių, o ir jų rūšys neturi lietuviškų vardų. Lietuviškus vardus siūlo specialistai, t. y. botanikai, nes jie žino to augalo požymius ir ypatybes, kilmės vietą ir kt. VLKK Terminologijos pakomisės posėdyje, kuriame svarstomi siūlomi nauji vardai, dalyvauja ne tik kalbininkai terminologai, bet ir botanikai iš Gamtos tyrimų centro, Vilniaus universiteto ar kitų įstaigų. Kartu sprendžiama, kokiu vardu pavadinti dar nepavadintą gentį ar rūšį. Taip pat tariamasi, svarstomi ir zoologijos nomenklatūriniai pavadinimai kartu su tos srities specialistais. Terminologijos pakomisėje suderinti nauji vardai teikiami kaip rekomendacija, patvirtinta VLKK, ir po to jie skelbiami Lietuvos Respublikos terminų banke.

Kaip manote, kodėl svarbu sukurti lietuviškus augalų, grybų ir vabzdžių pavadinimus? Gal būtų paprasčiau pritaikyti jų tarptautinius ar lotyniškus pavadinimus?

Kai kurie lengvai ištariami ar rečiau, dažniausiai tik specialistų vartojami lotyniški nomenklatūriniai pavadinimai yra teikiami vartoti ir lietuviškų atitikmenų neieškoma, tačiau reikėtų pabrėžti, kad lietuviški augalų, grybų, vabzdžių, žuvų ir kitų gyvų organizmų vardai yra ne tik mokslo kalbos dalis, bet ir bendrinės kalbos dalis, juos vartojame ir savo kasdienėje kalboje, žmonės juos supusią gamtą visada stengėsi įvardyti savo kalba, tad labai svarbu, kad pasinaudotume savo kalbos įvardijamosiomis galiomis ir išlaikytume lietuvišką šių sričių terminiją.

Ar terminologų darbe pasitaiko tokių situacijų, kai koks nors siūlomas terminas „neprigyja“ ir tenka jį pergalvoti iš naujo? Ar terminologai įsiklauso į visuomenės poziciją ir siūlymus?

Naujam objektui, reiškiniui, procesui ar abstrakčiai sąvokai įvardyti gali būti sukuriamas net ne vienas terminas, gali būti siūlomi vartoti keli sinonimai, iš kurių vartosenoje įsigali kuris nors vienas. O kurį terminą priims visuomenė, kuris terminas įsigalės, ne visada gali pasakyti ir terminologai. Taip atsitiko su vienu iš pagrindinių kompiuterijos terminų – specialistai iš pradžių siūlė ir vartojo tris sinonimus vienai sąvokai: byla, rinkmena ir failas (ang. file). VLKK rekomendavo ir į terminų žodynus kaip pagrindinis jau buvo įtrauktas lietuviškas terminas rinkmena, tačiau po tam tikro laiko pastebėta, kad rinkmena neprigijo, įsigalėjo skolintas terminas failas, tad pritarta, kad šis terminas būtų teiktinas kaip pagrindinis.

Kaip savais žodžiais įvardytumėte terminologų misiją?

Terminologo misija – plėtoti lietuvių terminologiją kaip atskirą ir savarankišką mokslo šaką, prisidėti ir skatinti kurti lietuvišką terminiją, kuri labai svarbi, kad mokslo kalba Lietuvoje būtų lietuvių kalba, parodyti, kad lietuvių kalba turi savo terminiją ir gali įvardyti ir konkrečius dalykus, ir abstrakčias sąvokas, kad yra lygiavertė didžiosioms kalboms.

Interviu autorė Rūta Šetikaitė. Tekstas publikuotas naujienų portale delfi.lt 2021 m. sausio 31 d.